O kodėl gi ne: paskutinėms rudens dienoms – romantiška vakarienė gamtoje
Surviliškio seniūnijos švenčių metu talentus demonstruoja ne tik muzikantai, ne tik liaudies ansamblių šokėjai, bet ir auksarankės šeimininkutės.
Išradingosios gaspadinės jau ne sykį švenčių dalyvius vaišino jau visos Surviliškio seniūnijos vizitine kortele tampančia… koše.
„Kaip ją pavadinsi, taip nepagadinsi – ar tai kareiviška košė, ar Mindauginių košė – beveik vienas ir tas pats, – šypteli Surviliškio miestelio gyventojos, bičiulės, pedagogės – Miegėnų pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Žydra Misevičienė ir Kėdainių lopšelio-darželio „Pasaka“ auklėtoja Inga Župerkienė.
Prašo kartoti porciją
Paklaustos, ar identiškos Mindauginių košės, virtos gamtoje ir namuose, skonis skiriasi, moterys patikina, kad virtuvėje, ant dujinės viryklės, ir ant laužo virtos košės skonis jokiu būdu negali būti identiškas.
[quote author=“Aut. past.“]Užsimojus virti penkias dešimtis litrų Surviliškio gaspadinių košės, apsišarvuokite kantrybe – pirmosios porcijos jūsų skonio receptorius jaudinti pradės tik po trijų (!) valandų.[/quote]
„O kaip gi – juk namie gaminant ne taip įdomu ir unikalu – į košę pelenų nepribyra, žolių neprikrenta ar netgi uodų, – juokiasi I. Župerkienė ir Ž. Misevičienė. – O jeigu kalbant rimtai, tai seniūnijos švenčių metu gigantiškame – 50 litrų talpos puode išvirtos košės nepakanka. Kur jau ten pakaks, kai kone kiekvienas dar ir pakartoti patiekalą paprašo, grįžta su tuščia lėkštele ir gražiomis akimis žvelgdamas paprašo: „O gal būtų galima dar?“. Na o vieną kartą pritrūkusios, savo pamoką išmokome – jau kitos šventės metu priruošėme 70 litrų firminės Surviliškio košės. Pilną penkiasdešimtlitrį puodą ištuštinome ir dar kone pusę kito pakartojome.“
Sudėtis – paprasta
Surviliškio gaspadinės ingredientus beria daugiau mažiau iš akies.
„Į košės sudėtį įeina perlinės kruopos, kvietinės kruopos, žirniai, spirgučiai, kepinti su svogūnais, dešrelės, pipirai, druskytė. Vanduo… Kaip ir viskas“, – nuramina gaspadinės.
Būtina užmerkti
Tiesa, Ž. Misevičienė ir I. Župerkienė primena, kad vakarą prieš vedant šią košę būtina užsimerkti perlines kruopas ir žirnius. Na o gamybos proceso metu privaloma nuolat į puodą vėl ir vėl pilti vandens.
„Penktadalį 50 litrų talpos puodo užpildome vandeniu. Laukiame, kol užvirs vanduo. Tada pilame perlines kruopas ir žirnius. Verdame tol, kol košė pradeda tirštėti, kruopos brinksta, ir pagal tai, kiek vandens susigėrė, pilame dar. Prognozuoti, kiek vandenėlio prireiks, neįmanoma – pilame pagal situaciją, mat daug kas priklauso ir nuo oro, – pasakoja surviliškietės pedagogės. – Tada beriame spirgučius, pakepintus su svogūnais, dešreles, vėl stebime tirštumą, jeigu reikia, pilame vandens. Patiekalą pagardiname druska ir pipirais, nuolat padegustuodamos, ar nieko netrūksta, ar ne per sūru. Galų gale beriame smulkias kruopas – miežines arba kvietines ir dar šlakelį vandens.“
Gamtoje virė tris valandas
Namuose, nedideliame puode gaminama šioji košė į dubenėlius sugultų smitriai. O štai gamtoje, virdamos pirmas penkias dešimtis litrų košės, moterys prie patiekalo gerokai paplušėjo – mindžikavo greta puodo surviliškietės tris valandas, kol pirmosios paruoštos porcijos pradėjo jaudinti šventės dalyvių skonio receptorius.
