Dovana už gerus darbus – poilsinė išvyka

Daugiau nei dvidešimtmetį gyvuojantis labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ džiaugiasi kasmet pritraukiantis vis daugiau savanorių, kurie nori įsitraukti į naujų idėjų ir projektų kūrimą, padėti laimingos vaikystės neturintiems vaikams, aplankyti vienišus senolius, siekti pateisinti sunkiai besiverčiančių žmonių viltis bei nuraminti jų skaudančias sielas.

„Savanoriškoje veikloje – visai kaip tikrame gyvenime: jei gyvenime į viską žiūri atsakingai ir girdi kito žmogaus skausmą, įsitraukęs į savanorystę taip pat nesunkiai pamatysi kito bėdą, suprasi ją ir pajausi norą padėti. Tą daro ir prie fondo „Viltis–Vikonda“ Savanorystės namų prisijungusios suaugusios moterys ir jaunimas. Už tai esu labai jiems dėkinga“, – sako „Vilties–Vikondos“ direktorė Irena Staliorienė.

Dovana – išvyka į pajūrį

Už visokeriopą pagalbą ir nuoširdų darbą fondo Savanorystės namuose šiemet savanorės moterys net dvi dienas ilsėjosi prie jūros, smagiai leido laiką ir stiprino tarpusavio ryšius.

„Praėjusiais metais dar nebuvo įkurta Savanorystės mokykla, fondas džiaugėsi tik savanoriais vaikais, kurių buvo apie dvidešimt, tad su jaunimu važiavome į Druskininkus aplankyti ten esančias gražias vietas, smagiai praleisti laiką ir taip sustiprinti komandą.

Šiemet, kuomet jau džiaugiamės sėkmingai besiplečiančia Savanorystės namų komanda, pasitarę nusprendėme nuvykti prie jūros. Tai buvo dviejų dienų kelionė, malonus pasibuvimas kartu.

Kolektyvas mūsų dar gana naujas, todėl ši išvyka tapo puikia galimybe pabūti kartu, geriau vieni kitus pažinti, susidraugauti. Jaučiu, jog bręsta graži didelė savanorių šeima. Neabejoju, jog ir gretos dar plėsis“, – šypteli I. Staliorienė.

Kaip teigia fondo direktorė, ši kelionė – ne tik vasaros sezono atidarymas, bet ir motyvacija bei padėka savanoriams už jų nuveiktus darbus.

„Tokia dovana siekiame parodyti, jog mums rūpi ne tik savanorių nuveikti kilnūs darbai, bet ir jie patys“, – sako direktorė.

Prie jūros važiuos ir jaunimas

Šiemet fondo „Viltis–Vikonda“ jaunieji savanoriai, kurių yra beveik dvidešimt, taip pat vyks prie jūros.

„Labai džiaugiuosi, jog savanoryste domisi ir jauni žmonės. Mes netgi turime ir savo tradicijas – tvarkyti kapelius, pakuoti lauknešėlius, savanoriauti Paberžės festivalio renginiuose. Žinoma, galbūt vaikams norėtųsi ir daugiau veiklos pasiūlyti, deja, jų popamokinis užimtumas taip pat yra labai aktyvus. Tačiau jų indėlis į bendrą mūsų veiklą neabejotinai yra labai svarbus ir reikšmingas. Todėl norėdami atsidėkoti ir jiems, jau esame suplanavę dar vieną išvyką prie jūros“, – teigia I. Staliorienė.

[quote author=“I. Staliorienė“]Savanoriškoje veikloje – visai kaip tikrame gyvenime: jei gyvenime į viską žiūri atsakingai ir girdi kito žmogaus skausmą, įsitraukęs į savanorystę taip pat nesunkiai pamatysi kito bėdą, suprasi ją ir pajausi norą padėti.[/quote]

Ugdo vertybes

Prakalbus apie tai, kokias vertybes ugdo savanoriška veikla, fondo direktorė sako, jog suaugusiųjų vertybės jau susiformavusios, jų ir veikla fonde kiek kitokia – moterys pačios ieško sunkią gyvenimo naštą nešančių žmonių, padeda jiems, o štai jaunimą ji moko punktualumo ir atsakomybės jausmo.

„Mano nuomone, labai svarbu, kad jaunas žmogus į gyvenimą žvelgtų rimtai, neštų atsakomybę už ištartą žodį ar duotą pažadą“, – sako direktorė.

Savanorių gretos plėsis

Šiuo metu fondo „Viltis–Vikonda“ Savanorystės namų komandą sudaro 15 skirtingų profesijų savanorių, tačiau kol kas tai ne riba. Fondo vadovė atkreipia dėmesį, jog šiuo metu didžiąją savanorių dalį sudaro moterys iš Kėdainių, todėl norima surasti ir savanorių, dirbančių seniūnijose.

