Sutrikusio intelekto namų gyventojai – viena didelė šeima

„Mūsų yra dvidešimt ir mes esame viena didelė šeima. Man visi jie yra vienodi, jie visi man brangūs, visus juos myliu taip pat. Man jie kaip vaikai, o aš jiems kaip mama. Turbūt todėl didžioji dalis vadina mane Mama Asta“, – šypteli pokalbį pradėjusi VšĮ Gyvenimo namų sutrikusio intelekto asmenims direktorė Asta Rekštienė ir be jokių užuolankų sutinka pasidalinti mintimis apie tai, ką reiškia dirbti su negalią turinčiais asmenimis, papasakoti apie tai, ką reiškia auginti kitokį vaiką, kokį pasaulį mato tokie žmonės, ką jie jaučia ir apie ką svajoja.

Pradžia buvo sunki

Poreikis Kėdainių mieste įkurti sutrikusio intelekto asmenims skirtus apgyvendinimo namus atsirado dar 1999 metais, kai sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Kėdainių viltis“ nariai pradėjo svarstyti, kas pasirūpins protinę negalią turinčiais asmenimis, kai nebeliks jų tėvų. Todėl bendrija nusprendė dalyvauti 2004–2006 metų Europos Sąjungos projekte.

Deja, tąkart lėšų gauti nepavyko, jie tebuvo įtraukti į rezervinį sąrašą, tačiau rankų nenuleido, vėl inicijavo projektą ir gavo 2,5 mln. litų. Tuomet prasidėjo svajonės įgyvendinimo darbai. Pastato rekonstrukcija prasidėjo 2009 metais, o jau 2010-aisiais gegužės 20 dieną įvyko šių namų atidarymas. Po kelių mėnesių čia įsikūrė ir pirmieji gyventojai.

„Pirmieji šių namelių gyventojai buvo bendrijos „Kėdainių viltis“ nariai, tačiau tiesa ta, kad pradžia buvo labai sunki, nes didžioji dalis žmonių, kuriems labai reikėjo gyvenamosios vietos, atsidūrė kituose Lietuvos pensionatuose arba socialinės globos namuose. Laimei, žinojau ir daugiau asmenų, kuriems reikėjo pagalbos, taip kartu su Kėdainių rajono seniūnijų socialinių darbuotojų pagalba radome ir pirmuosius šių namų gyventojus. Na, o vėliau žingsnelis po žingsnelio namai tapo pilni gyvybės.

Labai džiaugiuosi, jog atidarius tokią įstaigą, žmonės čia apsigyveno palaipsniui, o ne visi iš karto. Neabejoju, jog tokiu atveju mums visiems būtų buvę labai sunku. Aplinkos pasikeitimas ir nauji žmonės neišvengiamai būtų turėję neigiamos įtakos mūsų tarpusavio santykiams“, – sako įstaigos direktorė.

Šiuo metu įstaigoje gyvena dvidešimt proto negalią turinčių asmenų, devyni iš jų yra našlaičiai. Jauniausias šių namų gyventojas yra dvidešimties metų vaikinas, o vyriausias – šešiasdešimties. Čia įsikūrusios devynios moterys ir vienuolika vyrų.

Kitokie nei mes

1994 metais Asta įstojo į sutrikusio intelekto žmonių globos bendriją „Kėdainių viltis“, tuo metu jos sūnus buvo dar visai mažas, tačiau jau buvo aišku, kad berniukas turi sveikatos sutrikimų.

Po ne vienerius metus bendrijoje trukusios veiklos 2001 metais Asta gavo pasiūlymą būti šios bendrijos pirmininke, o įkūrus apgyvendinimo namus sutrikusio intelekto asmenims, Asta tapo ir šių namų direktore. Tiesa, dabar pašnekovė neslepia norėsianti, kad pareigas bendrijoje perimtų kitas žmogus – sėkmingai ir efektyviai dirbti dviejose vietose moteriai per sunku.

[quote author=“A. Rekštienė“]neįgalus vaikelis tai dar nėra pasaulio pabaiga, žmonės turi didesnių problemų. Kartais svarstau, jog tik stiprioms moterims Dievulis siunčia tokį išbandymą ir duoda tokį kryželį nešti.[/quote]

Tapus šios įstaigos direktore, Astai tenka išties labai daug laiko praleisti su kitokiais žmonėmis nei mes. Tačiau moteris atvira – tereikia norėti juos suprasti ir jie atsakys tau tuo pačiu.

