Savanorė: „Pasirinkime: džiaugsimės gyvenimu ar jo nekęsime“

Kilnių siekių pilna širdis Eglės Kantautės krūtinėje plakė dar jai būnant mokyklos suole. Tada jauna mergina svajojo būti policininke ir savo gyvenimo misiją įvardijo labai skambiai bei romantiškai: „Kovoti su blogiu.“ Nors policijos pareigūnės vaidmens gyvenimas moteriai nepaskyrė, tačiau Eglė jaunystės siekį įprasmino kitaip – tapo kare savanore ir jau 17 metų ištikimai laikosi duotos priesaikos.

„Mūsų šeimoje kario duonos liko neragavęs tik ketverių metų pagrandukas sūnus“, – šypsosi net tris sūnus su vyru auginanti moteris.

Eglė nuramina: „Moteriškumas ir kariuomenė suderinami dalykai, o tam tikra disciplina ir griežtumas gyvenime tik padeda.“ Savo jautriąją moterišką pusę pašnekovė visai neseniai nusprendė atskleisti ir įsiliejusi į geradarių labdaros bei paramos fondo „Viltis–Vikonda“ savanorių gretas.

[quote author=“E. Kantautė“]Jeigu matau, kad kažkas nevyksta taip, kaip norėčiau, pagalvoju, kad gal dar ne laikas. Matyt, viskam yra savas laikas. Laikas kentėti ir laikas džiaugtis, laikas sėti su ašaromis ir laikas pjauti su džiaugsmu.[/quote]

„Mes visada turime pasirinkimą, kaip reaguoti į situacijas. Kiekvieną dieną sprendžiame: džiaugtis gyvenimu ar aimanuoti, liūdėti, nekęsti. Juk vienintelis dalykas, kurį turime ir kurio niekas negali atimti ar kontroliuoti, yra mūsų požiūris“, – išmintingai sako Eglė ir patikina jau seniai atsikračiusi lietuviams būdingo bruožo skųstis gyvenimu.

– Neseniai tapote labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ savanore. Maža to, jau daug metų esate karė savanorė. Noras savanoriauti Jūsų kraujyje ar vis tik taip sudėliojo gyvenimo aplinkybės?

– Noras savanoriauti, padėti, ko gero, yra mano kraujyje. Dar baigusi vidurinę mokyklą, 1994 metais, norėjau būti policininke, nes galvojau, kad dirbdama tokį darbą galėsiu prisidėti prie kovos su blogiu. Bet taip išėjo, kad dabar turiu administratorės bakalauro kvalifikaciją ir savo svajonės užsidėti policininkės uniformą neįgyvendinau. Tačiau nuo 2000 m. dėviu karės savanorės uniformą ir iki šiol esu ištikima priesaikai, kurią daviau prieš 17 metų.

– Kodėl anuomet nusprendėte prisidėti prie kariuomenės veiklos?

– Tapti kare savanore nusprendžiau vedama pirmiausia smalsumo ir noro išbandyti save. Be to, tuo metu labai sunkus buvo laikas pačiai – po stiprių asmeninių išgyvenimų apsigydžiusi žaizdas turėjau kažkur judėti, eiti į priekį. O šiaip jau nuo paauglystės laikų prisimindama sausio įvykius širdyje labai jaudinausi, nerimavau ir mintimis buvau kartu su visa Lietuva. Tokios sąvokos kaip laisvė, nepriklausomybė jau tada buvo artimos sielai.

– Kaip sprendimą tapti kare savanore vertino Jūsų šeima, vyras, tėvai, draugai? Juk moterys kariuomenėje įprasta tapo tik dabar, o tada greičiausiai buvo retenybė. Su kokiais iššūkiais teko susidurti? Kaip tai ugdė Jūsų asmenybę?

– Mama nebuvo sužavėta mano sprendimu įsilieti į karių savanorių gretas. Tada irgi buvo moterų, bet ne tiek, kiek dabar. Iššūkių būta įvairiausių. Pradedant nuo to, kad viskas nauja ir daug teko mokytis. Prisidėjo fizinis nuovargis. Bet tas išėjimas iš savo komforto zonos yra labai naudingas. Grįžusi po pratybų daug labiau vertindavau ir džiaugdavausi tokiais paprastais dalykais, kaip dušas, lova, šiltas maistas, poilsis, miegas (nusišypso).

