Apie sunkiai apčiuopiamus dalykus

Žinau, kad mano tėviškėj mažiausiai kelios moterėlės užsiprenumeravo „Rinkos aikštę“, nors turbūt jokių laikraščių nėra ėmusios nuo pigios brežnevinės dešros ir degtinės laikų, kai laikraščio prenumerata dar kapeikas kainuodavo. Taigi mūsų vaikas rašo, sako jos, tai kaip neskaitysi. Ir man tai glosto savimeilę, ką čia beslėpsi. Kad skaitot, kad aptarinėjat ir vertinat. Duok Dieve, Jums sveikatos.

Bet, prisipažinsiu, vis tiek spirgu kaip koks Virgis-spirgis, vis tiek nenustygstu vietoje, nes noriu, kad mano rašliavas skaitytų ne tik mano tėviškės moterėlės, bet ir kuo daugiau jaunimo. Visada įsivaizdavau rašąs jaunimui – tiems jauniems, ambicijų ir svajonių kupiniems, visko besimokantiems ir į save viską siurbiantiems protams.

Nesupraskite manęs neteisingai, nesu nusistatęs prieš kokį nors atskirą visuomenės sluoksnį ar socialinę grupę. Išsiaiškinkim šitą iki galo, kad nekiltų nesusipratimų.

[quote author=“V. Kuprys“]Tarkime, aš galiu pasišaipyti iš gėjų. Bet visai ne dėl to, kad jie gėjai, o dėl to, kad kai kurie iš jų elgiasi neadekvačiai. Ir mano draugai bei pažįstami gėjai juos lygiai taip pat pašiepia ir vadina klounais, nes… jie yra klounai.[/quote]

Savo rašiniuose aš galiu paburnoti, pavyzdžiui, ant mokytojų, bet tai visai ne dėl jų profesijos. Jau nemažai metų pats dirbu švietimo srityje ir nuolat sutinku pagarbos vertų pedagogų, tikrai iškilių specialistų, o ir iš savo mokyklos laikų turiu labai gražių prisiminimų. Todėl tai, ką savo rašiniuose kritikuoju, yra ne pati mokytojo profesija, o tam tikri mąstymo ir elgesio modeliai. Aš juos išryškinu per mokytojo vaizdinį (man taip patogiau, nes prototipai ir pavyzdžiai čia pat, po ranka), bet jie lygiai taip pat sėkmingai gali būti aptinkami ir tarp statybininkų, buhalterių, žuvininkystės specialistų ar muziejaus darbuotojų.  

Arba, pavyzdžiui, vyresniesiems atrodo, kad savo rašinėliuose aš kritikuoju senimą. Tai vėlgi – apie amžių čia negali būti nė kalbos!.. Patikėkit manim, turiu pažįstamų bendraamžių ar net jaunesnių žmonių, kurie savo senamadiškumu ištisais šviesmečiais pralenkia net mano mamą, o ypač dabar, kai mama dar ir feisbuku įgudo naudotis. Todėl sakau jums – nurimkite, esu išauklėtas gerbti vyresnį žmogų (mažų mažiausiai – už žilą plauką, jei jau daugiau nėra už ką gerbti). Ir jeigu ką, tai jaunimui, žinokit, atrodo atvirkščiai – kad aš čia ne jus, o juos kritikuoju.

Ar jau suprantate, ką bandau pasakyti? Tarkime, aš galiu pasišaipyti iš gėjų. Bet visai ne dėl to, kad jie gėjai, o dėl to, kad kai kurie iš jų elgiasi neadekvačiai. Ir mano draugai bei pažįstami gėjai juos lygiai taip pat pašiepia ir vadina klounais, nes… jie yra klounai.

Galiu nemėgti kokios nors politinės partijos, nes turiu teisę kažką mėgti ir kažko nemėgti, bet visada spausiu ranką doram, sąžiningam ir tiesiam žmogui, nepriklausomai nuo to, kuriai partijai jis priklauso. Galiu įkąsti emigrantams, nes kai kurie iš jų su panieka žiūri į mus čia likusius, bet – ei! Mano brolis jau šimtas metų Švedijoj, ir jis nuo to netapo nei geresnis, nei blogesnis.

