Pūdas druskos, o vis tiek laiminga

Devyniasdešimt pirmuosius metus įpusėjusią Genovaitę LAZAREVIČIENĘ lankau Kėdainių ligoninės Kardiologijos skyriaus palatoje. Čia senolė guli kurį laiką. Tiesa, kai skaitote straipsnį, ponia Genovaitė jau turėtų būti namie ir, tikiuosi, geros sveikatos.

Apie šią ypatingą pašnekovę mums pašnabždėjo močiutėlės gydytoja. Mat ją sužavėjo Genovaitės smagus būdas bei kūrybiniai sugebėjimai. Pasirodo, linksma senolė galvoje saugo pluoštus pačios sukurtų eilėraščių ir pasakojimų. Šiais bei pribloškiamai aštria atmintimi ji stebina gydytojus, seseles ir palatos kaimynes.

Nors Genovaitei teko sulaižyti ne vieną pūdą likimo pakištos druskos, senolė vis tiek nepraranda entuziazmo. „Aš laiminga“, – tvirtai nukerta ji.

Ne kraštietė

Genovaitei Kėdainiai – ne gimtasis kraštas. Sulaukusi senatvės ji čia atvyko gyventi pas medike dirbusią viduriniąją dukterį. Deja, likimas sudėliojo taip, kad Genovaitei teko atžalą pragyventi. Naujųjų metų išvakarėse sukaks ketveri metai, kai dukra mirusi nuo vėžio. „Kai išgirstu, jog ką nors pražudė vėžys, nudiegia širdį. O kad tą vėžį kas išnaikintų“, – trokšta močiutė.

Genovaitė iš viso sulaukė trijų dukterų ir dabar gyvena Kėdainiuose pas jaunėlę. Vyriausia – Vilniuje. Pašnekovė – turtinga močiutė ir prosenelė: ji turi penkis anūkus ir šešis proanūkius.

Našlaičių dalia

Genovaitės jaunos dienos prabėgo Ukmergės rajono Želvos miestelyje. Močiutė prisimena, kad vaikystė jai buvo ypač sunki.

„Gimdydama mirė mama. Tada neturėjau nė ketverių metukų. Buvo baisiai sunku palaidoti ir kūdikį, ir mamą. Likome su tėčiu: aš ir dvejais metais jaunesnis brolis, – pasakiusi žvelgia liūdnomis akimis. – O kai buvau 14-kos, sunkiai susirgęs mirė ir tėtis. Gavome našlaičių dalią.“

Tame pačiame kaime gyveno Genovaitės tėčio brolis, bet jis pagalbos nepasiūlė. „Regis, nesipyko jiedu, tačiau dėdė net į laidotuves neatėjo. Aš nubėgau pasakyti, kad labai serga, reikia daktaro, o jis sakė neturintis laiko, nes išnuomota jauja ir reikia važiuoti linų minti“, – pasakoja močiutė.

„Buvo karas. Per mūsų žemę septynias paras ėjo frontas. Kai kurie gyveno toliau, neišbėgo iš namų ir jiems viskas liko, o mums teko slėptis miške. Grįžę nieko neberadome – nė vištytės. Vokiečiai viską sugaudė ir suvalgė. O vietiniai žmonės ir daiktus išvogė. Kaip dabar visokių žmonių yra, taip ir tada buvo“, – prisimena ji.

Rūgštynės ir žirniai

Genovaitė pasakoja atsikeldavusi su broliu ir nežinodavusi, kaip bent kukliausio kąsnio prasimanyti – nieko neturėjo.

„Eidavome į pievą, skindavome rūgštynes ir valgydavome. Nesinori nė prisiminti. Niekam nesakėme. Vienas kaimynas sužinojo ir atnešė mums pūdą žirnių – tai 16 kg. Pusę litro žirnių vakare pasimerkdavome, jie išbrinkdavo, ryte išsivirdavome. Brolis buvo labai geros širdies, tad sakydavo: „Tu didesnė, tau – daugiau.“ Jis dalindavo. Taip ir išgyvenome“, – praeitį dėsto senolė.