[quote author=“Ž. Misevičienė“]Kas be ko! Jeigu sukastais dantimis gaminsi valgyti, tokio maisto niekas į burną paimti nenorės.[/quote]
„Tikrai užtrunka, kol užverda vanduo. Supylus kruopas, vėl lauki, kol užvirs, vėl stebi, kokie reikaliukai puode, – juokiasi I. Župerkienė. – Reikia budėti prie puodo nuolatos ir stebėti situaciją. Tai – patiekalas, kurio vieno nepaliksi, šalin nenueisi.“
Norėjo, kad būtų kitokia
O kaip kilo idėja seniūnijos gyventojus vaišinti būtent tokia kareiviška koše, o ne sriubomis ar… kugeliais?
„Kuomet šventės organizatoriai pirmąjį kartą mudviejų paprašė pagaminti dalyviams ką nors gardaus, tiesą pasakius, pradžioje mudvi mąstėm apie plovą. Tačiau pagalvojom, kad ryžiai gali sukristi, ir ėmėme svarstyti, ką gi kito pateikus, kuo gi nustebinus surviliškiečius. Į galvą toptelėjo mintis apie kažką panašaus į kareivišką košę, tik su savita, su patobulinta sudėtimi. Kad būtų kitokia, skanesne ir įvairesnė.“
Sveika ir nebrangu
Ir ne tik gardi, pirščiukus apsilaižyti verčianti yra toji kareiviškoji arba Mindauginių košė.
„Ji – ir nebrangi, – patinka Ž. Misevičienė. – Lašinukų kaimo gyventojai dažnai turi namuose, dešrelės – pagal kiekvieno kišenę, o pačias kruopas valgyti nebrangu, o ir sveika. Mes juk dabar visi tampame sveikuoliais, sveiko gyvenimo būdo, sveikos mitybos propaguotojais. Kad tik kuo mažiau kalorijų turėtų patiekalas. Tad ši košė puikiai tinkanti sveikuoliams.“
[quote author=“I. Župerkienė“]Jeigu pagal identišką receptą namuose verdama košė bus šiek tiek kitokio skonio, tai – dėl to, kad šio patiekalo esmė – puodas, laužas ir gamta.[/quote]
Esmė – didžiulis puodas ir motulė gamta
Aišku, blogiausiu atveju, jeigu gamtoje valgyti nebeleidžia rudeniški lietingi orai arba neturite 50 litrų talpos puodo, šią košę galima išsivirti ir namuose.
„Jeigu pagal identišką receptą namuose verdama košė bus šiek tiek kitokio skonio, tai – dėl to, kad šio patiekalo esmė – puodas, laužas ir gamta“, – šypteli Žydra ir Inga.
Gamtoje ir agurkėlis gardesnis
O kaži, kuo gi toji Mindauginių košė stebuklinga, kad puodas ištuštinamas iki paties dugno?
„Yra kelios priežastys. Be abejonės, visų pirma, košė labai skani. Antra – švenčių dalyviai būna alkani. Trečia – jie labai geros nuotaikos. Ketvirta – gamtoje viskas, kad ir lašinukai, užkandami su duona ir su agurkėliais valgomi, yra kur kas gardesni, nei kad virtuvėje“, – gero humoro jausmo nestokoja Surviliškio miestelio gaspadinės Ž. Misevičienė ir I. Župerkienė.
Pirmučiausias ir svarbiausias ingredientas
Tiesa, čia pat moterys ir dar vieną ingredientą prisimena – tą, be kurio joks patiekalas nebūtų gardus. Tai – meilė: „Kas be ko! Jeigu sukastais dantimis gaminsi valgyti, tokio maisto niekas į burną paimti nenorės.“