Būdavo visko. Kartais atrodydavo, jog nebegaliu, bet turėdavai save įtikinti, kad tu gali, nes žinojau tokią tiesą: jei sunku pratybose, bus lengva mūšyje. Tokie dalykai užgrūdina, verčia judėti pirmyn ir nepasiduoti.

Labai daug nuostabių dalykų patyriau tarnyboje ir kartais turėjau net „perlipti per save“. Prieš daugiau nei metus teko ir su virvėmis nuo pastato leistis, nors man asmeniškai dėl savisaugos instinkto tai atrodė misija neįmanoma. Bet galiu pasakyti – viskas įmanoma, jei pats tuo tiki ir yra aplink žmonių, kurie tau pasako, kad tu gali. O šiaip jau nuo paauglystės mano asmenybę ugdė rašytojų, pavyzdžiui, Og Mandino, knygos. Iki šiol skaitau literatūrą, kuri skatina dvasiškai tobulėti, padeda saviugdai, nes juk pirmiausia pasaulį reikia pradėti keisti nuo paties savęs, o ne nuo kitų.

– O kaip dera moteriškumas ir kariuomenė? Ar moterys netampa pernelyg griežtos, nejautrios?

– Moteriškumas ir kariuomenė suderinami dalykai. Tikrai yra daug nuostabių, moteriškumo neišsižadėjusių moterų. Aš visaip bandžiau sumažinti savo jautrumo lygį, bet per tiek metų kariuomenėje tikrai nepavyko. Tam tikra disciplina ir griežtumas nemaišo ir gyvenime. Tik nereikia persistengti (nusijuokia).

– Auginate tris sūnus. Kaip trijų vaikų mama paskaičiavo rasianti laiko ir savanorystei labdaros bei paramos fonde? Ar šeima neprieštaravo?

– Iš tikrųjų nieko neskaičiavau. Perskaičius skelbimą laikraštyje, mintis įsilieti į šią nuostabią veiklą taip ir nepaleido. Manau, jog turi gyventi čia ir dabar, o ne galvoti, kad gal kada nors, kai vaikai užaugs. Juk niekas nežino, kas gali būti rytoj.

Šeima neprieštaravo tam, nes jau seniai matė, kad ieškau, kur save realizuoti.

[quote author=“E. Kantautė“]Gyvenimas dažnai pametėja visokiausių išmėginimų. Aš priimu juos kaip duotybę. Pirmiausia, nurimstu, nes ramybė yra visagalė ir nėra pasaulyje nieko, ko ji neįveiktų.[/quote]

– Esate užsiminusi, kad mama Jus vadina senučių drauge. Mat mielai išklausote senus žmones. Iš kur šis bruožas? Kai kurie stengiasi vengti senų žmonių, o Jūs noriai jiems skiriate laiko. Kodėl? Ką matote sename žmoguje? Kodėl kiekvienam vertėtų praleisti laiko su senu žmogumi?

– Iš kur šis bruožas, tikrai nežinau. Kažkaip natūraliai viskas išeina. Juk sename žmoguje tiek gyvenimo išminties, patirties, kuri tokia paprasta, nesuvyniota kažkokiuose blizgučiuose. Tai galų gale visa pokario istorija, gyvas liudijimas to, ką aš galiu tik perskaityti knygose.

Nežinau, kodėl taip yra, kad kol esi jaunas, naudingas, tai esi ir reikalingas, bet kai pasensti pasidarai niekam neįdomus, nes neva neturi ką duoti. Anaiptol, seni žmonės yra tikri perlai, nugludinti paties gyvenimo. Tas bendravimas yra abipusiškai naudingas. Aš puikiai jaučiuosi vien tik dėl to, kad kažkam pasidaro gerai, buvimas nušvinta kitomis spalvomis, žmogus pasijunta reikalingas ir kažkam įdomus. Juk einu ne kažką gauti, o kažką duoti tam vienišam, senam žmogui. Kuo aplinkui daugiau laimingesnių žmonių, tuo geriau.

