Gerumo kupinos kėdainiečių širdys (VIDEO)

„Labas rytas, vaikai, kviečiu sočių, skanių pusryčių“, – šūkteli pataluose ankstyvą rytmetį vis dar besivartantiems savo vaikams daugiavaikė jų mama ir pakviečia pabiručius pasistiprinti.

Tačiau kaip įsivaizduojate šeimą, kuri ant stalo lyg ir turi ką pasidėti, tačiau pats pusryčių stalas – tai tik kamputis virtuvėje? O jeigu to kampučio išvis nėra?

Kaip įsivaizduojate tokią šeimą, kurioje ne visi vaikai miega lovose? Tokią, kurioje vaikai galbūt dviese dalijasi vienu čiužiniu, nes lovų namuose tiesiog… nepakanka?

Sakote, scenarijus iš filmo? Toli gražu. Tokių šeimų nė viename šalies rajone netrūksta. Tokių, kurios neturi virtuvinio stalo, kurios neturi skalbimo mašinos ar kitų mums savaime suprantamų buities rakandų.

Ir visai ne materialūs dalykai čia patys svarbiausi. Kaimiškose vietovėse gyvenantys žmonės susiduria su tokiomis pačiomis psichologinėmis problemomis, kaip ir miestiečiai. Skirtumas tas, kad miesto žmonėms pagalba ranka, automobiliu arba 7-ojo maršruto autobusu per keliolika minučių pasiekiama, kai tuo metu tolėliau gyvenantiems dažnai nėra resursų, visų pirma, pasiekti kvalifikuotus specialistus.

Tačiau nuskriaustieji – ne vieni: birželio pabaigoje prasidėjęs labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektas „Paramos ir pagalbos grupės – tiems, kas nori keistis“ įsibėgėja.

Iki gruodžio pabaigos besitęsiantis projektas bendradarbiauja su septyniomis krašto seniūnijomis, jų seniūnais, seniūnaičiais, socialiniais darbuotojais ir teikia tiek materialią, tiek psichologinę pagalbą žmonėms, kurie nori tvirtai atsispirti ir kapanotis iš problemų liūno.

„Perka“ vieną bėdą po kitos

„Džiugu, kad mūsų projektas „Paramos ir pagalbos grupės – tiems, kas nori keistis“ jau įgavo pagreitį. Spėjome susitikti su Dotnuvos, Vilainių, Surviliškio, Truskavos, Krakių, Gudžiūnų ir Kėdainių miesto seniūnijų atstovais. Paramą ir pagalbą teikiame šių seniūnijų gyventojams, kuriems labiausiai jos reikia. Kiekvienoje seniūnijoje telkiame geradarius žmones, kurie turi jaurią širdį, telkiasi į pagalbos ir paramos grupes bei sprendžia pačias įvairiausias seniūnijų gyventojams iškylančias problemas. Į judėjimą jungiasi ir privatūs, ir juridiniai asmenys, jungiasi ir bendrovės. Visiems jiems dėkoju fondo vardu“, – kraštiečių gerumu ir neabejingumu svetimo bėdai su „Rinkos aikšte“ pasidžiaugė Vitalija Surgautienė, labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ projektų vadovė.

Šimtų eurų skolą likvidavo per keturias valandas

Apie šeimas ar pavienius asmenis, kuriems reikia pagalbos, fondas sužinantis įvairiausiais būdais – daug informacijos teikiantys seniūnijų socialiniai darbuotojai, seniūnaičiai, į fondą su pagalbos šauksmu kreipiasi ir patys žmonės.