Genovaitei su broliu padėjo tik tas gerasis kaimynas. Pašnekovei suaugus jis netgi paprašė Genovaitės pakrikštyti du jo vaikus – kad būtų geri kaip krikštamotė.

„Kiekvieną rudenį Visų Šventųjų dieną važiuodama į Želvą niekad nepamirštu to kaimyno kapelio – gėlyčių padedu. Juk jis mums padėjo išgyventi“, – sako Genovaitė.

Likimas grūdino ir lepino

Rodos, atėmęs viena likimas dovanoja kita: anksti pasiėmęs mamą jis atseikėjo Genovaitei neįkainojamą turtą – įstabią atmintį, kūrybingumą ir išmintį. Mergaitė sugebėjo per dvi žiemas baigti keturias klases. Tiesa, tai ir buvo visi jos mokslai.

„Buvau labai stropi mokinė. Nėsyk neteko ketverto gauti – vieni penketai, – šypsosi ji. – Prisimenu, kai buvau šešerių, tėtis važiuodavo dirbti. Broliuką atidavė krikštamotei paauginti, o mane iki vakaro palikdavo pas kaimynę. Jos dukrai buvo aštuoneri – metas eiti į mokyklą. Tad nėra manęs kur dėti. Nuvedė mus abi ir paprašė, kad mokytojas leistų man tiesiog pasėdėti klasėje, kol dukra mokysis. Leido.

Rašo mokytojas ant lentos, vaikai į sąsiuvinius, o man davė lapą ir pieštuką. Ar irgi rašau. Žiūriu, po kelių dienų paima mano lapelį ir rodo visiems vaikams kaip pavyzdį.“

Po poros mėnesių mokytojas nusprendė, kad gana Genovaitei būti viešnia ir tapo ji mokine, o neilgtrukus stropuolę perkėlė tiesiai į antrą klasę. Močiutėlė yra pelniusi net protingiausios kolūkio moters titulą.

Po Fortūnos sparnu

„Man viskas tiesiog sekdavosi. Ir ne vien mokslai. Kai vyras susilaužė ranką, prisiėjo šienauti, bulves aparti, dalgį išplakti. Ką reikėjo, tą išmokau dirbti. Ar rankos kuo nors kitoniškos nuo vyro?“ – nusistebi darbštuolė.

Ji teigia niekad nemaniusi, jog yra kitokia, tačiau sulaukusi senatvės pajuto. „Man tiek metų, bet aš prisimenu visų vaistų, kuriuos per gyvenimą gėriau, pavadinimus. O vaistų buvo daug, nes daug sirgau. Daktarai stebisi mano atmintimi. Taigi jaučiu, kad buvau gabesnė. Galbūt iš mamos paveldėjau gerą atmintį? Ji mokėjo šešias kalbas“, – atskleidžia Genovaitė.

Pasak senolės, visi galėtume turėti aštresnę atmintį. Tiesiog reikia nustoti viską užsirašinėti. „Verčiau du tris kartus pagalvoti ir atsiminsi. Turime lavinti atmintį, o ne viską užsirašydami silpninti ją“, – mano pašnekovė.

Pasakorė

Gyvenimo džiaugsmu Genovaitei tapo kūryba. Pirmą eilėraštį ji sukūrė būdama paauglė – dalyvaudama rugiapjūtės talkoje. Tiesa, klaidinga būtų sakyti, kad pašnekovė eilėraščius ir pasakojimus rašo, nes ji istorijų popieriuje nedėlioja – viskas močiutės galvoje.

„Kai užrašyta, tada reikia labai tiksliai viską išmokti, o kai mintinai – gali pasakodamas prikurti, pritaikyti“, – paaiškina močiutė ir pradeda deklamuoti ilgą ilgą pirmąjį kūrinį.

„Rusų laikais buvo festivalių mada. Dalyvaudavau kaip pasakorė. Turiu daug humoristinių pasakojimų prikūrusi. Visur su jais išvažinėjau. Publika net atsistodavo po pasirodymo“, – prisimena močiutė ir ima sekti vieną iš tų juokingųjų pasakojimų, o mes su palatos kaimyne krizename klausydamosi.

