Jums nereikia daugiau pinigų

Praėjusią savaitę tris ilgas kaip šimtmečiai dienas ir tris beviltiškos nemigos naktis prasikamavau su danties skausmu. Skambinėjau į poliklinikas ir varsčiau budinčių įstaigų duris tikėdamasis man priklausančios (pigios) pagalbos, bet kad buvo jau praktiškai savaitgalis, o dauguma odontologų ir šiaip atostogauja, tai nelabai kas mane gelbėt beskubėjo.

Galų gale neapsikentęs nuėjau į sekmadienį dirbančią privačią kliniką – darykit ką norit, sakau. Tik atitolinkit nuo manęs šitą taurę, šitą velnio dantų skausmą.

Ir kai jau sėdint paciento kėdėje pradėjo veikti nuskausminamieji, pasaulis staiga vėl atgavo spalvas. Aš pažvelgiau į virš manęs palinkusios odontologės (žalias!) akis ir pasijutau tokios euforijos pagautas, kad kilo noras čia pat ir dabar jai pasipiršti. Ir tik aptirpęs liežuvis bei tie iš burnos styrantys vamzdeliai su visokiais siurbliukais man sutrukdė tai padaryti.  

[quote author=“Aut. past.“]Tas, kuriam yra skaudėję dantį, dabar tikriausiai man pritars, kad ne piniguose laimė. Laimė dažnai slepiasi dalykuose, kuriuos už tuos pinigus mes galime nusipirkti.[/quote]

Žinoma, kai gavau sąskaitą už šitą savaitgalinį dantų pasiremontavimą, euforija išgaravo akimirksniu. Bet per daug nesisielojau, nesiraukiau ir netgi nebandžiau derėtis, o atvirkščiai – dar gi palikau arbatpinigių ir net gražios dienos išeidamas palinkėjau. 

Tas, kuriam yra skaudėję dantį, dabar tikriausiai man pritars, kad ne piniguose laimė. Laimė dažnai slepiasi dalykuose, kuriuos už tuos pinigus mes galime nusipirkti. Štai pavyzdžiui – skausmo nebuvime. Kiek jūs esate pasiruošę sumokėti už tai, kad niekada daugiau nebereikėtų kęsti skausmo?

Tikiu, kad dauguma jūsų dabar pritariamai linkčiojat galvas. Taip taip, sakote jūs, pinigai dar ne viskas vaikeli. Atspėjau? Tai galite dar nueiti į facebooką ir ant savo sienos užsidėti gražų saulėlydžio paveikslėlį su Paulo Coelho citata apie gyvenimo prasmę. Nes ties čia jūsų idealizmas greičiausiai ir baigsis.

Dovanokite man už tokį sarkazmą, bet kad… Kasdienybėje aš nuolat susiduriu su visiškai priešingu požiūriu, nei jūs čia dabar deklaruojat skaitydami šitą mano istoriją. Jums nieko nėra svarbiau už pinigus, absoliučiai nieko. Kaip muzikantas ir kaip žmogus, besidarbuojantis renginių versle, aš nuolat susiduriu su įvairiausio plauko kaulytojais, kuriems „pinigai nėra svarbiausias dalykas gyvenime“.

Penkis metus iš žmogaus nesulauksi nei menkiausios žinutės: anei labas, nei sudie. Bet staiga koks nors renginys ar koncertas, ir prašom: „labas, kaip laikaisi, aš prie durų, gal gali „pravesti“ į renginį nemokamai?“

[quote author=“Aut. past.“]Ar pastebėjot, kas dažniausiai sako, kad ne piniguose yra laimė?.. Taip sako žmonės, kurie dažniausiai dirba po aštuonias valandas per parą.[/quote]

Kas antrą savaitgalį gaunu po dvi tris tokias žinutes. Ne, negaliu, o ir kodėl turėčiau? Jeigu jūs užsimanote pasilepinti šokoladu, tai ar skambinat pažįstamai pardavėjai ir prašote, kad ji jums tą šokoladą „praneštų“ pro kasas? Ne? Tai ir čia, būkit malonūs, susimokėkit. Groti yra labai brangus malonumas: instrumentai, aparatūra, studijos nuoma… Muzikantai ilgus metus aukoja savo laiką repeticijoms, kol sulipdo programą. Jūs iš viso to gaunate pramogą ir malonumą. O ką gaus atlikėjas, jei visus jus mes „pravedinėsim“ nemokamai?

Ir čia daug kas pasakys, kad muzikantui ne pinigai turėtų būti svarbiausia. Man jie ir nėra svarbiausi. Bet kai matau, kaip jūs gailite tų kelių eurų už malonumą paklausyti gyvos muzikos, tai suprantu, kad jums už pinigus tikrai nieko nėra svarbiau.

Apskritai – ar pastebėjot, kas dažniausiai sako, kad ne piniguose yra laimė?.. Taip sako žmonės, kurie dažniausiai dirba po aštuonias valandas per parą. Kitaip tariant, jie didžiąją dalį paros laiko (atskaičius miego valandas) aukoja tam, kad uždirbtų pinigų. O paskui postringauja, kad pinigai nėra svarbiausias dalykas. Ar nejaučiate čia šiokio tokio prieštaravimo, gerbiami kolegos ir bendrapartiečiai?..

