Modernus senelių globos namų veidas

Josvainių socialiniame ir ugdymo centre po vienu stogu telpa bendra įstaiga: senelių globos namai bei vaikų darželis. Centro direktorė Erika Markova sako, kad vaikai ir globojami senjorai puikiai sutaria. Darželinukams smagu rengti seneliams pasirodymus, o senjorams gera sulaukti mažylių dėmesio.

Moderniai įsikūrusiai įstaigai labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ skyrė 5 000 eurų globojamų senelių pavėžėjimui skirtam automobiliui įsigyti. Dar 7 000 eurų pridėjo rajono savivaldybė.

Kelionėms į ligoninę

„Šios sumos mums greičiausiai neužteks, tad gal dar pridėsime įstaigos sutaupytų lėšų ir nusipirksime senelių ūgiui bei poreikiams pritaikytą automobilį, – planus išdėtė E. Markova. – Tai bus lengvasis septynvietis automobilis, kuriuo senelius vešime į ligoninę. Ankstesnysis automobilis jau paseno. Jam per 20 metų ir jis nebeatitinka reikalavimų.“

Įstaigos gyventojai vyksta ir į ekskursijas. Tada centras užsako didesnį transportą.

Laisvų vietų tuoj pat nelieka

Josvainių socialiniame ir ugdymo centre gali gyventi 38 senoliai. Šiuo metu jų yra 36. Vis tik vietos laisvos išbūna tik tiek, kol sutvarkomi naujo gyventojo dokumentai.

„Laisvos vietos užpildomos labai greitai, – sako direktorė. – Atsiradus laisvai vietai, dokumentus perduodame savivaldybės Socialinės paramos skyriui. Jie paruošia dokumentus ir siunčia mums gyventojus.“

Centre gali apsigyventi tik pensinio amžiaus sulaukę asmenys.

Paslaugos poreikį augina emigracija

E. Markova nedvejodama sako, kad senelių globos paslauga mūsų visuomenei labai reikalinga. Jos poreikį ypač augina emigracija.

„Pažiūrėkime, kokia mūsų demografinė padėtis – gimstamumas mažėja, taip pat daug emigravusių jaunų žmonių, tad senoliai lieka vieni. Taigi senelių globos įstaigų poreikis didelis“, – apibendrina centro direktorė.

Daug Josvainių socialiniame ir ugdymo centre gyvenančių senolių turi negalią. „Net 25 seneliai turi nuolatinės slaugos poreikį. Tai yra labai sunkūs specialieji poreikiai“, – paaiškina E. Markova.

Įstaigoje su senoliais dirba dvi socialinės darbuotojos ir devynios jų padėjėjos. Rūpintis senjorais padeda ir kiti įstaigos darbuotojai. Taip pat yra užimtumo specialistė, kurios pareiga – turiningas gyventojų laisvalaikis.

„Ar nejaučiate darbutojų stygiaus?“ – teiraujuosi E. Markovos. Direktorė atvira: „Tokiose įstaigose darbuotojų niekada nebūna per daug. Kuo daugiau darbuotojų, tuo slaugomam žmogui geriau. Tada pats darbuotojas senoliui gali skirti daugiau dėmesio – pakalbėti, pabendrauti, o ne tik lėkti pagal iškvietimą ir atlikus, ką reikia, skubėti pas kitą gyventoją.“

Daugiau paslaugų              

Nuo spalio mėnesio įstaiga iš ligoninės pradėjo pirkti kineziterapeuto ir masažuotojo paslaugas.

„Kad nereikėtų tokio etato steigti įstaigoje, pagal poreikį šias paslaugas leidžiama pirkti, – paaiškina E. Markova. – Bet šiaip vežame senelius į Pirminės sveikatos priežiūros centrą, ligoninę. Gydymo įstaigose cukralige sergantiems seneliams nemokamai sutvarkomi nagai, teikiamos kitos paslaugos.“

Atnaujintos patalpos ir moderni technika

Centro direktorė džiaugiasi, kad įstaigos patalpos atnaujintos, todėl senoliai gali gyventi komfortiškai.

„Kambariai vienviečiai, dviviečiai ir triviečiai. Keturviečių nėra. Gyvenimo sąlygos čia, lyginant su tomis, iš kokių senoliai atėjo gyventi, yra labai geros. Jiems užtikrinama priežiūra visą parą. Jais rūpinasi gydytojai, slaugytojai, socialinio darbuotojo padėjėjai. Taip pat užtikrinama visa techninė pagalba, slaugos priemonės pradedant vaistais, sauskelnėmis, baigiant specialiomis lovomis. Jei žmogus sunkiai juda, turime specialą techniką ir galvai išplauti, ir pakelti, paversti senolį“, – pasakoja pašnekovė.

Įstaiga plėsis

Netrukus įstaiga plėsis. Šiuo metu jau baigiamas ruošti projektas, kurio metu šalia centro bus statomi Savarankiško gyvenimo namai. Juose bus įruošta 10 vietų. Projektą finansuos Europos Sąjunga.

„Pernai įstaigoje įrengtas vadinamasis nuožulnusis liftas. Lėšų skyrė savivaldybė. Kai bus statomi Savarankiško gyvenimo namai, įrengsime ir šachtinį liftą“, – planus pristato E. Markova.

Dėmesys užimtumui

Josvainių socialiniame ir ugdymo centre ypatingas dėmesys skiriamas senjorų užimtumui.