Su kūryba

Ligoninės lovoje Genovaitė laiką leidžia kurdama. Ji kruopščiai piešia spalvingas mandalas, dėlioja eilėraščių posmus, o vėliau juos deklamuoja ligoninės personalui bei palatos kaimynėms.

„Naktį, kai neužmiegu, kuriu gydytojams, sesutėms eilėraščius. Viena gydytoja net paprašė, kad užrašyčiau. Ji sako: „Kartais taip sunku būna, bet paskaitai gerą žodį ir lengviau pasidaro.“ Oi, kaip man smagu buvo, kad pataikiau jai žodelius!“ – laime pasidalija močiutė, o palatos kaimynė nuoširdžiai pagiria: „Genovaitė – auksinis žmogus.“

Santuokai – humoras

„Klausia, kaip sugyventi su žmonėmis, kaip su vyru neišsiskirti. Ogi reikia daug ką priimti už juoką. Mes su vyru visur dalyvaudavome kartu: chore dainuodavome, vaidindavome, vis abu ir abu. Paskui išėjau vaikų auginti, tada vyras visur vienas. Toks kaimynas labai mėgdavo mane paerzinti. „Mačiau tavo Feliksas apkabinęs Oną sėdėjo“, – rėždavo jis. O aš atgal: „Tai aš ir ieškojau tokio, kad visoms patiktų.“ Ir nieko neprilipdė – atstojo, – juokiasi Genovaitė. – Vyras mirė 82-ejų. Išgyvenome kartu 62 metus. Niekad nesipykdavome, nėra reikalo pyktis.“

Laiminga

Nors močiutės gyvenimą lydėjo daug vargo ir ligų, ji vis tiek laiminga. „Kaip nebūsi laiminga, kai šitiek sirgau, bet nemiriau? Vaikus užauginau, į gyvenimą išleidau – visi mano darbai padaryti, – dėsto ji ir išduoda slaptas mintis. – Vakare, kai sunku, guliu ir galvoju, o kad užmigčiau ir nebenubusčiau, tačiau paskui vis tiek norisi dar į saulytę žiūrėti ir baigta.“

Močiutėlė išsakė didžiausią tądien buvusį jos rūpestį: „Kai paleis iš ligoninės, kaip reikės namo – į trečią daugiabučio aukštą užlipti?“ Nusijuokiame ir atsisveikiname. Man bekylant nuo kėdės Genovaitė dar primena: „Svarbu, kad šiltai gyventum ir sveikatos būtų.“ O galiausiai palinki gyventi 10 metų ilgiau už ją.

Mamai

Prie tavo kelių, motinėle,

Priglaust galvelę man jauku.

Tu mane gaubi kaip baltą rožę

Ramybės angelo sparnu.

Ar žemė sniegu apsiklojus,

Ar staugia vėjai už langų,

Man prie tavęs, mamyt, nebijo

Širdis nei šalčio, nei audrų.

Kai tavo ranka susiraukšlėjus

Galvelę mylinčiai prispaus,

Tai, rodos, saulė pragiedrėjus

Nukris ant žemės iš dangaus.

Taip gera gera, motinėle,

Man prie tavęs būt visados.

Aš vėl menu vis tą pirkelę,

Kur skrido dienos palaimos.

Menu, kai dar lopšy gulėjau

Ir mažą dainą lingavai.

Ir nors suprast dar negalėjau,

Tu man dažnai ją dainavai.

Ir kodėl aš taip dažnai prisimenu savo mamą,

Kurios nuo pat mažos vaikystės neturiu?

Bet kai einu per lauką,

Pamatau gražią gėlę,

Visuomet savo mamai ją skiriu.

Gydytojai

Nežydi rožės daržely, kai šalta,

Kai lauke sniegas, visur balta.

Jos žydi, gerbiama gydytoja, mūsų širdyse

Už tai, kad mūsų kūnas rusena gyvybės dvasia

Eini vakare miegoti,

Atrodo paskutinę naktį.

Pamatai palatoj ryte gydytoją

Ir vėl širdelė ramiau ima plakti.

Ačiū Jums, kad matom saulę,

Ačiū Jums, kad girdim dainą.

Jūsų darbo šiam pasauly

Niekas kitas nepamaino.