Kuo nusikaltome mes, Lietuvos žmonės, kad esame baudžiami sveikatos ministrais?

Tokia mintis kilo pažiūrėjus LRT televizijos laidą „Dėmesio centre“, kurioje žurnalistas Edmundas Jakilaitis ėmė interviu iš kandidato į sveikatos apsaugos ministrus Juro Požėlos.
Apskritai apie Lietuvos sveikatos politiką, strategiją, be užuojautos šnekėti neišeina.
Kiekvieni rinkimai, kaskart nauji sveikatos politikos formuotojai – naujas sveikatos apsaugos ministras ir Seimo sveikatos komiteto pirmininkas.
Ministrais buvo ir gydytojai, ir ekonomistas, ir teisininkai, net ir geodezininkas. Naujasis kandidatas į ministrus – komunikacijų ir informacijos mokslų specialistas.
Dabar tenka pripažinti, kad kiekvienas iš jų formavo savo, bet ne tęstinę sveikatos politiką. Deja, per paskutinius 15 metų turėjome tik chaosą.
Sveikatos apsaugos ministerija buvo ta mušta korta, kuri atitekdavo arba mažiausiam partijų koalicijų partneriui, arba didžiajam, jei kitiems pavykdavo jos atsikratyti. Tai ir turime, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje jokio aiškesnio ir ryžtingesnio sprendimo nebuvo padaryta, sistema neprisitaiko prie kintančių sąlygų ir pacientų poreikių.
Blogėjanti demografija, senstanti visuomenė, lėtinių ligų skaičiaus augimas, sunkiai sprendžiamos aktualios psichikos sveikatos, didėjančio alkoholizmo, narkomanijos ar krizinių situacijų problemos.

Per vieną Seimo kadenciją – trys ministrai
Pirmasis.
Šioje Seimo kadencijoje sveikatos apsaugai ypač „pasisekė“ – turėsime jau trečią ministrą. Turėjome labai energingą, viską reformuoti norintį ministrą. Deja, dėl pernelyg didelio užsidegimo, ministras sugebėjo įskaudinti medikų visuomenę, apkaltindamas medikus gobšumu, nes jie dirba per kelias darbovietes, organizavo „niekšų“ paieškas per „baltųjų chalatų“ akcijas. Bet kažkodėl buvo nutylėta, kad ne iš gero gyvenimo medikai savo sveikatos ir laiko pavogto nuo šeimos sąskaita dirba keliose darbovietėse, kad ten jie teikė būtinas sveikatos paslaugas Lietuvos žmonėms, nors pastoviai susirūpinusiu veidu piktinamasi, kad nemažėja eilės.
Taigi patys partiečiai, Prezidentės padedami, „atsikratė“ per uoliu ministru jį ištremdami į garbingas pareigas Europos Komisijoje.
Antrasis.
Jį pakeitė ministrė, anot premjero, tinkamiausia iš visų turimų socialdemokratų kandidatų.
Ministrė nebuvo tokia arši, kaip jos pirmtakas, bet esminių ir būtinų permainų, kad nors kiek pagerėtų situacija gyventojų sveikatos apsaugoje, nesiėmė.
Kaip kolegos tarpusavyje šneka, sėdime liūne ir stengiamės nekrutėti, kad dar labiau nenugrimztume. Bet viena eurokomisaro iniciatyva skynėsi kelią, kurios buvusi ministrė nestabdė ir apie kurią laidos metu šnekėjo kandidatas į ministrus – ketvirtasis ligoninių restruktūrizavimo etapas.
Trečiasis.
Pretendentas į trečiojo ministro portfelį rimtu veidu kalbėjo, kad puikiai perpratęs šiandieninę sveikatos sistemą ir daug ką nuveiks net ir per tuos kelis mėnesius. Ypač akcentuotas brangus stacionarus ligonių gydymas. Juk nieko naujo.
Tik klausimas – ar žmogaus gyvenimas ir sveikata nebrangesni?