„Turime nuostabią užimtumo specialistę Živilę Būdienę, kuri kiekvieną dieną su seneliais vis ką nors veikia. Seneliai sako: „Padovanojot mums šviesulį tunelio gale.“

Žinoma, seneliams smagu: jie susirenka į vieną erdvę, bendrauja, kalbasi, anekdotus skaito, filmus žiūri, paskui juos aptarinėja. Juk gyvas bendravimas labai daug reiškia. Pačios įstaigos darbuotojos vis ką nors surengia. Štai praėjusią savaitę buvo sulčių degustavimo šventė. Jei darželis ką nors organizuoja, tai visur kviečia ir senelius: rengia koncertėlius, kuria ir įvairiomis progomis dovanoja atvirukus. Rugsėjo 14 d. buvome surengę Šeimos šventę. Šeštadienį atvyko senelių artimieji, buvo puikus oras, tad lauke kepėme dešreles, bendravome, džiaugėmės koncertu ir puikiai praleidome laiką.

Senelius aplanko rajono mokyklų moksleiviai, Josvainių bendruomenės moterys advento laikotarpiu skaito skaitinius, kunigas kiekvieną mėnesį aukoja mišias. Stengiamės, kad seneliams nieko netrūktų“, – tikina įstaigos direktorė E. Markova.

Nuo straipsnių analizės iki anekdotų

Kalbamės ir su senjorų išgirta užimtumo specialiste Ž. Būdiene. Ji pasakoja, kad seneliai kiekvieną savaitės dieną užsiima skirtinga veikla.

„Turime savaitės veiklų planą. Jį kas du tris mėnesius keičiame.

Pirmadienis – loto arba vadinamoji bingo žaidimo diena. Seneliai susirenka labai azartiškai nusiteikę. Žaidžiame keturias partijas ir tai užtrunka valandą. Kiekvienam įdomu sužinoti, kas šią savaitę iškovos prizines vietas.

Antradienį žiūrime dokumentinius filmus. Šią savaitę susipažinome su Dzūkija, o anksčiau keliavome į Kretą. Mat trūko saulės, – šypteli Ž. Būdienė. – Trečiadienis – protų mūšio diena. Kiekvienas žaidžia individualiai. Taip pat sprendžiame linksmus galvosūkius, klausimus, kad seneliai galėtų pasamprotauti. Patikėkit manim, po valandos mes visi būname pavargę, nes reikia daug mąstyti, – juokiasi specialistė. – Ketvirtadienį kalbamės apie istorines įžymybes, analizuojame apie jas parašytus straipsnius. Penktadienį – anekdotų diena.

Kartais senoliai patys paprašo kokios nors veiklos. Rugsėjo pradžioje jie norėjo žiūrėti senąją animaciją bei senus filmus.“

Auksinė 11 valanda

Veiklos kasdien prasideda tuo pačiu metu – 11 valandą. Jų laukia ir jose dalyvauja visi senoliai, kurie gali paeiti ar atvažiuoti vežimėliu.

„Po pusryčių jie jau pradeda laukti 11 valandos, kai prasidės užsiėmimai. Įdomiai leidžiant laiką greičiau praeina diena. Mes susirenkame, šnekame, pietaujame“, – įstaigos rutiną pristato specialistė.

Senolių slauga – kitomis akimis

Ž. Būdienė tikina, kad šiuolaikinė senolių slauga visiškai kitokia. Pasak specialistės, įstaigoje gyventojai puikiai jaučiasi, nes jais kruopščiai rūpinamasi.

„Gal tarybinais laikais buvo kitaip, bet dabar senoliai labai prižiūrėti. Jie pavalgę, kambariai nuostabūs, darbuotojai profesionalūs ir rūpestingi“, – sako Ž. Būdienė.

Kasdien su centro gyventojais bendraujanti specialistė žino kiekvieno senolio gyvenimo istoriją.

„Visos jos labai įdomios. Paklausai ir supranti, kodėl jie čia yra, dėl ko neturi artimųjų. Supratau, kad niekada nereikia pulti iš karto teisti: „Jau tu tai turbūt nemylėjai savo vaikų ar anūkų, todėl čia ir esi.“ Bet žiūrėk, vieno vaikus po užsienį išblaškė, kitas gal labai artimai su atžalomis nebendravo, vyrai turi trečią, ketvirtą žmoną. Istorijos pačios įvairiausios“, – dalijasi Ž. Būdienė.

Ne smerkti, o gerbti

Pašnekovė atskleidžia, kad dirbti su senyvo amžiaus žmonėmis jai patinka. Moterį žavi senolių gyvenimo patirtis ir pasakojimai apie praeitį.

„Man labai įdomu klausytis Lietuvos istorijos. Jie pasakoja apie tą laimetį, kai aš pati dar nė nebuvau gimusi.

Pradėjusi dirbti šį darbą, ėmiau visai kitaip žiūrėti į senyvo amžiaus žmogų. Anksčiau galbūt tos kantrybės tiek neturėjau. Juk būna, kad parduotuvėje ar vairuodami automobilį sutinkame senolį ir pradedame bambėti: „Na, ko tu dar tą mašiną vairuoji…“ O dabar į senolius žvelgiu su didele pagarba. Neskubinkime jų. Tereikia kantriai palaukti. Jie to užsitarnavo. Juk senyvo amžiaus žmogus jau ir mąsto, juda, orientuojasi lėčiau. Mes būsime lygiai tokie patys. Turime juos suprasti ir labai gerbti“, – išmintingai pataria Ž. Būdienė.