„Visi šie žmonės yra labai nuoširdūs, žinoma, kartais jie būna ir suirzę, tačiau jie taip pat žmonės, tik truputėlį kitokie nei mes. Jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, nori gyventi, nori bendrauti, nori kažką veikti, kiekvienas turi savo poreikius, jie nori būti mūsų visuomenės dalis. Ir mes stengiamės suteikti jiems visas galimybes, kad jie jaustųsi visaverčiais žmonėmis, išeitų į visuomenę ir parodytų, kas jie tokie; dalyvaujame įvairiose parodose, vykstame į išvykas.

Tai žmonės be kaukių – ką galvoja, tą ir sako. Jie nieko neslepia, nieko nemeluoja. O jų vidinis pasaulis labai įdomus…

Iš jų Dievulis gal ir atėmė gebėjimą sąmoningai mąstyti, tačiau padovanojo galimybę atrasti save kitose veiklose: jie gražiai piešia, mezga, neria, kuria papuošalus, atvirutes. Jie randa, kur save realizuoti. Ir tai mane labai džiugina, nes žvelgiant į praeitį, kai mes atvykome čia gyventi, šiandien kiekvienas šių namų gyventojas yra stipriai pažengęs į priekį“, – džiaugiasi A. Rekštienė.

Moteris atvira – daugelis apsigyvenęs čia net nežinojo, kas yra šiltas vanduo, o dabar jie puikiai rūpinasi savo higiena, tvarka, švara, išmoko gaminti maistą, skalbtis, lyginti, patalynę keisti, šienauti žolę, tvarkyti gėlynus, kasti sniegą, mokosi gyventi savarankiškai.

„Ateityje svarstome suteikti šiems žmonėms galimybę gyventi savarankiškai bute. Tokius savarankiškai gyvenančius asmenis lankytų socialiniai darbuotojai kelias dienas per savaitę, stebėtų, kaip jiems sekasi. Tokie žmonės gali sukurti ir šeimą, sėkmingai gyventi, susilaukti vaikų. Išimtiniai tik tie atvejai, kai teismo keliu asmuo yra pripažintas neveiksniu. Turime ir šiuose namuose draugaujančių, nors ir negyvenančių kartu. Tačiau jie bendrauja, daugiau laiko praleidžia kartu, rūpinasi vienas kitu“, – šypteli pašnekovė.

Pasidomėjus, ar jie suvokia, kad yra kitokie, Asta neslepia, jog vieni tai supranta, o kiti ne: „Kartais jie pamąsto, kas būtų, jei būtų sveiki, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, ką veiktų, ką dirbtų… Tačiau didžioji dalis arba nieko nesako, arba tiesiog nesuvokia, kad yra kiek kitokie nei mes. Gyvena jie savo gyvenimą ir džiaugiasi juo“, – sako Asta.

Atstoja mamą

Asta išties labai daug laiko praleidžia su šiais žmonėmis. Pasivaikščiojusios įstaigos koridoriais bei apsilankiusios poilsio ar užimtumo patalpose, sutinkame šių namų gyventojus. Visi jie besišypsantys, draugiški, mandagūs, o išvydę Astą skuba ne tik pasisveikinti, bet ir prieiti, pabučiuoti, apkabinti.

„Stengiamės draugauti, todėl tenka nusileisti iki jų lygio, pajuokauti, bendrauti kaip lygus su lygiu, atrasti bendrą ryšį, nes jei būsi šaltas ir ledinis, jie su tavimi bus tokie patys, tačiau jei parodysi norą bendrauti, jie atsakys tuo pačiu. Mes esame viena didelė šeima, todėl ir pasišnekame, ir pajuokaujame, ir pasipykstame, tačiau tai normali praktika, nes jie atėję iš skirtingų namų, iš skirtingų šeimų. Dažnai jiems kartoju: „Jūs visi man esate lygūs ir vienodi. Aš noriu, kad jums viskas būtų gerai. Mes visi stengiamės, kad jaustumėtės gerai.“ Na, o jie suprasdami mano rūpestį neretai mane pavadina Mama Asta, – šypteli moteris. – Taip jau lėmė likimas, kad dirbu su protinę negalią turinčiais žmonėmis. O kartais, kai pagalvoju, norėjau kažkada darželio auklėtoja būti (juokiasi), tačiau jei dabar būtų tokia galimybė, būtų per sunku, nes jau daug metų dirbu su neįgaliaisiais. Aš jau gatvėje matau einantį žmogų ir galiu pasakyti, kad žmogus turi negalią.“

Sulaukia paramos

Nors veiklos šių namų gyventojams tikrai netrūksta, paaiškėja, jog pats mėgstamiausias jų užsiėmimas – klausytis muzikos. Pašnekovė juokiasi, jog po pietų pasivaikščiojus antro aukšto koridoriuje bene kiekviename kambaryje išgirstume skambant muziką: „Jie ir pasiklauso, ir patys paniūniuoja, padainuoja ir net pašoka“, – sako direktorė.

