Stalo neįsivaizduoja be naminių pieno gaminių

Šiuolaikiniai produktai prekybos centruose palaipsniui stumia į užmarštį senolių taip puoselėtas kulinarinio paveldo tradicijas. Vis dėlto yra vyresniosios kartos atstovų, kurie vadovaudamiesi savo tėvų ar senelių papročiais ne tik prisideda prie senųjų tradicijų puoselėjimo, bet ir perduoda jas savo atžaloms. Viena tokių – Pėdžių kaime gimusi, užaugusi, sukūrusi šeimą ir šiuo metu čia tebegyvenanti Modesta VYŠNIAUSKIENĖ, kuri savo stalo neįsivaizduoja be naminių pieno gaminių. „Būtent tokie – iš savos karvutės pieno ruošti produktai man patys skaniausi“, – patikino Modesta ir svetingai mus sutikusi ne tik pavaišino savo gamybos sūriu, kurio skonis išties fantastiškas, bet kartu sutiko ir plačiau papasakoti apie jo gamybą bei apie iš tėvų perimtas tradicijas.

– Žodis po žodžio jūsų pasakojimas nukelia į anuos laikus. Pasidalinkite prisiminimais.

– Čia, Pėdžiuose, – mano tėviškė. Čia ir mama mirė, čia ir tėtis mirė. Niekur niekada nebuvome išsikėlę, visas gyvenimas praleistas čia, todėl kiekvienas kampelis brangus ir daug ką primenantis.

– Tai čia ir dirbote?

– Taip. Tik baigusi technikumą buvau išvažiavusi pagal paskyrimą metams laiko dirbti į Širvintus. O iš ten grįžusi į tėviškę jau daugiau niekur nebekeliavau – ištekėjau už vietinio, sukūriau šeimą, susilaukėme sūnaus ir dukros. Nors esu baigusi agronomiją, visą gyvenimą dirbau buhaltere apylinkėje – visi skaičiukai mano numylėti (šypsosi). Vėliau, susirgus mamai ir prasidėjus reformoms, įsidarbinau kultūros namuose valytoja.

– Visada buvote šalia tėvų?

– Tekdavo. Vaikystėje gal kiek sunkiau buvo, norėjosi užsiimti sau mėgstama veikla, o ne dirbti, tačiau pripratau ir man tai tapo natūralu. Padėdavau ir su gyvuliais, ir su pieno produktų gamyba, nevengdavau ir kitokių darbų atlikti – mes, kaimo vaikai, buvome prie to pratę.

– Tai pieno produktų paruošimo būdą ir perėmėte iš tėvų?

– Taip. Tradicijas, kaip slėgti sūrį, kaip mušti sviestą ir kaip gaminti kitus pieno produktus perėmiau iš mamos. Tais laikais juk kitokio pasirinkimo ir nebuvo – žmonės patys gamindavosi daugelį reikalingų produktų. Senovėje svarbiausias pragyvenimo šaltinis buvo gyvuliai ir žemė. Jaunimui dabar tikriausiai sunku suvokti, kaip galima namuose ruošti ne tik maistą pietums, vakarienei ar pusryčiams, bet ir produktų tam pasigaminti – juk parduotuvėse visko apstu.

Aš mačiau savo tėvus nuolat dirbančius žemę, auginančius gyvulius, todėl natūraliai viską perėmiau.

– Kokius pieno produktus gaminate?

– Gaminuosi varškę, įvairius sūrius, sviestą. Išvardintus produktus gaminant lieka pasukos, mūsų laikais vadinamos maslionkos, kurią taip pat visada panaudoju kepdama blynus.

– O kodėl gaminate naminius produktus, juk parduotuvėse pasirinkimo tikrai netrūksta, o ir laiko gaišti nereikėtų?