[quote author=“Aut. past.“]Miesto žmonėms pagalba ranka, automobiliu arba 7-ojo maršruto autobusu per keliolika minučių pasiekiama, kai tuo metu tolėliau gyvenantiems dažnai nėra resursų, visų pirma, pasiekti kvalifikuotus specialistus.[/quote]

„Visų pirma, kraštiečiai mūsų prašo konkrečios buitinės pagalbos, tarkime, virtuvinio stalo, lovos, dujinės viryklės, šaldytuvo ar skalbimo mašinos. Daugeliui teikiame ir kitokią paramą – padedame spręsti sveikatos, psichologines problemas. Didžiąją dalį krūvio problemos sprendime prisiimame patys, – pasakojo V. Surgautienė. – Ypatingai jautriai esame sureagavę į vieną kėdainiečių šeimą, gyvenančią bute naujame mikrorajone. Šeima turi trisdešimties metų sūnų, kuris, metams bėgant, po didelių netekčių šeimoje, akivaizdžiai tapo vis labiau neįgalus. Aštrėjo ligos, tačiau jis, aplinkoje nesiorientuodamas, nepasirašinėjo jokių dokumentų, todėl šeima neturėjo galimybės užregistruoti jo darbo biržoje, vyras negalėjo gauti socialinio draudimo. Ligonio tėvai negalėjo kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas. Metams bėgant, susikaupė nemenka penkių šimtų su puse eurų skola. Šeimai į mus kreipusis, skolą panaikinome per keturias valandas. Asmuo buvo apdraustas jau po dviejų dienų. Pirminės sveikatos priežiūros centro administracija pasistengė, kad ligonis atvažiuotų į gydymo įstaigą, jam buvo suteikta psichologinė pagalba. Šiai dienai jis jau yra socialiai draustas, gauna paramą vaistais, jam nustatinėjamas neįgalumo lygis, sprendžiami klausimai dėl jo veiksnumo, mamai patvirtinta globa, kas yra labai svarbu ir šeimai sumažina finansinę naštą. Šios šeimos gyvenimas pasikeitė per kelias valandas.“

„Ne parduokite, bet paaukokite!“

Šią savaitę vienos Miegėnų kaime (Gudžiūnų sen.) gyvenančios šeimos namus projekto „Paramos ir pagalbos grupės – tiems, kas nori keistis“ dėka papildė dvi geros būklės viengulės lovos.

Jas sunkiai besiverčiančiai šeimai paaukojo kėdainietis Rimantas Venckevičius. Šešiasdešimtmetis paatviravo tokį didelį daiktą paaukojęs pirmąjį kartą gyvenime.

„Smulkių daiktelių esu aukojęs ir anksčiau, o štai lovas – pirmą kartą, – šyptelėjo Rimantas. – Aš jas galėjau parduoti, bet nuo dvidešimt eurų nei prasigyvensiu, nei nuskursiu jų negavęs. Kraštiečiai, jeigu perkate naują daiktą, o senas – dar geros būklės, neparduokite jo ir neišmeskite. Paaukokite per labdaros ir paramos fondą „Viltis–Vikonda“. Fondo atstovai tikrai suras žmogų, kuriam jums netinkamas daiktas tarnaus kaip naujas ir labai palengvins buitį.“

Paramos grupėse – ir pažįstami veidai

Seimo nario Dariaus Kaminsko patarėjas kėdainietis Arūnas Kacevičius pagelbėjo pergabenant lovas iš Kėdainių į naujus namus Miegėnuose. Jis – vienas iš projekto „Paramos ir pagalbos grupės – tiems, kas nori keistis“ pagalbos grupės atstovų.

„Bendraudamas su kraštiečiais tiek per šį projektą, tiek apskritai pastebiu, kiek daug žmonių rajone išties ieško pagalbos. Ypatingai – kaimiškose vietovėse, kur žmonės vieni, galbūt neturi darbo, kiti – turi, bet šeimoje augina labai daug vaikų ir verčiasi be proto sunkiai. Puiku, kad labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ vykdo tokį projektą ir kad atsiranda žmonių, kurie nenudėvėtus daiktus sutinka atiduoti tiems, kuriems jų labai reikia, – neabejoja A. Kacevičius, prisidėjęs ir prie vieno priklausomybę Kalnaberžėje, priklausomybės ligų reabilitacijos centre „Vilties švyturyje“ besigydančio kraštiečio gerovės, padengęs vieno mėnesio reabilitacijos išlaidas. – Ne visi žmonės gyvena vienodai, tačiau kiekvienas trokšta gyventi bent šiek tiek geriau. Jeigu dovanojame šeimai buitinės technikos ar baldų, jiems šių pirkti nebereikia ir tokiu būdu žmonės sutaupo savų pinigėlių, kuriuos gali išleisti savo vaikams, maistui ar kitiems būtiniausiems poreikiams. Gerumo niekada nebūna per daug.“