Tiesa, Asta turi numačiusi ir daugiau ateities planų, kaip pagerinti, paįvairinti sutrikusio intelekto žmonių gyvenimus:

„Labai džiaugiuosi draugyste su Kėdainių LIONS moterų klubu. Pernai ruošdamiesi miesto šventei gaminome gerumo gėles, kurias klubo moterys pardavinėjo. Ir ką jūs manote, surinko beveik tūkstantį eurų, už šiuos pinigėlius jau šį pavasarį planuojame pastatyti pavėsinę, kad vasarą turėtume kur pabūti, pasilepinti šiltu oru. Smagu, kad moterys atrado mus ir panoro mums padėti. Tiesa, tai ne vienintelė suteikta moterų pagalba: jos ir žoliapjovę mums nupirko, taip pat indų į virtuvę.

Turime ir daugiau draugų, pavyzdžiui, ūkininkų, kurie noriai prisideda daržovėmis, kai tik paprašome. Tokie paprasti dalykai labai pagerina mūsų gerovę. O mes pagalbai visuomet esame atviri“, – sako direktorė.

Išbandymas stiprioms moterims

– Asta, baigiasi darbo diena, užveriate įstaigos duris, ar už jų ir pasilieka visos mintys apie šių namų gyventojus?

– (šypteli) Ne! Mintys nuolat sukasi, nes yra ir sergančių žmonių, todėl nuolat tenka galvoti, ar jiems viskas gerai. Žinoma, atsiriboti kartais tenka, nes jei to nepadaryčiau, neturėčiau savo asmeninio gyvenimo. Kita vertus, naktimis čia būna socialinio darbuotojo padėjėjos, kurios puikiai tvarkosi ir netrukdo manęs dėl kiekvienos smulkmenos.

– Kada jūsų, Asta, sūnus Tomas apsigyveno šiuose namuose?

– O su Tomu buvo tokia istorija (šypteli)… Būdavo, kad namuose jis manęs neklauso, o aš jam sakau: „Na, velniuk, neklausai manęs, gerai, važiuosi pas mane į namelius ir būsi.“ Prieš tai Tomas visada gyveno kartu su manimi, tačiau puikiai žinojo, kad yra tokie namai, žinojo, kad aš juose dirbu.

Iš pradžių sūnus lankė darželį „Vyturėlis“, jame buvo vaikučių, turinčių protinę negalią, nuo devynerių metukų iki dvidešimt vienerių jis lankė Specialiąją mokyklą, tačiau visuomet gyveno su mumis namuose. Kai atsidarė ši įstaiga, jis dar lankė dienos centrą, o vėliau pabandžiau atsivežti jį čia. Jam čia patiko. Ir apsigyveno.

– Kaip dažnai Tomas grįžta namo?

– Beveik kiekvieną savaitgalį jis išreiškia norą grįžti į namus, visuomet jį pasiimu. Kai, pavyzdžiui, išvykstame atostogų ir Tomas manęs pasiilgsta, tuomet sako man: „Mama, vežk mane į mamelius.“ Mameliais jis vadina namus…

– Jam lengviau, kai mama visada šalia?

– Tomas visuomet buvo mamos vaikas, nežinau, ar jam čia būtų lengva, jei manęs nebūtų. Esu čia kasdien, jis prie to pripratęs, todėl viskas atrodo gerai. Kas būtų, jei manęs čia nebūtų, sunku pasakyti…

– Kada pastebėjote, kad berniukui kažkas negerai?

– Kai jam buvo pusė metų. Pastebėjau, kad jis visas lyg suglebęs, nesėdi. Tada dar gyvenome Biržų rajone, nuėjau pas gydytoją, pasakė, kad vaikas didelis, storuliukas ir kad jis sėdės. Sulaukėme ir septynių mėnesių, ir aštuonių, o jis vis tiek nesėdėjo.

Kadangi esu kėdainietė, atvažiavau pas mamą, ji pasiūlė man nueiti pas a. a. gydytoją Teklę Bružaitę. Nuo jos gavau barti, kur aš buvau iki šiol, kodėl anksčiau neatvažiavau. O aš jai ir sakau: „Gydytoja, aš sąžiningai kiekvieną mėnesį eidavau su Tomuku pas savo apylinkės gydytoją.“ O ji piktinosi, kokia ten varna gydė berniuką. Taigi a. a. gydytoja išrašė vaistų, paskyrė masažus ir neilgai trukus Tomas atsisėdo, o vėliau ir atsistojo ant kojų, pradėjo vaikščioti. Tačiau, kad sūnus turi protinę negalią jau buvo matyti, todėl ketverių metukų pradėjome lankyti darželį, paskui mokyklą. Visomis įstaigomis buvau labai patenkinta, nes vaikas buvo užimtas, jam buvo smagu, jis jautėsi laimingas. Taip ir gyvenome…

– Kiekviena moteris, mama svajoja apie sveiką vaikelį. Kaip susitaikėte su mintimi, kad jūsų sūnus yra kitoks?