– Juos renkuosi visų pirma dėl to, kad čia vyrauja švara ir ekologija. Kadangi nuo vaikystės esu pratusi būtent prie naminių pieno produktų, todėl dabar vartoti parduotuvinius man būtų didelis iššūkis – reikėtų prie jų priprasti, nes ir skonis visai kitoks, ir produktų riebumas skiriasi, o ir savo rankomis gamindama, žinau ką dėjau, ko nedėjau. Todėl visada galiu garantuoti, kad tai produktai be jokių chemikalų, be jokių papildomų priedų – tik iš savo pačių turimo pieno.

– Daug karvyčių auginate?

– Anksčiau turėjome tris, dabar pasilikome dvi. Tačiau ir jų pakanka – pieno trūkumo nejaučiame. Vienu metu, kai vyras liko be darbo, kai mama susirgo, buvo sunkoka, tada laikiau ir 5 karves. Surinktą pieną parduodavau, o dabar pieno punktus uždarė, todėl vežti nemažą atstumą tikrai neapsimoka, o mums savo reikmėms tikrai pakanka ir tu dviejų turimų karvučių.

– Gal pieno produktais aprūpinate kaimynus ar draugus?

– Viso kaimo tikrai neaprūpinu (juokiasi). Daug duodu vaikams – jie išsiveža daug pieno į Pelėdnagius, jei turiu pagaminusi ar sūrio, ar sviesto, irgi visada įdedu. Kartais ir draugams, kai pasiprašo, padarau sviesto, varškės, sūrio. Tačiau prekyba jokia neužsiimu, viskas tik savo reikmėms.

– Išduokite, ar gaminimo procesas sunkus?

– Reikia tik laiko. Dažniausiai tiek sūrį, tiek varškę, tiek sviestą darau iš nenugriebto (neseperuoto) pieno, jeigu jau reikia kokiai šventei, tada paseperuoju. Svarbu nepamiršti, kad pienas turi būti šviežias. O toliau kantriai ir tvarkingai viską darant stebėti, kad tik pieno nepertraukti. Nes norėdami pasigaminti sūrį galime netikėtai gauti grūdėtą varškę (šypsosi). Sūrį dažniausiai darau iš rūgštaus pieno. Surauginu šviežią pieną, sutraukiu šviežią pieną, pilu į sūrmaišį ir štai sūris.

Mušant sviestą reikės ir šiek tiek fizinės jėgos. Į turimą kalatauką dedu iki trijų litrų grietinės. Užtrunku nuo 10 minučių iki valandos, tačiau viskas priklauso nuo grietinės temperatūros ir kiekio. Jei grietinė seperuota – dėti reikia mažiau, nes ji mušant greitai išsibujoja, jei neseperuota – galima pilti ir daugiau. Taip pat atsižvelgiant į grietinės skystumą ir temperatūrą atitinkamai galima nusistatyti laiką: jei grietinė skystesnė mušti tenka ilgiau, jei temperatūra per žema – truputį ilgiau, jei per aukšta – gali gautis išsilydęs sviestas (tokiu atveju maslionkos nebebus), kurį reikės užpilti šaltu vandeniu, kad sukietėtų).

Be to, jei grietinė šilta, išeina daug sviesto. Jo spalva būna tamsesnė nei esame pratę matyti parduotuvėse, tokį sviestą reikia nuplauti. Jei jo daug, tai jau sunkiau būna, o jei normalaus dydžio, tada į dubenį ir tekančiu vandeniu plauti, kol tampa balzganesnis. Nors aš pagardų jokių nededu, bet galima dėti šiek tiek druskos pagal skonį. Namie pagamintas sviestas šaldytuve gali išbūti net iki trijų mėnesių.

– Sviesto gaminimui naudojate tik senovinę kalatauką?

– Esu išbandžiusi ir su dabartiniais prietaisais daryti sviestą, bet galbūt dėl to, kad esu pratusi prie senovinio būdo man jis nepatiko, o ir mušti reikėjo ilgėliau. Man kalataukoje susimuša žymiai greičiau. Iš tikrųjų jei žmogus neturi kalataukos, sviestą mušti galima kur nori: ir stiklainyje, ir kibire, ir bačkoje ar net panaudojant šiuolaikinius prietaisus, svarbiausia pasirinkti sau tinkamiausią būdą.