Kabinasi į gyvenimą

[quote author=“R. Venckevičius“]Lovas aš galėjau parduoti, bet nuo dvidešimt eurų nei prasigyvensiu, nei nuskursiu jų negavęs. Kraštiečiai, jeigu perkate naują daiktą, o senas – dar geros būklės, neparduokite jo ir neišmeskite. Paaukokite per labdaros ir paramos fondą „Viltis–Vikonda“.[/quote]

„Miegėnų kaime yra moteris, viena auginanti penkis nepilnamečius vaikus. Gyvenimas taip susiklostė, kad pirmasis jos vyras mirė, antrasis – ją paliko. Tačiau moteris nepalūžta. Ji dirba, stengiasi ir tikrai nelaukia, kol kažkas jai suteiks labdarą. O tai – be proto džiugina, – apie šeimą, sulaukusią dviejų viengulių lovų vaikučiams, pasakojo Gudžiūnų seniūnijos socialinė darbuotoja Dalia Dzimavičienė. – Šeima stengiasi, išties rodo iniciatyvą, tvirtai žengia į priekį. Vaikai uoliai mokosi ir sportuoja.“

Sunkiai gyvendama – pati dalijasi tuo, ką turi

Anksčiau minėtoji šeima gyveno gretimame kaime, kuriame nuomojosi būstą. Vis tik gimtinėn parvažiavę būsto savininkai daugiavaikės mamos paprašė išsikelti – mat norėjo sugrįžti gyventi į savus namus.

„Šeimai nelengva. Ji ateina į naują namą. Prieš tai gyveno pas jos mamą, gyveno ir nuomojamame būste, – atsiduso D. Dzimavičienė. – Ne visada žmonėms smagu priimti pagalbą. Juk smagiau, be abejo, yra duoti, negu imti. O ir pati daugiavaikė mama mielai dalijasi tuo, ką turi. Tad man labai gera, kad nuolat atsiranda geradarių, didelės širdies žmonių, kurie stengiasi padėti kuo tik gali. Štai, tarkime, Genutė, aktyvi Miegėnų kaimo bendruomenės narė, nė neprašoma pasiūlė dešimtį eurų, kad nupirktume šeimynai dažų grindims. Tad šiandien jų namus pasiekė ne tik dvi lovos, bet ir nauji grindų dažai. Vis dėlto, šiai šeimai dar daug ko reikia. Daugiau lovų, kitų baldelių, virtuvinio komplekto, pietų stalo, kėdžių. Bandysime viską pamažu susirinkti iš geraširdžių žmonių. Nepaliksime šios šeimos likimo valiai.“

Ir skurstantieji nori jaustis žmonėmis

Paklausta, ar daug Gudžiūnų seniūnijoje esti žmonių, kuriems reikia pagalbos, seniūnijos socialinė darbuotoja pastebi, jog ryškiai matomas skirtingos pagalbos poreikis.

„Na, žiūrint apie kokią pagalbą mes kalbame. Vienam reikia medicininės pagalbos, kitam – materialinės, trečiam – tiesiog gero žodžio, šilto apkabinimo, švelnaus prisilietimo. Reikia bendravimo, reikia artumo, reikia susiėjimo. Per susiėjimą, bendravimą atsiranda ir pagalba, žmonės išsikalba. Vienas pasisako, kad jam kažko reikia, kitas tuoj prisimena, kad namuose turi nenaudojamą, tačiau geros būklės daiktelį, kurį gali padovanoti, – šypteli D. Dzimavičienė. – Norėčiau kreiptis į kraštiečius ir paskatinti juos prisidėti prie pagalbos sunkiau besiverčiantiems. Nelikite abejingi. Tačiau visada dovanokite tik tokią dovaną, kokią norėtumėte gauti ir patys – geros kokybės. Nereikia galvoti, kad kaime gyvenantis žmogus priima viską, kas atlieka nuo miesto gyventojo. Čia, kaime, gyvena tokie patys žmonės, kaip ir mieste. Orūs, save gerbiantys, save mylintys, save puoselėjantys.“