Apie vestuvių muzikantų tradicinius vargus

Muzikantams ir renginių organizatoriams dabar pats vestuvių sezono įkarštis. Visi kaip pamišę laksto iš renginio į renginį ir prakaituoja tiek tampydami aparatūrą ir pūsdami balionėlius, tiek siekdami patenkinti nuotakų „paskutinės minutės“ įgeidžius. „O gal galėtumėte viena ranka groti, kita ranka rodyti triukus su kortomis ir tuo pačiu metu pasakoti anekdotus bei šokti kadrilį?“ Žinoma galiu. Leiskite, dar ir šampano tuo pačiu jums papilstysiu…

Tai dažnai būna tikras iššūkis, bet viskas suprantama: nuotaka nori, kad jos vestuvės būtų tobulos, ir jai neitin terūpi, kad tu esi tik paprastas žmogus, be supergalių, ir kad, pavyzdžiui, ne tavo jėgoms sustabdyti lietų.

Jaunikiams tai irgi maksimalių išbandymų metas. Vargšiukai paskutinėmis savaitėmis prieš šventę dažniausiai jau apsitraukia bejėgišku abejingumu, maždaug – darykit ką norit, aš pasiduodu. Būna, kad kai kurie nesusitvarko su nervais ar tai nuovargiu ir sminga po stalu šventei dar net neįpusėjus… Bet čia jau itin retas atvejis – mano karjeroje toks pasitaikė vos vienas.

Bet vyrai tam ir yra vyrai, kad atlaikytų viską. Tegul pratinasi: netrukus jie sužinos, kad net pieno pakelį į šaldytuvą galima įdėti „ne taip“. O kai ateis laikas, kai žmona – ta švelni, meili, trapi būtybė – įsirėmusi rankom į šonus vidury nakties pareikalaus marinuotų braškių su sūdyta karamele, tai va čia jau bus tikrasis gyvenimas. Lyginant su juo, vestuvių organizavimo vargai ir rūpesčiai atrodys tik kaip demonstracinė gyvenimo versija.

Bet gerai, padėkim juokus į šalį. Noriu pakalbėti apie vestuvių tradicijas.

Esu paskaičiavęs, kad per gyvenimą vienaip ar kitaip esu prikišęs nagus prie daugiau nei 100 vestuvių. Iš tiesų iš tiesų sakau jums: beveik visada, kai prieš šventę su jaunaisiais derinam scenarijų, jie pabrėžtinai sako, kad nenori „tradicinių“ vestuvių. Ir paradoksas: kuo kategoriškesni šiuo klausimu jaunieji prieš vestuves, tuo labiau vestuvės būna tokios, kaip ir visų kitų.

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Iš tiesų iš tiesų sakau jums: beveik visada, kai prieš šventę su jaunaisiais derinam scenarijų, jie pabrėžtinai sako, kad nenori „tradicinių“ vestuvių. Ir paradoksas: kuo kategoriškesni šiuo klausimu jaunieji prieš vestuves, tuo labiau vestuvės būna tokios, kaip ir visų kitų.[/quote]

Nes kai šventė neturi vientisos koncepcijos, tai kiekvienas į ją stengiasi įkišti kažką mandro, ką yra matę kažkur kitur, ir rezultatas būna – įvairiausios kilmės, prasmės ir skirtingiausių laikmečių tradicijų kratinys. Dar prieš vestuves atšvenčiamas angliškas bernvakaris ir amerikietiškas su lietuviškais elementais mergvakaris, prie sodybos vestuvininkus rusiškai pasitinka tėvai su duona ir druska, po to perduodamas šeimos židinys, kas, ko gero, tėra tik sovietinės propagandos išmislas. Dar: jaunoji meta puokštę visai kaip amerikietiškuose filmuose, iškilmingai pjaustomas tortas ir t.t. Ir netgi tai, kad jūs samdote ne dzendobristus vestuvių muzikantus, mokančius „visas dainas“, o gyvą grupę arba didžėjų (kitaip tariant – mane ir vienu ir kitu atveju), tai tame irgi nėra nieko per daug išskirtinio. Nes dabar jau visi šitaip daro.

Apie tradicijas galim diskutuoti iki pamėlynavimo, ir kuo giliau kapstysimės, tuo labiau pasiklysim tarp tikrų ir dar tikresnių papročių. Prieš porą savaičių dalyvavau vestuvėse, kuriose buvo dainuojama „Karti karti“, ir ne be pagrindo daugelis mūsų traukė pečiais: jau šimtas metų nebuvom girdėję, kad vestuvėse šitą dar kas nors dainuotų. Ir net neabejoju, kad ta (jau gana solidaus amžiaus) tetutė, kuri užsuko visą šitą reikalą, galėtų suknelę persiplėšti įtikinėdama, jog tai sena graži lietuviška tradicija.

Bet lygiai taip pat nenustebčiau, jei lygiagrečiai šitam tarybiniam papročiui ta pati tetutė plotų katučių puokštės metimo tradicijai. Nors tai jau totaliai kito laikmečio paprotys, atkeliavęs iš priešingo pasaulio galo.