– O kokia esate mama? Kokias vertybes sūnums skiepijate?

– Nesu tobula mama, bet su metais vis tobulėju. Mano sūnūs labai skirtingo amžiaus: vienas jau 20-ties metų, vidurinysis – 11 metų, o pagrandukas – dar tik 4 metų. Sūnums skiepiju tokias vertybes, kaip meilė savo artimiesiems, savo šaliai, pagarba aplinkiniams, pagalba kitam žmogui, nelaukiant už tai atlygio, atsakomybė, pareiga ir visa kita, kas reikalinga, kad išliktum žmogumi. Svarbiausia yra pavyzdys – vaikai mokosi iš mūsų pačių.

– Vidurinis sūnus pasekė Jūsų pėdomis – tapo jaunuoju šauliu. Ar tai glosto širdį?

– Taip, tai tikrai yra puiku, nes matau, kaip jis noriai ir su užsidegimu dalyvauja šioje veikloje bei kiek daug jam tai reiškia. O akimirka, kai sūnus tarė pasižadėjimo žodžius, sujaudino iki giliausių sielos gelmių, nes kai tavo vienuolikmetis vaikas pasižada būti ištikimas Lietuvos valstybei, visur elgtis, kaip dera doram, drausmingam ir narsiam jaunajam šauliui, tai tokie žodžiai negali nejaudinti.

Beje, mano vyras taip pat buvęs karys savanoris, o vyriausias sūnus irgi buvo jaunasis šauliukas, paskui tapo kariu savanoriu, o po metų savo noru išėjo tarnauti šauktiniu, bet, labai gaila, dėl sveikatos negalėjo pabaigti tarnybos ir buvo komisuotas. Jam tarnyba labai patiko, planavo eiti į profesinę karo tarnybą, tačiau ne visada viskas vyksta taip, kaip planuojame. Kaip bebūtų skaudu, jo netikėta liga neleido įgyvendinti šių ateities planų. Vis tik ir jo priesaikos davimo ceremoniją prisimenu iki šiol, nes tai buvo tikrai nepakartojamas reginys akiai bei širdžiai. Tad liko šeimoje tik mažasis neragavęs kario duonos (nusišypso). Labai didžiuojuosi savo šeima.

[quote author=“E. Kantautė“]Gal atrodo, kad esu stipri moteris, bet iš tikrųjų nesu tokia, nors tikrai stengiuosi būti. Kai stiprybės labai pritrūksta, bandau surasti jos savo viduje. Nors darbas su pačia savimi yra ganėtinai sudėtingas, bet tik išvalęs nereikalingas mintis, įsileidęs į save geros energijos gali pamatyti, suprasti, užjausti kitą žmogų.[/quote]

– Tai, kad pasiryžote tapti kare savanore, o dabar prisidėti ir prie labdaros bei paramos fondo veiklos, rodo, jog esate stipri moteris. Sakykite, kas Jūsų stiprybės šaltinis? Regis, Lietuvoje gyvenimas ir taip nėra iš saldžiųjų, o Jūs dar gebate matyti ir visai nepažįstamų žmonių vargus.

– Gal atrodo, kad esu stipri moteris, bet iš tikrųjų nesu tokia, nors tikrai stengiuosi būti. Stiprybės šaltinis – tai mano šeima ir artimi žmonės. O kai stiprybės labai pritrūksta, stengiuosi surasti jos savo viduje. Nors darbas su pačia savimi yra ganėtinai sudėtingas, bet tik išvalęs nereikalingas mintis, įsileidęs į save geros energijos gali pamatyti, suprasti, užjausti kitą žmogų. Tada sugebu nuoširdžiai atiduoti savęs tiek, kiek įstengiu.

