Badaujančio žmogaus pasaulis visada yra lėkštės dydžio
Skurstantieji piliečių akimis laikomi visuomenės atmatomis – ta dalimi, kuri nesugeba pasirūpinti savo bei savo vaikų poreikiais, nes dauguma skurstančiųjų yra daugiavaikės šeimos arba šeimos su keliais vaikais, vadinamos socialinės rizikos šeimomis. Skurdas (arba nesugebėjimas pasirūpinti materialia gerove) laikomas gėda.
Skurstančiųjų šalinamasi, jie kaltinami neišprusimu, nusikaltimais, nieko neveikimu ir pragyvenimu iš kitų mokesčių mokėtojų pinigų, t.y. taip vadinamų „pašalpų“. Tačiau mano akimis – nevalia kaltinti tų, kurių likimai susidėliojo ne taip, kaip dirbančiųjų ar gerai gyvenančių piliečių, kurie suduria „galą su galu“ ir jiems nieko netrūksta. O priežastis labai paprasta – pirmiausia, ne visi skurstantieji yra nieko nedirbantys tinginiai – dėl ekonominių sąlygų ir silpnos socialinės politikos jie tiesiog nesugeba susitaupyti, išsikapstyti iš skurdo duobės; antra – net gi tie, kurie nėra „skurdžiai“, t.y. nėra įtraukti į skurdo rizikos grupę, yra baigę magistrus ar net apsigynę daktaro laipsnius, tačiau jų pavyzdys įrodo, kad net ir jiems sunku šioje valstybėje įsigyti savo būstą ar uždirbti didesnę nei minimalią algą; trečia – dauguma skurstančiųjų nėra nelegalia prekyba užsiimantys „kriminaliniai nusikaltėliai“, jiems netrūksta kultūros ir intelekto, nors patys gyvena kukliai – tai yra taip, kaip jiems leidžia turimos pajamos, mokamos ne bet kieno, o valstybės, kuri, mano manymu, ir yra skurdo šaknys ir visų bėdų pamatas.
Kiekviena valstybė yra unikali. Skiriasi jos piliečių tradicijos, kalba, papročiai, religija, piliečių odos spalva, tačiau visas valstybes vienija vienas bendras bruožas – siaura linija tarp turtingųjų ir vargšų, kuri yra labai slidi, vos įžiūrima. Tačiau tą liniją nubrėžia pati valstybė – ji priklauso nuo už darbą mokamo minimalaus atlyginimo, darbininkų sumokamų mokesčių ir socialinės pašalpų sistemos, nuo požiūrio į tautiečius (ar į juos žiūrima kaip į lygiaverčius ar kaip į vergus) ir daugelio kitų svarbių detalių. Bet pagrindinė mintis aiški – už tai, koks skurdo lygis ir riba egzistuoja kiekvienoje valstybėje, atsakingi tautos išrinkti atstovai – valdžia.
Bet kodėl Lietuvoje į sunkiau gyvenantį žmogų žiūrima su nepasitenkinimu, netolerancija, neapykanta, nesupratimu, nors nuo vidutinio pragyvenimo lygio iki skurdo – tik vienas žingsnis? Čia tiktų pacituoti Biblijoje parašytus visiems gerai žinomus žodžius: „Elkis su kitu taip, kaip norėtumei, kad su tavimi elgtųsi“ – žmonės yra visko pertekę vartotojai – šiuolaikinės technologijos atbukina mąstymą, jausmus; mes nustojame natūraliai bendrauti ir paskendę virtualioje realybėje nustojame rūpintis vieni kitais. Ir kiekvieną kartą, sutikdami žmogų, kuris yra „prastesnis“ už mus arba kuris „turi mažiau“, priimame jį su nepasitenkinimu, net nesusimąstydami, kad jo nepažįstame ar, kad mums patiems trūksta to, ką turi jis – tiesiog šiuolaikinės komunikacijos ir visko vartojimas pavertė mus besaikiais robotais, bandančiais pasiekti tobulybės viršūnę, besiverčiančiais kitiems per galvas, kad tik pirmi viską išbandytume, visur nuolat skubančiais, iškreipdamos mūsų suvokimą apie pasaulį ir palikdamos tik tai, ką kasdien transliuoja TV, kas rašoma spalvotai išmargintuose bulvariniuose žurnaluose… Nors net nesusimąstome, kad gyvenimas nėra tik pop žvaigždučių vaizduojamas „nuostabus ir nepakartojamas“ – gyvenime tenka patirti ir šilto, ir šalto, ir gero, ir blogo, kol supranti, kad jis – ne reklama ir be pastangų ar nei piršto nepajudinęs negali įsigyti visko, ko užsimanai. Gyvenimas reikalauja pastangų, valios, nuolatinio siekimo ir kantrybės, kad nepasiduotum užklupus sunkumams, ko neliko pas konformistus ir parsidavėlius.
Žmonės supanašėjo. Siekdami „išsiskirti“ iš kitų jie ėmė vartoti tai, kas greita ir patogu kainos bei kokybės santykiu – masinės gamybos produktus, manydami, kad juos įsigiję taps „labai madingi, stilingi ir originalūs“, užmiršdami pagrindinę išskirtinumo savybę – individualumą. Ir tai nereiškia, kad jie nėra gražūs ar be pigiau kainuojančio drabužio yra laidūnai – ne, bet tai tik įrodo, kad žmonės yra vartotojai, tenkinantys savo poreikius, bet nesusimąstydami apie pasekmes. O pasekmės – dvasios skurdas. Nes su vartojimu pradingsta kultūra, intelektas ir santykis su kitu žmogumi, kuris tokį vartotoją paverčia „dvasios ubagu“.
Dabar lankytis kino teatre, kavinėse, restoranuose, sporto klubuose tapo populiaru. Ne tik populiaru, bet ir madinga, kaip madinga pirkti naujus išmaniuosius telefonus ir bendrauti ne natūraliai „akis į akį“, bet virtualiai – juk daug patogiau paskambinus per telefoną kalbėti su kitu, nei išsiruošti aplankyti senai matytus draugus, kolegas, bičiulius. Klausiate – kame čia šuo pakastas? Jokio šuns nėra. Tik noriu įrodyti, kad besaikis vartojimas žmones paverčia robotais, kurie iš išorės atrodo kaip tvarkingai apsirengę, išprusę, padorūs žmonės, bet iš vidaus yra tušti tuštutėliai, o tai daug baisiau už benamį gatvėje ar iš namų išvarytą Dievo malonei paliktą šeimininkų šunį. Štai, kas yra tikrasis skurdas: tai ne skurstantieji žmonės gatvėje, o tie, kurie apart kompiuterių ekranų daugiau nieko nemato – tik pinigus; ir tie, kurių rutina yra nuobodi, savaime nuspėjama.
O pabaigai norėčiau likti su Sofi Oksanen citata iš jos antrojo romano „Stalino Karvės“, kuri tiksliai apibūdina skurstančią šių dienų visuomenę: „Badaujančio žmogaus pasaulis visada yra lėkštės dydžio, nepaisant lyties, amžiaus, valstybės, odos spalvos, kalbos ar metų laiko“.