„Norime išgirsti problemas, esančias kiekviename Kėdainių krašto kampelyje. O kas geriau žino apie žmonių problemas, jei ne socialiniai darbuotojai ar bendruomenių nariai? Tiek Kėdainių mieste, tiek rajone problemų yra pačių įvairiausių, o savanorio pagalba čia reikalinga kaip niekad. Tai tik pradžia, tačiau tikiu, jog ši pradžia bus sėkmingas startas mūsų tolimesnei veiklai. Norime, kad mūsų geri darbai, supratimas ir atjauta apimtų visą Kėdainių kraštą“, – teigė I. Staliorienė.

Džiaugiasi prisijungusios

Prie fondo Savanorystės namų prisijungusi Vilija Urbonavičienė sako, jog jau seniai svajojo užsiimti savanoriška veikla, tačiau vis pritrūkdavo drąsos ar žinių, kur kreiptis. Tačiau internete išvydusi informaciją su kvietimu prisijungti prie Savanorystės namų kuriamos komandos, nedvejodama tam ryžosi.

„Fondo „Viltis–Vikonda“ Savanorystės namai jau iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai šilti, o besiburiantys žmonės – labai geri, kupini įvairiausių minčių, idėjų ir pasiūlymų, kaip padėti, kaip pradžiuginti tuos, kuriuos likimas nuskriaudė. Kol kas tai tik pati pradžia, viskas dar labai nauja, todėl iki šiol spėjome aplankyti tik vienišus žmones, pasikalbėti su jais, išklausyti juos, nudžiuginti velykiniais lauknešėliais“, – pasakojo V. Urbonavičienė.

Prisiminusi kelionę prie jūros kartu su visa Savanorystės namų savanorių komanda, ponia Vilija sako, jog tai buvo puiki proga ne tik pailsėti, bet ir pabendrauti su savanorėmis, geriau jas pažinti bei užmegzti glaudesnius ryšius.

„Na, o kam gi nepatinka kelionės? – šypteli ponia Vilija. – Patiko ir mums. Visos moterys buvo žinomos, tik vienos labiau, kitos mažiau, todėl daug kalbėjomės ir taip geriau viena kitą pažinome, sustiprinome bendravimą, apie kiekvieną sužinojome daug įdomių dalykų. Visos važiavome su gera nuotaika, todėl praleistas laikas buvo išties smagus. Manau, jog daugiau apie veiklą fondo „Viltis–Vikonda“ Savanorystės namuose galėsiu papasakoti, kuomet bus nuveikta dar daugiau kilnių darbų.“

Dėkoja už kelionę

Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre dirbanti Laima Kšivickienė sako, jog savanoriška veikla jai nėra svetima jau daugelį metų, o prisijungti prie Savanorystės namų buvo labai malonu.

„Savanoriška veikla man yra gerai pažįstama. Dažnai tenka bendrauti su senjorais, kuomet vykstame jų apkirpti. Ypač šiltai bendraujame su seneliais iš Krakių. Regis, apkirpti senolius yra labai paprastas ir niekuo neypatingas darbas, tačiau matyti jų švytinčius veidus, kuomet daug bendraujame, išklausome juos, yra nepaprastai malonu“, – sako ponia Laima.

Prakalbus apie išvyką prie jūros, kuria buvo siekiama atsidėkoti savanoriams už jų nuveiktus darbus, L. Kšivickienė suskubo padėkoti fondo direktorei ne tik už kelionę, bet ir galimybę geriau pažinti vieni kitus, tiesiog būti komandos dalimi.

Beinaičių bendruomenės pirmininkė, savanorė Rita Lankelienė sako, jog kelionė į Palangą suteikė galimybę beveik visoms moterims pirmą kartą susiburti į vieną komandą ir geriau susipažinti, pabendrauti.

„Smagu buvo ne tik pabūti kartu, bet ir pasidalinti nuveiktais darbais, išgirsti, kaip sekėsi kitoms savanorėms. Galiu drąsiai sakyti, jog kelionė buvo išties naudinga mums visoms“, – sako R. Lankelienė.

Paklausta, kas paskatino įsitraukti į Savanorystės namų veiklą, ponia Rita sako, jog savanorystė yra neatsiejama jos gyvenimo dalis jau daugelį metų.

„Iš idėjos ir pašaukimo jau daug metų dirbu Beinaičių bendruomenės pirmininke, šiame krašte gyvenu jau 38 metus, todėl pažįstu kiekvieną žmogų, žinau ne tik laimingai gyvenančias šeimas, bet ir tas, kurioms reikia pagalbos. Taip pat dirbu su neįgaliaisiais. Savanoriškas darbas fondo „Viltis–Vikonda“ Savanorystės namuose tai tik dar viena veikla, kuri, tikiuosi, suteiks galimybę padėti tiems žmonėms, kuriems tikrai nepaprastai reikia mūsų pagalbos“, – sako R. Lankelienė.