– Buvo labai sunku. Kai laukiausi Tomo, aš net minčių neturėjau, kad gali būti kažkas negerai. Deja, yra kaip yra.

Turėjo praeiti labai daug metų, kol susitaikiau su šia mintimi. Iš pradžių kaltinau save, vėliau medikus, tačiau supratau, kad taip yra surėdytas pasaulis ir kad kitaip jau nebus.

[quote author=“J. Rekštienė“]Visi šie žmonės yra labai nuoširdūs, žinoma, kartais jie būna ir suirzę, tačiau jie taip pat žmonės, tik truputėlį kitokie nei mes. Jie, kaip ir kiekvienas iš mūsų, nori gyventi, nori bendrauti, nori kažką veikti, kiekvienas turi savo poreikius, jie nori būti mūsų visuomenės dalis.[/quote]

Nuvažiavau į „Vilties“ stovyklą Giruliuose. Stovykla organizuojama kasmet, į ją suvažiuoja mamos iš visos Lietuvos su tokiais vaikais. Kai pirmą kartą ten papuoliau, stovykla paliko labai didelį įspūdį, nes pamačiau, kad yra dar sunkesnes negalias turinčių vaikų nei mano. Kiti vaikai nevaikšto, patys nevalgo, tada supratau, kad turiu džiaugtis, nes mano vaikas vaikšto, jis gali apsirengti, gali pats pavalgyti. Tiesiog turi praeiti tam tikras laikas, tuomet susitaikai su tuo, viskas stoja į savo vėžes ir gyvenimas tęsiasi, nes žinai, kad kitaip nebus.

– Asta, išdrįsote susilaukti ir antro vaikelio. Ar nebuvo baisu?

– Ne tas žodis… Važiavome į genetikos centrą, tikrinomės, ar viskas gerai. Kai gimė Simonas, jis augo tarsi po didinamuoju stiklu, nuolat stebėdavau, kaip vystosi jo gebėjimai. Jei jau guguoja, reiškia viskas gerai, jei sėdasi, vadinasi, gerai, ima žaislus – gerai. Laimei, jis sveikas.

– Ar broliai gražiai tarpusavyje sutaria?

– Taip, labai (šypsosi). Abu vienas kito pasiilgsta, abu laukia susitikimų. Jie daug kalbasi, kai susitinka, daug laiko praleidžia kartu.

– Asta, ką patartumėte toms moterims, mamoms, kurioms taip gyvenime nutinka?

– Svarbiausia neužsidaryti savyje. Šiandien mamoms yra gerokai lengviau, nes ligoninėse yra ankstyvoji reabilitacija, Vilniuje yra puikus vaiko raidos centras, kita vertus, ir medicina žengia į priekį.

Žinote, kažkada vykdėme projektą, organizavau tėvų savipagalbos grupę, kviečiau mamas, kurios augina tokius vaikus, prisistačiau, pasakiau, kad pati auginu tokį sūnų, tačiau susitikime nesulaukiau nei vienos mamos, kurios augina mažus protinę negalią turinčius vaikus. Atėjo tik tos mamos, kurių vaikai jau dideli.

– Bet kodėl, kaip manote? Moterys bijo parodyti, kad yra tokių vaikų?

– Manau, jog tai ne dėl baimės. Kiekviena moteris tai išgyvena savaip, galbūt vienoms gėda, kad toks vaikas, kitos nenori nešti savo problemų į viešumą ir apie tai kalbėti, kitos išgyvena tai tyliai šeimoje.

Noriu pasakyti, kad neįgalus vaikelis tai dar nėra pasaulio pabaiga, žmonės turi didesnių problemų. Kartais svarstau, jog tik stiprioms moterims Dievulis siunčia tokį išbandymą ir duoda tokį kryželį nešti. Vienos jį neša ir joms viskas gerai, o kitos – tiesiog palūžta. Gyvenime visko būna, dėl to skiriasi šeimos, tačiau tai lyg natūralus gyvenimo procesas. Taip yra ir tu nieko žmogus nepakeisi, pasaulis čia nesibaigia… Visoms moterims sakau – nebijokite kalbėti, eikite ieškoti pagalbos ir jums bus bent truputį lengviau.