Apie kamščius ir apie tuos, kurie išvogė Lietuvą

Jeigu visą savo gyvenimą nugyvenote kur nors prie Dotnuvos ar Pelėdnagiuose, jums gali būti sunkoka suvokti tokį dalyką, kaip transporto spūstys Vilniuje. Čia yra toks reiškinys, kai nedidelę gatvelę, kurią normaliomis sąlygomis nuo pradžios iki galo pralėktumėt vidutiniškai per pusantros minutės, rytinio piko valandomis nuvėžlinsite geriausiu atveju per pusvalandį. Kamščiai yra ta kaina, kurią vilniečiai turi mokėti už didmiesčio privalumus ir už aroganciją – t. y. už galimybę į žmones iš provincijos žiūrėti šiek tiek iš aukšto.  

O kita vertus, kamščiai yra ir viena iš trijų pagrindinių priežasčių, dėl ko vilniečiai yra tokie nervingi ir neadekvatūs. Jūs tik pagalvokite patys: negana to, kad kiekvieną dieną čia turi stengtis perspjauti kaimyną ir visomis prasmėmis būti geresnis už artimą savo, negana to, kad kasnakt kamuoja nemiga dėl neišmokėtų lizingų ir paskolų, tai dar ir spūstyse kiekvieną dieną praleidi mažiausiai po dvi valandas. Ryte – stresuodamas, kad tuoj tuoj pavėluosi į darbą, o po pietų – kad nebespėsi pasiimti vaikų iš būrelio. Tai ar jūs įsivaizduojat, kokius geležinius nervus reikia turėti, kad visa tai atlaikytum?

Bet blogiausias dalykas yra ne kamščiai patys savaime, o priežastys, kurios tuos kamščius sukelia. Ir čia būtų per daug paprasta pasakyti, jog vienu metu tiesiog per didelis kiekis automobilių išrieda į miesto gatves. Arba kad kalti šviesoforai. Matote, reikalas toks: matematikai paskaičiavo, kad jeigu visi vairuotojai (visi be išimties) judėtų vienodu greičiu ir tolygiai, tai transporto spūsčių praktiškai nesusidarytų. Galbūt bendras srautas judėtų kažkiek lėčiau, bet vis tik – judėtų. Ir čia kalbama ne apie kažkokį Vilnių, o apie tokius megapolius kaip Los Anželas ar Singapūras, su kuriais lyginti mūsų sostinę yra beveik tas pats, kas Pagirių Liepų alėją lyginti su Kauno Laisve.

Ir štai čia prasideda visas smagumas: taip išeitų, kad dėl kamščių yra kalti patys vairuotojai! Nes darykite jūs ką norite, bet taip, kad visi važiuotų tvarkingai ir tolygiai, niekada nebus. Nereikia čia net jokių matematinių paskaičiavimų – jūs patys pasižiūrėkit, kai kokį kartą stovėsite prie šviesoforo. Užsidega žalia, ir jūs jau galėtumėt pajudėti… Bet prieš jus stovinčio automobilio vairuotojas dar kažko užsižiopsojęs pro langą ir nejuda. Kitas dar atsikanda banano, trečias dar nebaigė skaityti ar rašyti žinutės, o ketvirtam apskritai kažkaip užsinorėjo pasukti į kairę, ir jis lenda prieky visų.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Bet blogiausias dalykas yra ne kamščiai patys savaime, o priežastys, kurios tuos kamščius sukelia. Ir čia būtų per daug paprasta pasakyti, jog vienu metu tiesiog per didelis kiekis automobilių išrieda į miesto gatves.[/quote]

Visi šitie mikro įvykiai ir nežymūs uždelsimai, regis, nieko tokio, nes trunka tik sekundę ar dvi. Bet kaip jūroje bangos, artėdamos kranto link, grėsmingai iškyla ir ima ristis viena per kitą, taip ir tos trumputės pristabdymo akimirkos ritasi per visą spūstį palaipsniui virsdamos minučių minutėmis ir visu pusvalandžiu. Štai jums ir spūstis, broliai ir seserys, ir niekas kitas, o tik patys vairuotojai dėl jos yra atsakingi.

