Pagarba kitiems leidžia gerbti ir save patį
Kaip džiaugiuosi, kad ant šios Lietuvos žemelės yra tiek daug įkvėpėjų mano darbui, mano gyvenimui, mano poelgiams, apmąstymams, sprendimams.
Kaip puiku, kad šia žeme vaikšto tiek daug skirtingų žmonių, iš kurių galima pasimokyti, kaip reikia elgtis su senyvo amžiaus žmogumi, su bendraamžiais, tėvais, draugais, galiausiai nepažįstamaisiais.
Pradėkime nuo susireikšminusių internetinės erdvės aukų, neturinčių jokios pagarbos jausmo žmogui. Niekaip negaliu atsistebėti jų mėtomomis įžūliomis ir įžeidžiančiomis frazėmis. Štai keletas perliukų: „Šitas tai jaučio nuo karvės neskiria“, „Mieste augęs, nieko nesupranta“ arba „Ką tas kaimietis išmano“, „Susikišk savo nuomonę ten, kur nesueina“.
O keisčiausia tai, kad tokiomis „originaliomis“ frazėmis svaidosi suaugusios damutės, bandančios parodyti savo išprusimą ir neva siekiančios pamokyti, kaip iš tikrųjų reikia elgtis. Dar keisčiau, kai tokiais komentarais mėtosi garbaus amžiaus moterytės.
Čia iš tos operos, kai Algis Ramanauskas rašė (kuris, beje, nėra man autoritetas): „Senės suės internetą.“ Skamba žeidžiančiai, bet tikriausiai taikliai.
Geriau jau jos eitų šiltų kojinių ir megztinių savo vaikams ir anūkams megzti. Tai bent išliktų nematomos ir nesusigadinusios savo reputacijos.
Tokios moterytės dar drįsta sakyti, kad jauni žmonės akis drasko, nemandagiai kalba, tyčiojasi. Ar tikrai? Būtent iš jaunimo kultūros ir pagarbos jausmo kartais pasimokyti galėtų.
Mes nuolat kalbame apie patyčias vaikų darželiuose, mokyklose, gatvėje. Tačiau kažkodėl diskusijos nuolat verda tik apie besityčiojančius vaikus, neva šie nėra tinkamai auklėjami, kaip reikia elgtis su kitu žmogumi. Tačiau, kodėl niekas nekalba apie suaugusiuosius, kurie elgiasi kaip vilkai – garsiai į šuns dienas dėdami kitą žmogų?
Tikriausiai sunku tikėtis pagarbos kitam, jei žmogus negerbia pats savęs. Turbūt tokioms personoms geriau būti pataikautoju, kuris geriau įtiks kitiems, bet tik ne sau. Kodėl žmonės juokiasi iš tų, kurie elgiasi ne taip, kaip jis pats? O labiausiai juokiasi, kalba ir tyčiojasi tie, kurie patys nieko nedaro. Tai trūkumas ar pavydas?
Nebūkite pasaulio bambos ar visatos žiniuoniai, kurie teisūs visame kame. Žinoma, visuomet lengviausias kelias apšaukti kitą, pasityčioti iš jo, pasmerkti, o ne išklausyti ir geranoriškai jam patarti.
Ketvirtasis Dievo įsakymas sako: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Tai reiškia, jog gerbti reikia kiekvieną žmogų.
Suprantu, kad kartais žmonės praranda mūsų pasitikėjimą ir pagarbą dėl tam tikrų aspektų. Tačiau save gerbiantis žmogus niekada neparodys nepagarbos ar paniekos.
Jonėnų filosofas Pitagoras teigė, kad pirmuoju tavo įstatymu turi būti pagarba sau pačiam.
O dabar trumpai apie viešojo transporto vairuotojus, kurie neturi jokio sąžinės jausmo nuvažiuoti pagyvenusiai moterytei po nosimi, kuri dar ir mažametę anūkėlę už rankos laiko. Tikriausiai dėl jos mažų žingsnelių nespėjusi pasiekti autobusų stotelės liko it musę kandusi.
Nusprendusi kiek tolėliau nuo stotelės sustabdyti autobusą, liko ant ledo. Storžievis vairuotojas lyg koks tripirštis tinginys nesugebėjo savo koja nuspausti stabdžių pedalo ir rankos pirštu spustelti mygtuko, kuris atvertų šiai moterytei ir jos anūkei duris. Bet kur tau! Geriau tegu laukia kito autobuso. Kitą kartą žinos, kad reikia pasiskubinti.
Ir dar šiek tiek apie tuos, kurie dirba tik dėl, taip sakant, ilgesnio euro, o ne iš pašaukimo ar paprasčiausio žmogiškumo.
Klausia žmogus pažįstamo, kuris dirba su negalią turinčiais žmonėmis: „Ir kiek už tai gauni? Apsimoka ten su jais tampytis?” Dievulėliau, žmonės, kur dingo jūsų žmogiškumas, atjauta silpnesniam? Kur jūsų gerumas – paprastas ir nesuvaidintas? Nejaugi viską darome už pinigus?
Koks lėkštas ir siauras mūsų pajėgumas suprasti kitą žmogų, įsijausti į jo būseną ir priimti jį tokį, koks jis yra.
Patys norime būti suprasti, pripažinti tokie, kokie esame, bet neįdedame nė kruopelės pastangų iš savęs pareikalauti to, ko besąlygiškai reikalaujame iš kitų.
Viliuosi, jog patarlė, kad lazda turi du galus, ne iš piršto laužta.