[quote author=“E. Kantautė“]Kodėl kiekvienam vertėtų praleisti laiko su senu žmogumi? Juk sename žmoguje tiek gyvenimo išminties, patirties, kuri tokia paprasta, nesuvyniota kažkokiuose blizgučiuose.[/quote]

Kadangi psichologija, filosofija, saviugdos metodais domiuosi seniai, todėl šios žinios praradus viltį, tikėjimą taip pat labai padeda juos vėl atrasti, o užklupus sunkumams sugebėti įžvelgti saulės spindulėlį pro tamsius debesis.

– Ar pati kada skundžiatės gyvenimu? Kaip blaškote niūrias mintis – kaip susigrąžinate optimizmą?

– Jau seniai stengiuosi nesiskųsti gyvenimu, nors būna ir sunkių akimirkų. Paprasčiausiai pasakau sau, kad gyvenimas yra per trumpas, kad naikinčiau save blogomis emocijomis, viskas praeina. Dėkoju likimui už tai, ką turiu, ir vertinu tai, stengiuosi negalvoti apie tai, ko neturiu.

Nesakau, kad svajonių nereikia įgyvendinti, bet nereikia ir labai sielotis, jei kas nepavyksta. Stengiuosi džiaugtis mažais dalykais, kad ir vaiskiu, mėlynu dangumi, gražiu gėlės žiedu ir kitais gamtos stebuklais. Visada galima surasti kuo pasidžiaugti, tik reikia plačiai atverti širdį ir pajausti.

– Kaip labdaros bei paramos fondo „Viltis–Vikonda“ savanorė, ką pasakytumėte žmogui, kuris dabar išgyvena sunkų gyvenimo momentą, kovoja su pečius slegiančiu vargu?

– Mes visada turime pasirinkimą. Kai atmeti viską, kas nereikalinga, kiekviena situacija tampa pasirinkimu. Mes patys renkamės, kaip reaguoti į situacijas. Manau, jog kiekvieną dieną turime pasirinkimą: džiaugtis gyvenimu ar aimanuoti, liūdėti, nekęsti. Juk vienintelis dalykas, kurį turime ir kurio niekas negali atimti ar kontroliuoti yra mūsų požiūris.

Kai nepamirštu pasirūpinti savo asmeniniu požiūriu ir teigiamomis mintimis, viskas klostosi daug lengviau. O jeigu matau, kad kažkas nevyksta taip, kaip norėčiau, pagalvoju, kad gal dar ne laikas. Matyt, viskam yra savas laikas. Laikas kentėti ir laikas džiaugtis, laikas sėti su ašaromis ir laikas pjauti su džiaugsmu.

Kartais ir man ima atrodyti, kad ten, už namų sienų, vyksta tikras gyvenimas, bet atsitokėjusi suvokiu, jog pats tikriausias gyvenimas ir stebuklai vyksta čia ir dabar, dažnai kasdienės rutinos užuolaida užtemdytuose gyvenimo užkulisiuose. Ir tada dar labiau pradedu branginti gyvenimą ir tuos, kurie jame yra. Ir myliu tą savo būtį tokią, kokia ji yra. Džiaugiuosi tais, kurie aplinkui mane, ir dėkoju už tai, ką turiu.

Gyvenimas – tai nuolatinis ir niekada nesibaigiantis augimas. Jis įmanomas tada, kai atsiveri kito patirčiai, sugebi įžvelgti kito išgyvenimus ir nesustoji ties savais, kartais tokiais menkais, nereikšmingais norais. Juk gyvenimas dažnai pametėja visokiausių išmėginimų. Aš priimu juos kaip duotybę. Pirmiausia, nurimstu, nes ramybė yra visagalė ir nėra pasaulyje nieko, ko ji neįveiktų. Norėčiau, kad ir Tu pabandytum išmokti sunkiose situacijose nusiraminti, įsiklausyti savo vidumi, suprasti ir priimti.

Viskas praeina ir tas sunkus gyvenimo tarpsnis vėliau atrodys tik kaip dar vienas iššūkis. O jei tas vargas taip prispaudė pečius, kad atsitiesti niekaip neišeina, reikia nebijoti kreiptis pagalbos. Labdaros bei paramos fondo „Viltis–Vikonda“ savanoriai visada yra pasiruošę pagelbėti. Dalintis gerumu mums yra begalinis džiaugsmas.