– O gaminti iš parduotuvėje pirktų pieno ar grietinės produktų galima?

– Iš dabartinių parduotuvėje pirktų produktų neteko bandyti. Jei jau savo pieno neturiu, tai ir negaminu, tada tenka pirkti pieno produktus iš parduotuvės, nors tą darau tikrai labai retai. Pamenu, žiemą neturėjau savo grietinės, tad teko pirkti. Iš pradžių dar viskas lyg ir gerai, bet pastovėjo porą dienų ir vanduo pasidarė – tikriausiai skiesta pakliuvo.

– Gaminimo procesas tikrai nelengvas, reikalaujantis ne tik senovinių žinių, bet ir fizinės jėgos, ar nepervargstate?

– Gaminant sūrius susitvarkau pati, o mušant sviestą tai mažai kada pati mušu, įdarbinu vyrą (šypsosi). Ir bendrai paėmus, man jau dabar atostogos, aš prie maisto mažiau laiko praleidžiu, bet štai mano pagalbininkė – dukra, jai su laiku viską perdaviau, ką pati mokėjau, o dabar žiūriu, kad ji ir pati jau viską kuo puikiausiai moka.

– Ir pabaigai. Prisipažinkite ar nesijaučiate išskirtine – juk puoselėjate tautinį paveldą?

– Tiesiog to nesureikšminu (šypsosi), man toks būdas priimtinas, esu prie to pratusi ir darau viską natūraliai, niekas manęs neragina. Žinoma, pastebėjau, kad kaimuose po truputi mažėja karvių skaičius, mūsų kaime šitas taip pat kuo puikiausiai matosi, jau liečiant ir Nociūnus – Pėdžiuose tik mes laikome, ir dar keli gyventojai, o taip yra galbūt dėl to, kad, dar kartą pasikartosiu, pieno supirkimas sumažėjo ir žmonėms nebeapsimoka, vien tik dėl savęs laikyti, nes pieno būna daug, nėra jo kur dėti.

Naminis sūris

Reikės: 1 l. šviežio pieno, 1 l. rūgusio pieno (šviežias naminis pienas per kelias dienas surūgsta pats), druskos (pagal skonį), galima pagardinti kmynais ir kitokiais mėgstamais prieskoniais.

Gaminimas: iš rūgusio pieno sutraukti varškę. Šviežią pieną (jei bus nešviežias, gali sutraukti varškę) pakaitinti storadugniame puode iki kol beveik užvirs, sudėti varškę ir maišant pavirti ir laukti kol sutrauks, tada išpilti ant marlės. Svarbiausia nepertraukti pieno (išrūgoms pasidarius švaresnėms reikia jau išpilti). reikia supilti, todėl, kad jeigu virsime toliau masė pasidarys į grūdėtą varškę). Įdėti druskos druską norimų pagardų, nukoštą masę suvynioti į marlę ir paslėgus palikti kelioms valandoms.

Naminis sviestas

Reikės: 1 l. kaimiškos grietinės, pusės šaukštelio druskos ar kitokių prieskonių (jei šeimininkė nori).

Gaminimas: pašnekovė sviestą muša kalataukoje. Prieš gaminant sviestą, grietinei geriau leisti sušilti (jokiu būdu nešildyti ant ugnies). Kambario temperatūros grietinę pilti į kalatauką ar į kitą su aukštomis sienelėmis indą ir pradėti mušti. Kad gauti naminį sviestą, masę mušti tol, kol ji taps standi ir išsiskirs baltas skystis. Gautą skystį išpilkite lauk (jei norite, jį galite vartoti kepiniams vietoje pieno). Vietoje jo įpilkite šaldyto vandens ir vėl plakite, kol susidarys naujas balsvos spalvos skystis. Šį procesą kartokite tol, kol kaskart naujai susidaręs skystis taps bespalvis. Tuomet jį išpilkite lauk. Gautą sviesto masę rankomis ar šaukštu suformuokite kaip jums patinka, pagardinkite druska ar kitais prieskoniais.