Kas bendro tarp karvių augintojų ir medikų
Gyvenimas Lietuvoje įgyja vis daugiau įvairovės. Sakyčiau, tai aktyvaus veikimo, savų interesų gynimo pakilimo metas.
Gražūs ir prasmingi procesai, ypač kai tai vyksta pavasarį.
Praūžė mokytojų judėjimai. Mokytojai streikavo pirmieji. Ir gana netrumpai. Palaikiau pedagogų streiką. Tegul jie streikavo ne tik dėl mažų atlyginimų, bet apskritai dėl švietimo finansavimo, lėšų paskirstymo bei kitų problemų.
Dar skurdesni atlyginimai yra slaugytojų, slaugių, socialinių paslaugų teikėjų.
Politikų, valdininkų streikų nebus
Pakilo ir politikai „šturmuoti“ Lietuvos gyventojų smegenis, nes, matote, artėja rinkimai. Reikia gi užsitikrinti „pastovią“ darbo vietą. Kadangi ji gerai apmokama, tai… streikai jiems kaip ir neįdomūs, todėl ir neplanuojami.
Taigi viena aišku tikrai, kad politikų, valdininkų streikų nebus.
Juk iš kitos pusės, ar matėte kas tarp ministrų, politinių veikėjų stiprių, ne tik savo interesus ginančių asmenybių? Gal vienas kitas. Kai pagalvoju, ir kaip ta Lietuva dar laikosi ir pasiekia tam tikrų rezultatų galutinai neišsivaikščiojusi…
Po mokytojų į kovą pakilo ūkininkai – karvių augintojai.
Medikai atsilieka
Nuo karvių augintojų manau, neturėtų atsilikti ir medikai. Kuo gi mes blogesni. Ir bendrumo turime gana daug. Štai keletas iš jų:
1. Bendrumas: kaip negalima sutvarkyti pieno rinkos, nesikišant į pieno produktų prekybos sureguliavimą, kompensavimą, taip negalima sustabdyti medikų migracijos nepakėlus atlygio už jų atliekamą darbą.
2. Bendrumas: politikai tikisi, jog savaime gali tiek pieno kaina rinkoje išsispręsti, tiek ir, pavyzdžiui, slaugytojos atlyginimai paaugti…
3. Bendrumas: ir į žemdirbius, ir į medikus, kai jie pradeda kalbėti apie jų sistemose tvyrančias problemas, kai kurie politikai žiūri kaip į politikuojančius melagius.
Sunku šiandien karvių augintojams, kai už pieną gaunamas apgailėtinas atlygis, vos keli centai. Bet juk sveikata, globa ir pagalba yra neįkainojami dalykai. Už tokio pobūdžio darbą turi būti irgi deramai atlyginta. O čia, žiūrėk, slaugytojos net minimalios algos negauna. Ir bėgioja per kelis darbus, o vasaras leidžia neakivaizdžiai su vadovais suderinę atostogas (apmokamas ir „savo noru“ neapmokamas), kad ir slaugydamos Norvegijos senolius arba triūsia braškių laukuose. Juk jų vaikai turi ir gali atostogauti, o pas mus dar nuo sovietmečio laikų gyvuoja posakis „Geriausias poilsis – darbas“. Suprantama, kai gauni vos minimumą…
Seimo nariams per maži ir 2 500 eurų su kompensacija kanceliarinėms išlaidoms atlyginimai.
Su kuo bepakalbu iš medikų visi teigia, jog atėjo laikas ir jiems pakovoti už savo gyvenimą, už savo šeimas, poilsį.
Matyt, ateina laikas medikams nustoti laukti išmaldos ir neradus kompromiso su politikais, imtis aktyvių kraštutinių priemonių.
Nei žemdirbiai, nei medikai jau kentėti nenori ir negali, nes jie ne tik apie save galvoja. Juk rūpi jiems jų šeimos, jų darbo vertė ir reikalingumas, jų vaikų ateitis.
Tuo požiūriu daug bendro tarp ūkininkų ir medikų. Žinoma, medikai išmokų iš ES tiesiogiai negauna. Mat jas šunys. Mes suprantame sąvokos „gana“ reikšmę. Kaip teigia žemės ūkio ministrė, jog žemdirbiai „…niekada nesuprato žodžio „gana“ reikšmės. Kaip gali būti gana, kai kalbama apie milijonines ES išmokas ir šiuo metu didžiausiu deficitu tapusią ŽEMĘ.“
Aš esu kiek kitos nuomonės. Didžiausias deficitas vis dėlto yra žmogaus sveikata. Ji neįkainojama, nes tai vertybė pati savyje. Va jos tikrai niekam gana ir per daug nebūna. Už ją ir ją praradusius bei padedančius susigrąžinti medikus ir norisi pakovoti. Norisi pakviesti visus nebūti abejingais tiems, kurie yra šalia, kai jums sunku, kai serga kūnas ir dvasia.
