Kas prikels mirštantį senamiestį?
Unikalus išdėstymas, jaukios kavinukės, spalvingi namai, balkonai, nukarstyti gėlėmis, ir tuščios gatvės – taip pastarosiomis dienomis mane pasitinka Kėdainių senamiestis.
Ir kas galėjo pagalvoti, jog iš po debesų vis dažniau pasirodanti saulė nė kiek nevilioja miesto gyventojų išsiruošti maloniam pasivaikščiojimui?
Apmiręs senamiestis tarsi eutanazijos būsenos: be jokios gyvybės, tik vienas kitas senjoras ir ilgosios pertraukos metu į naujai atsidariusią kavinę skubantys gimnazistai. Tačiau po akimirkos nebelieka ir jų.
Po dvidešimt minučių šmirinėjimo Didžiąja gatve vėl pasirodo vienas kitas žmogutis. O po akimirkos – vėl tuštuma.
Kas atsitiko?
Kulniuoju saulėtą pirmadienio, ketvirtadienio ir penktadienio popietę plačia senamiesčio gatve iki pat Didžiosios Rinkos aikštės ir stebiuosi, kur dingo žmonių būriai, bėgiojantys vaikai, už rankų susikibusios porelės ir nosis į žemėlapį įbedę turistai? Kur dingo išalkę pietų metu į kavines skubantys darbais užsivertę kėdainiečiai?
Karts nuo karto lyg kokia turistė stabteliu ties švaros prekių parduotuvėle, vėliau – ties drabužių, galiausiai – kavine. Ir negirdžiu nei žmonių balsų, nei skambaus juoko. Matau tik vieną kitą garbaus amžiaus moterį, praeinančią pro minėtas parduotuves, arba vienišus be moteriškos kompanijos skubančius treninguotus berniokus.
Na, bent jau iš kavinės ir viešbučio, esančių beveik vienas priešais kitą, skamba skirtinga muzika, kuri visai nederamai susilieja į vieną melodiją.
Kur kas labiau atmosferą šildo škotiškos dvasios restoranas, iš kurio pravėrus duris pasklinda malonus šilto maisto kvapas, tačiau juo susigundžiusių kėdainiečių čia stulbinamai mažai.
Grįžtu į apmirusią miesto širdį šeštadienio vidurdienį. Tikėjausi, jog šiandien senamiestis iš naujo ims alsuoti gyvybe – prisipildys skambios muzikos, sklindančios iš kavinių, šiltai vienas prie kito besiglaudžiančio ir įsimylėjusio jaunimo, žavių vyrų ir moterų, išėjusių pasivaikščioti su savo atžalomis.
Klydau.
Nieko panašaus. Dar blogiau nei pirmadienį ar penktadienį. Ore tvyro nostalgija, o štai kelių praeivių veidai, su kuriais prasilenkiu, nusidažę rūpesčiu ir slogia nuotaika. Kiekvieno iš jų žingsnis spartus. Maniau, jog nuolatinis skubėjimas ir susirūpinimas veiduose būdingas tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Tačiau Kėdainiuose? Nebūčiau nė pagalvojusi. Kam skubėti? Kur? Džiaukimės šiandiena, juk kartais nė nežinome, kas mūsų laukia rytoj.
Taigi, senamiestis. Kiekvieną dieną jo gatvelės per daug tuščios ir tylios. Svarstau, ko trūksta, kad ši nuostabi vieta prisikeltų naujam gyvenimui. Čia gausu kavinukių, restoranų, krautuvėlių. Ar gali būti taip, kad jų nepakanka? Ko dar reikia? Jaukių greito maisto užkandinių, vyninės, gatvėje įsikūrusių muzikantų, kuriančių pakilią nuotaiką, o gal tiesiog staliukų kavinukių kiemeliuose ir gatvėse?
Kėdainiai – vienas seniausių Lietuvos miestų… O škotiška dvasia tiesiog įsigėrusi į jo liūliuojančias senąsias gatveles, kuriomis vaikštinėjant galima susipažinti su iškilia praeities istorija arba pasigrožėti paminklais, sinagogų kompleksu – vienoje iš jų įsikūręs Daugiakultūris centras, kuriame nuolat vyksta parodos, konferencijos, klasikinės muzikos koncertai, seminarai; grįstomis aikštėmis, krašto muziejumi, Evangelikų reformatų bažnyčia bei joje įrengtu didikų Radvilų mauzoliejumi.
Argi to maža, kad ši vieta būtų gyva? O gal maža pavasario?