Bet palaukit, čia buvo dar tik gėlytės. Juk nebūtume mes lietuviai, jei ir taip sudėtingo daikto nesugebėtume dar labiau sujaukti. Spūstyje būtinai atsiras kantrybės neturinčių gudručių, kurie įsivaizduoja, kad skuba labiau už kitus ir kad jiems bendra tvarka negalioja. Vos tik bendras automobilių srautas kiek sulėtėja, jau, žiūrėk, koks tuzinas automobilių pralekia pro jus ta juosta, kuri skirta autobusams arba iš kurios galima tik sukti į dešinę.

Jie mina iki pat sankryžos, tada staigiai kerta per stabdžius ir, rodydami visus posūkius bei tik jiems patiems suprantamus gestų kalbos ženklus, vėl bando įsipaišyti į bendrą srautą. Ir dabar jau tie, kurie kantriai visą pusvalandį stovi kamštyje, nepatenkinti ir nenori jų praleisti pirma savęs, nes – o kodėl gi turėtų?

Kol ties posūkiu vieni bando įlįsti, o kiti stengiasi jų nepraleisti, jau ir toj gretimoj juostoj susidaro kamštis, nes tie gudručiai dar ir trukdo pravažiuoti tiems, kas nori sukti į dešinę. Galiausiai kam nors nebeišlaiko nervai, kažkas sugalvoja persirikiuoti, kažkam šauna į galvą apskritai apsisukti, visi bando pasitraukti į ten, kur nėra vietos, kad aniems atsirastų erdvės manevrams… Ir čia jau prasideda visiška garso signalų simfonija bei nervų ir keiksmų fiesta.

Ir nelyginant kaip kokie fejerverkai per šventės kulminaciją, kur buvę kur nebuvę scenoje pasirodo tikrieji Vilniaus gatvių karaliai: „suku kur noriu ir kada noriu“ autobusai bei savo „šleikas“ bijantys pamesti troleibusai. Kuriems apskritai jokios taisyklės negalioja ir kurių vairuotojai niekada nesidairo į veidrodžius. Ir papūskit jūs jiems (ypač troleibusams) į duslintuvą – juos, taip sakant, tvarkaraščiai spaudžia.  

Tokia tad yra Vilniaus kasdienybė, mano brangūs kraštiečiai. Aš suprantu, kad jeigu nesate su tuo susidūrę, jums gali būti nuobodoka visa tai skaityti. Bet juk jūs jau turbūt nujaučiate, kad ne veltui čia viską pasakoju, tiesa? Įsižiūrėkite gerai į šitą vaizdą: ar jis jums nieko neprimena?.. Labai labai atidžiai pasižiūrėkite. Nieko neatpažįstate?

Kai galvoju apie visus tuos vairuotojus, kurie patys sukelia transporto spūstis ir kurie vėliau patys dėl jų labiausiai spjaudosi, tai matau juose visą Lietuvą. Čia man yra geriausia parabolė ir alegorija, ir kas tiktai norite: šitame reiškinyje aš matau tikrą lietuvišką mentalitetą su visais iš jo kylančiais gražumais.   

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Kai galvoju apie visus tuos vairuotojus, kurie patys sukelia transporto spūstis ir kurie vėliau patys dėl jų labiausiai spjaudosi, tai matau juose visą Lietuvą. Čia man yra geriausia parabolė ir alegorija, ir kas tiktai norite: šitame reiškinyje aš matau tikrą lietuvišką mentalitetą su visais iš jo kylančiais gražumais.  [/quote]

Nes sakykite jūs ką norit, bet labiausiai ant Lietuvos dabar burnoja tie, kurie patys savo veiksmais (ar bent jau savo bambėjimu) tą Lietuvą labiausiai ir darko. Tvarkos visada garsiausiai reikalauja būtent tie, kurie patys yra didžiausi betvarkiai. Ir jeigu vis dar atsiranda tokių, kurie tvirtina, kad Lietuvoje reikia „tvirtos rankos“, tai jau galite būti tikri: pirmiausia jie tikisi tą tvirtą ranką nubausiant ką nors kitus. Bet ne juos pačius: jie, kaip ir anie autobusų juosta lakstantys gudručiai, yra aukščiau už visus, ir jiems bendra tvarka negalioja.