Ir čia dar ne viskas! Paklauskite tų žmonių, ar jie norėtų turėti daugiau pinigų. Pavyzdžiui, laimėti loterijoje kokį milijoną. Jie ne tik išsprogins akis, kad čia kvailas klausimas – jie čia pat išdėstys jums detalų planą, ką su tuo milijonu darys!

Jie jau viską numatę: už tiek jie nusipirks namą, va tiek duos vaikams, už tiek nuvažiuos pailsėt į Maljorką ir Kanarus, o likusią sumą pasidės į banką ir gyvens iš palūkanų. Daugiau jokių rūpesčių, jokio galvos skausmo dėl sąskaitų už šildymą ir jokio kėlimosi į darbą šeštą valandą ryto. Va kaip jie gerai gyventų, jei tik gautų tą milijoną!

[quote author=“Aut. past.“]Aš nenoriu laimėti milijono. Aš noriu jį uždirbti. Rimtai. Ir vardan to aš kasdien dirbu kur kas daugiau nei po aštuonias valandas per parą.[/quote]

Bet turiu jus nuraminti, mano mielieji svajokliai. Statistika rodo, kad absoliuti dauguma didelių loterijų laimėtojų iššvaisto iš dangaus nukritusį milžinišką turtą greičiau, nei spėja suvokti jo tikrąjį dydį. O tada tampa dar nelaimingesni, nei buvo prieš nusiperkant laimingąjį bilietą, ir likusią gyvenimo dalį saujomis ryja antidepresantus.

Sakote, kad būtumėt išimtis? Kad jūs tai jau tikrai mokėtumėt elgtis su tais pinigais? Bijau, kad prieš laimėdami ir anie lygiai taip pat sakė.

Nes, matot, yra toks dėsnis: jeigu jūs nemokate tvarkytis su mažais pinigais (o jeigu perkate loterijos bilietą, tai greičiausiai taip ir yra – jūs nemokat), tai nelabai mokėsite tvarkytis ir su dideliais. Ekonomistai yra paskaičiavę tokį labai įdomų dalyką: maždaug penki procentai visos žmonijos valdo apie 95 procentus viso pasaulio turto (kitur nurodomos kitokios proporcijos, bet čia ne esmė). Jei vieną dieną iš tos mažumos visą turtą atimtume ir padalintume visiems po lygiai, tai visi būtume laimingi maždaug dvejus metus. O tada (dėmesio!..) visas turtas vėl sugrįžtų į tų penkių procentų turtingųjų rankas.

Kodėl? Todėl, kad jie moka tvarkytis su pinigais. Jie žino, kaip juos uždirbti ir kaip panaudoti. O mes, mirtingieji, to nesugebam – mes tik švaistom. Ir dar todėl, kad mums „ne piniguose laimė“.

Todėl iš tiesų iš tiesų jums sakau: aš nenoriu laimėti milijono. Aš noriu jį uždirbti. Rimtai. Ir vardan to aš kasdien dirbu kur kas daugiau nei po aštuonias valandas per parą. Vardan to aš mokausi tvarkyti savo finansus, vardan to taupau ir žiūriu, kaip sutaupytus pinigus galėčiau naudingiau investuoti. Ir jeigu jūs matytumėt, kaip du ar tris kartus per savaitę palinkęs virš savo seifuko aš skrupulingai skaičiuoju ir į lenteles rašausi savo pajamas, išlaidas, skolas ir santaupas, jūs tikrai pagalvotumėt, kad esu pamišęs ir kad gyvenu tik vardan pinigų.

[quote author=“Aut. past.“]Nes štai kas yra užvis gyvenime svarbiausia: tai, ką mes paliksim po savęs. Ir jei jūs norite palikti didžių dalykų, tai greičiausiai jums reikės didelių pinigų.[/quote]

Ir būtumėt visiškai neteisūs. Nes man, skirtingai nei jums, pinigai iš tiesų nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime. Man daug svarbesnis yra skausmo nebuvimas (arba, kaip pasakytų mano labai mėgstamas Antikos filosofas Epikūras – kančios nebuvimas). Daug svarbesnė yra vidinė laisvė ir galimybė rinktis. Daug svarbesnė yra galimybė atsiskleisti tame, ką darau, ir daug svarbesnis yra kitų pripažinimas ir pagarba, kurią užsitarnauju savo darbu.

Ir pinigai tėra tik priemonė viso to siekti. Tik įrankis, padedantis kurti tai, ką mes paliksime po savęs. Nes štai kas yra užvis gyvenime svarbiausia: tai, ką mes paliksim po savęs. Ir jei jūs norite palikti didžių dalykų, tai greičiausiai jums reikės didelių pinigų.

Todėl nustokit juos švaistyti. Uždirbkit, sutaupykit, investuokit ir panaudokite juos kurdami savo palikimą ateities kartoms.

Ir dar: pradėkit skaityti knygas. Aš rimtai jums sakau.