[quote author=“V. Kuprys“]Tai ar ne mano ir ar ne visų vyresnių žmonių pareiga yra juos pamokyti, pasidalinti patirtim ir pamėginti bent kažkaip, bent kažkur juos pakreipti?[/quote]

Ir taip toliau, ir panašiai. Tai yra sunkiai apčiuopiami dalykai, bet iš tiesų tikrai sakau jums: neturiu tokio tikslo kritikuoti kažkokią atskirą žmonių grupę – kritikuoju tam tikrą kai kurių žmonių mąstymo būdą. Arba, jei jums taip patinka, galiu labai tiesiai įvardyti: esu alergiškas žmonių bukumui. O bukų, sutikite, yra visur, nepriklausomai nuo lyties ar seksualinės orientacijos, nuo profesijos, politinių įsitikinimų ar amžiaus.

Ir jeigu kalbėsime konkrečiai apie jaunus žmones kaip apie socialinę grupę (apibrėžkime, kad jaunimu laikysime visus nuo ankstyvos paauglystės iki kokių 30-ties metų), tai tarp jų neadekvataus, jeigu taip leisite pavadinti, mąstymo ir elgesio apraiškų aš matau daugiau, nei bet kur kitur. Tai yra natūralu, taip ir turi būti, nes jie dar tik mokosi būti tais, kuriais jiems lemta būti. Todėl pirmiausiai į juos savo rašliavomis ir taikau. Tuoj viską paaiškinsiu.

Dalykas tas, kad mano aplinkoje labai daug jaunimo. Praktiškai vien jaunimas. Kalbu ne tik apie mokyklą, kurioje dirbu, bet apskritai: mano klube – visas personalas ir kokie devyniasdešimt penki procentai lankytojų, mano studijoje – visos repetuojančios grupės, mano paties grupių ir muzikinių projektų nariai, muzikantai ir atlikėjai, kurių koncertus organizuoju, mano bendražygiai versle ir gyvenime ir net mano draugė – visi jie gerais dešimčia ar net daugiau metų yra jaunesni už mane. Ir aš matau, kaip jie mąsto, matau, ką daro ne taip, ir žinau, ką jie vėliau už tai turės sumokėti. Nes pats esu daręs jų klaidas ir išvaikščiojęs tuos šunkelius, į kuriuos jie dabar brenda. Tai ar ne mano ir ar ne visų vyresnių žmonių pareiga yra juos pamokyti, pasidalinti patirtim ir pamėginti bent kažkaip, bent kažkur juos pakreipti?

Juk jie dar net nesuvokia, kad jų laikas yra ribotas. Jie švaisto šį vienintelį svarbiausią savo resursą valandų valandas maigydami telefonus ir žiūrėdami serialus, kurių fiktyvių herojų vietoje įsivaizduoja save. Jie nesupranta, kad vienintelis žodis laikui nusakyti yra DABAR. Dabar yra tas metas, kai jie turėtų kloti pamatus savo svajonėms (o svajonės jų, pripažinkime, didelės ir plačios), nes tikrasis deadline‘as iš tiesų buvo jau vakar. Bet jie vis dar delsia, atideda viską rytojui, nes jiems atrodo, kad dar viskas prieš akis. O juo labiau kad jie įsivaizduoja žiną kažkokį stebuklingą sėkmės receptą, kurio nežino kiti, ir kai jau ateis tas laikas, tai jie tiesiog spragtels pirštais, pritaikys kažkokią gudrybę, vienu šuoliuku peršoks kelias pakopas ir viskas – jie jau sėkmėje, sveikatoje, laimėje ir turtų pasaulyje, ir praktiškai kaip tų mėgstamų serialų herojai.

[quote author=“V. Kuprys“]Galiu nemėgti kokios nors politinės partijos, nes turiu teisę kažką mėgti ir kažko nemėgti, bet visada spausiu ranką doram, sąžiningam ir tiesiam žmogui, nepriklausomai nuo to, kuriai partijai jis priklauso.[/quote]

Jie tiki, kad pasitikėjimo savimi jie įgaus pritaikę „šešis paprastus būdus, padedančius įgauti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis“, o ne pakilę nuo savo sofkučių ir pabandę kažką sukurti savo rankomis ar savo protu, šimtą kartų suklydę, bet nepasidavę ir taip išsiugdę charakterį. Jie tiki, kad pritrauks turtus paprasčiausiai „vizualizuodami“ turtą, užuot susirašę ant popieriaus savo biudžetą ir, laikydamiesi jo diktuojamos disciplinos, pradėję taupyti. Jie žino, kad išlaikys egzaminą, naudodami techniką „kaip įsiminti bet kokią informaciją dvidešimt keturioms valandoms“, todėl nuosekliai mokytis ir lavintis, kad praplėstų savo mąstymo galias, jiems atrodo beprasmiška.