Nesuprantate, apie ką čia kalbu? Tuoj viską paaiškinsiu. Žinote, kaip močiutės sengalvėlės dar ir šiandien mėgsta nubrukti ašarą, kad išvogta ir išgrobstyta ta mūsų vargšė Lietuvėlė? Tai štai: jeigu jūs prisimenate tuos laikus, kai keitėsi santvarkos ir kai vėliau vis kūrėsi bei viena po kitos vis byrėjo visokiausios žemės ūkio bendrovės, tai jūs žinote, kas tuo metu dėjosi iš tiesų. Todėl nemeluokite sau. O jei esate per jauni, kad tai prisimintumėt, tai štai jums nuoga tiesa: tuo metu vogė visi.

Tie, kas galėjo prieiti arčiau, vogė plačiau, o tie, kas nepasiekė nuo viršutinės lentynos, ėmė tai, ką galėjo pagriebti nuo žemės. Parsitempti bent jau „lenciūgėlį“ karvutei parišti ar „kombikormos“ pusmaišiuką iš bendrovės vištukams lesinti buvo savaime suprantamas dalykas. Žmonės net specialų terminą tam reiškiniui pavadinti susigalvojo: vietoj „pavogti“ jie sakydavo „sukombinuoti“, nes tokių smulkmenų net niekas nebelaikė rimta vagyste – iki tiek tai buvo masinis reiškinys.

Ir štai dabar, po trisdešimties metų, tie žmonės verkšlena, kad Lietuvą kažkas išvogė. Kas tai padarė? Be abejo – ne jie! Išvogė tie, kurie vogė daugiau už juos!

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Žmonės net specialų terminą tam reiškiniui pavadinti susigalvojo: vietoj „pavogti“ jie sakydavo „sukombinuoti“, nes tokių smulkmenų net niekas nebelaikė rimta vagyste – iki tiek tai buvo masinis reiškinys.[/quote]

Dovanokite, bet tai yra pats idiotiškiausias pasiteisinimas, kokį tik galite susigalvoti. Nes – o kur yra riba? Iki kiek dar galima vogti, o nuo kiek jau yra „daug“?

Ir aš nežinau, ar čia iš inercijos, ar čia dėl to, kad tai jau įaugo į mūsų būdą bei kraują, bet mes vis dar visame kame matome tuos, kurie neabejotinai vagia. Kiekvienas bent šiek tiek, bent kruopelyte ar bent viena kūno ląstele esantis šiokia tokia valdžia, iškart yra sukčius ir vagis. Kiekvienas bent šiek tiek gyvenantis geriau už kitus būtinai bus prasigyvenęs kažkokiais neteisėtais būdais. Ir šita raganų bei šmėklų medžioklė mums jau tokia įprasta, kad niekas net nepasivargina pagalvoti – o iš kur šitoks mano mąstymas ir supratimas?

Va būtent: paprastai apie kitus žmones mes sprendžiame pagal save. Ir jeigu jums atrodo, kad visi aplink – vien tik vagys ir „žulikai“, tai greičiausiai dėl to, kad jūs patys daugiau ar mažiau tokie esate.

Štai todėl kaskart, kai kažkas man girdint ima inkšti ir dejuoti, jog Lietuvoj viskas blogai, mano lūpų kampučiuose ima kauptis putos, o delnai nevalingai susigniaužia į kumštį. Nes kas, jei ne jūs, ir esate ta Lietuva?

Ne kloniai ir miškai, ne Nemunas su pajūriu ir net ne Kauno „Žalgiris“ yra Lietuva, o mes – Lietuvos žmonės. Ir gal jau laikas būtų suprasti, kad jeigu čia yra kamščių, tai greičiausiai mes patys juos ir sukeliam. Jeigu Lietuva jums atrodo išvogta, tai greičiausiai jūs ją ir išvogėt. Jeigu jums bloga jūsų valdžia – tai jūs ją ir išrinkot. Ir jeigu jums čia neįmanoma gyventi „oriai“, tai tik dėl to, kad jūs patys savo orumą ir garbę vienaip ar kitaip sutrypėt. Žinau, kad nemalonu, kai jums tai sako, bet tokia yra tiesa: kokie esame mes, tai tokia yra ir mūsų Lietuva.

Ir turbūt neatsitiktinai jūs nesutiksite nė vieno bent kažką kuriančio ar kažką gero Lietuvai padariusio žmogaus, kuris burnotų ant savo šalies. Kodėl? Todėl, kad jie neturi tam laiko: jie per daug užsiėmę geresnės Lietuvos kūrimu. Tokios Lietuvos, kurioje ne tik jiems patiems, bet ir jums būtų gera gyventi. Pamąstykite apie tai!