Vienintelės tikrai netradicinės vestuvės mano gyvenime (ir vienintelės, kuriose dalyvavau tik kaip svečias) buvo mano bičiulio, nes jos buvo… tradicinės. Jie su žmonele norėjo tradicijų, tautinių elementų, liaudiškų rūbų ir t.t. Grojo kapela, šokom liaudies šokius ir dainavom liaudies dainas, valgėm ir gėrėm, ir po to jau net neprisimenu kaip ten viskas buvo, bet buvo labai gerai. Išties išskirtinė šventė, apie kurią dar ir savo vaikams tikriausiai papasakosiu (ir visai ne dėl to, kad gal pirmą kartą vestuvėse ne dirbau, o švenčiau).

Bet ir vėl: radikalai „pagoniškų“ tuoktuvių šalininkai čia būtų radę prie ko prikibti. Pusė to, ką mes šiandien laikome tradiciniais lietuviškais papročiais, buvo importuota kartu su krikščionybe, sakytų jie, o mes gi turime didžiuotis tuo, jog paskutiniais Europos pagonimis buvom (lyg būtų čia kuo didžiuotis, kad buvom beraščiai laukiniai).

[quote author=“Virgis V. Kuprys“]Vienintelės tikrai netradicinės vestuvės mano gyvenime (ir vienintelės, kuriose dalyvavau tik kaip svečias) buvo mano bičiulio, nes jos buvo… tradicinės.[/quote]

O juk dar yra ir šiaip liguistą polinkį viską kritikuoti turinčių žmonių, manančių, kad viską žino geriau už kitus (juos lengva atpažinti iš to, kad apie mūsų įstojimą į ES jie dar ir šiandien sako, kad „tik perėjom iš vienos priklausomybės į kitą“). Tai jie galėtų vardinti ir dar daugiau: šventėme lenkiško tipo kaimo turizmo sodyboje, valgėme iš prancūziškų indų, miegojome kinietiškuose pataluose (nors čia nesu tikras, nes nepamenu kaip ir kur tada miegojau), o alus buvo ne naminis lietuviškas, bet gamintas pagal vokišką receptūrą.

Su tokiais, žinoma, jau neverta nė diskutuoti – jiems mes tik užjaučiamai nusišypsome. Bet klausimo esmę juk pagaunate, tiesa?.. Kokio gilumo turi būti tradicija, kad ji būtų tikrai „tradiciška“? Gal kažkas sakys, kad viską turime daryti taip, kaip darė mūsų protėviai. Bet tame nėra jokios logikos… Mūsų protėviai, šiaip jau, daug ko nedarė ar darė kitaip, nei mes dabar darom. Mūsų mamos ir į mokyklą ėjo 4 kilometrus prie minus 10 laipsnių, bet šiais laikais jūs savo vaikus kažkodėl kas rytą vežat nuo durų iki durų, ir po pamokų dar nuvežat į būrelį, kas jau apskritai yra per šviesmečius nuo jūsų protėvių, kurie ir savo vardą ne kiekvienas buvo pakankamai išsimokslinęs parašyti. Tai ar tikrai mes turėtume užsikonservuoti užpraeitame amžiuje?..

Kai į jūsų vaikų darželį ateina Kalėdų senelis, jūs gi nepradedat putoti dėl to, jog tai yra Coca-cola kompanijos sukurtas reklaminis personažas. Ne, nesigilinkim į tai, kad mūsiškas Kalėdų senelis neturi nieko bendro su amerikiečių Santa Clausu, nes turi: jūs jį aprengėte raudonai. Aišku, tai yra geriau nei aprengti mėlynai kaip rusų Senį šaltį ir į parankę įsegti Snieguolę, bet esmė kame: tikrojo Kalėdų senelio prototipas šv. Mikalojus apskritai buvo vyskupas; išeitų, kad tą Kalėdų personažą (kad ir kaip jį bevadinsit) derėtų rengti bent jau kunigo sutana – tada tai jau būtų „tikra“.

Va ir nebesupranti, kas yra ta tradicija, kokio senumo ir apdulkėjimo lygio papročius mes turim laikyti tradicijomis. Net neabejoju, kad mūsų anūkai, sakydami „mes nenorim jokių ten tradicinių vestuvių“, galvoje turės būtent tokį formatą, kokį mes kuriame šiandien. Lygiai taip pat neabejoju, kad, pavyzdžiui, Kūčios jiems vis dar bus tradicinė šeimos šventė su dvylika patiekalų ant stalo, ir tuose patiekaluose vis dar nebus majonezo (nors žiūrint grynai techniškai – seniai neberasite majonezo, kuriame dar būtų tikrų kiaušinių, tai pasninko juo kaip ir nesulaužytumėt).

Ir lygiai taip pat neabejoju, kad mūsų anūkai eis linksmintis į Halloweeno vakarėlius. O kitą rytą nusivalys makiažą ir važiuos į kapus, kur susitiks seniai matytus pusbrolius ir puseseres. Degios žvakutes, fotografuos ir kels į Facebooką žiburiuojančių kapinių vaizdelius. Ir niekas neverks, kad viena yra labiau tradiciška nei kita: viskas bus persipynę, prekybininkai lygiagrečiai taikys nuolaidas ir Halloweeno kaukėms, ir Vėlinių žvakutėms su dirbtinėmis gėlėmis.

Ir niekas neieškos tame problemos. Nes pačios savaime tradicijos neturi prasmės. Prasmę joms suteikiame mes.