[quote author=“V. Kuprys“]Neleiskime jiems tokiais būti. Mokykime ir patys nuolat mokykimės, kad pavyzdžiu jiems galėtume būti.[/quote]

Jie įsivaizduoja, kad sėkmė ir gyvenimo laimė matuojama feisbuko „laikais“, ir visas jų pasaulėlis sukasi aplink įvaizdžio ašį. Užtvenkti interneto upes atostogų nuotraukom ir kelionių reportažais, madingų rūbų ir prabangių patiekalų vaizdais yra kur kas svarbiau nei pačios atostogos, kelionės ar valgis. Nes juk ar ne taip turtingieji ir laimingieji gyvena? Ar ne nuolat ilsisi, gardžiai valgo ir prašmatniai rengiasi?

Na, iš dalies gal ir taip. Tik viena detalė – geram maistui ir dizainerių sukurtiems rūbams jie uždirba, o prieš atostogaudami jie pirmiausiai pavargsta dirbdami. O jūs nuo ko pavargstate? Nuo žinučių rašymo?..

Kai išaušta ta diena, kada „sėkmingai“ ir „gerai“ gyventi ima trūkti pinigų, tai jauni žmonės eina darbintis. Ne bet kur, žinoma – jie nori gero darbo. Tiesa, dar nelabai nutuokia, kas yra tas „geras“ darbas (greičiausiai tas, kur darbo vietoje gali daug gerų nuotraukų instagramui pasidaryti). Jie dar neturi jokios darbo patirties, nežino, ką sugeba daryti, nei kokios jų stipriosios savybės ar bent jau koks darbas jiems patiems labiausiai patinka. Bet vieną dalyką tai jie tikrai žino: kokį atlyginimą jie turi gauti. Nes jie nusipelnė. Nes jie – unikalūs, ir šiaip – nes jie mato, kiek šitoj srity uždirba kiti, tai atitinkamai…

Gerai, neberidenkime daugiau bačkų. Jūs jau puikiai supratote, apie ką aš kalbu, ir greičiausiai jau nujaučiate, kas iš tokio jaunimo vėliau išaugs. Trisdešimt penkerių jie pabus vieną rytą ir, apsidairę pamatys, kad jų gyvenimas – tai viena didelė skylė, kurios nėra kuo užpildyti; kad tarp jų kuriamo įvaizdžio ir realybės atsivėrusi praraja, o tos prarajos apačioje teka paskolų ir kreditų upės. Ir kad jie dirba darbą, kurio nemėgsta, kad už pinigus, kurių dar neturi, pirktų daiktus, kurių jiems nereikia, siekdami padaryti įspūdį žmonėms, kurių jie net nepažįsta. Ar šito jūs linkite savo vaikams ir anūkams?

Neleiskime jiems tokiais būti. Mokykime ir patys nuolat mokykimės, kad pavyzdžiu jiems galėtume būti.

O kokią formą tam pasirinksime, tai čia jau kiekvieno atskiras reikalas. Aš renkuosi štai tokią – mano kaimo moterėlių žodžiais tariant, šiek tiek aštrią ir vietomis šiek tiek mokslišką, ir viską išdėstau taip, kad per aplinkui prisibelsčiau į tų jaunų žmonių protus. Nes man atrodo, kad dar nė vienas paauglys nėra išgirdęs ir į galvą įsidėjęs to, kas jam buvo tiesiai ir moralizuojant sakyta. Toks tad mano pasirinkimas.

O Jūs bandykite taip, kaip priimtina Jums – visi būdai yra geri ir visos pastangos sveikintinos, jei tik neišleisite iš akių tikslo, kurio visi siekiame. Sėkmės jums, būkite ir likite sveikos, mano tetos, kaimynės, buvusios bendradarbės ir mokytojos iš Pagirių!