Brangus stacionarinis gydymas – opi problema
Dėl stacionaraus gydymo apimčių ir jų darbo kokybės laužomos ietys ne vienerius metus. Remiantis statistikos departamento ir Pasaulio banko duomenimis, Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka 7 ligoninių lovos, tuo tarpu Estijoje – 5,3, Norvegijoje – 3,3. Kritikai ir savi, ir užsieniečiai tikina, kad yra stacionarų perteklius ir būtina mažinti stacionariąją pagalbą motyvuojant tuo, kad yra per daug investuojama į brangią įrangą perkančias ligonines, o būtent didžiąją dalį – iki 80 proc. medicininių paslaugų turėtų būti teikiamos pirminėje, t. y. ambulatorinėje grandyje.
Didžioji dalis pinigų, skiriamų sveikatos apsaugai, nueina ligoninių infrastruktūrai išlaikyti, o ne tiesioginei ligų prevencijai, o rajoninės ligoninės neretai turi įsigijusios prestižinės ir brangios aparatūros, tačiau net neturi specialistų, kurie galėtų šiomis technologijomis naudotis.
Taip, stacionarų turime daug, bet vykstanti restruktūrizacija ir centralizacija, ypač dideliuose miestuose, skurdina tolygų ligoninių išdėstymą respublikoje, tuo apsunkinant stacionarinės pagalbos prieinamumą pacientams.

Kam rūpi žmogaus gyvybės kaina?
Pateiksiu ir elementarų pavyzdį – po sveikatos įstaigų reformų rajono ligoninėse nelikus chirurginės ir intensyvios terapijos pagalbos, pacientai skubios ar/ir planinės pagalbos turi važiuoti į didžiuosius miestus, kur ir taip didelės eilės savų pacientų.
Gaila man mūsų kaimo senolių, visą gyvenimą atidavusių savo gimtajam kraštui. Jiems buvo užtikrinta, jog senatvėje jais valstybė pasirūpins…
Pasirodo, jog visas rūpestis sutelktas tik kaip pailginti kelią iki ligoninės. O gal pailginus tą kelią ir pagalbos kažkam nebereikės…
Sveikatos politikieriai aiškina, kad pigiau pervežti, negu išlaikyti stacionarą rajone, o ir nesigėdina per žiniasklaidą dar ir teigti, kad rajone dirba neišmanėliai medikai.
Bet ar laiku ir vietoje nesuteikus būtinos medicinos pagalbos ir įvykus skaudžiai nelaimei po to normalu demagogiškai aiškinti, kad visos ,,greitosios“ buvo užimtos, tuo metu trūko personalo? Ar ne per didelė tokių reformų kaina? Ir apskritai – ar žmogaus gyvybės kaina iš esmės kam nors rūpi?

Skirtingos gydymo tradicijos
Negalima lyginti ir ligoninių lovų skaičiaus skirtingose šalyse, nes skirtingose šalyse yra skirtingos gydymo tradicijos.
Estų ir vokiečių stacionarinių lovų skaičius yra mažesnis nei Lietuvoje, bet Prancūzijoje yra daugiau stacionarinių lovų nei Lietuvoje. Ekonominiu atžvilgiu Vokietija ir Prancūzija yra panašios. Bet yra susiklosčiusios tradicijos, kaip žmonės gyvena ir kaip gydosi.
Be to, Lietuvoje tikrai didžioji dalis pinigų neišleidžiama ligoninių infrastruktūroms: atlyginimams mokėti išleidžiama nuo 75 iki 85 proc. įstaigos uždirbtų lėšų su mokesčiais. Likusi dalis – apie 20 proc. – skiriami medikamentams ir infrastruktūrai.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, stacionarinei asmens sveikatos priežiūrai išleidžiama apie 34 proc. PSDF biudžeto išlaidų (451,3 mln. eurų). Už stacionarines paslaugas ligonių kasos moka gydymo įstaigoms pagal sudarytas sutartis, gydymo įstaigoms žinomomis ir viešai skelbiamomis kainomis.

Sveikatos apsaugai – tik 6 procentai
Lietuvoje pacientų stacionarizavimo trukmė 2005–2013 metais nuolat mažėjo, bet vis dar yra šiek tiek didesnė už Europos vidurkį, o vidutiniu lovos užimtumu Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo Europos vidurkio. 2012 metų duomenimis, Lietuva vieno gyventojo sveikatos apsaugai per metus skyrė 695 eurus, bendra visų skirtų lėšų pacientams suma sudaro 6 proc. nuo šalies BVP. Ir pagal šį rodiklį yra ketvirta nuo galo Europos Sąjungos šalis.
Taigi ne vien statistinių lovų skaičius, bet ir lovos apyvarta yra svarbūs rodikliai. Sumažinti statistinių lovų skaičių popieriuje galima lengvai, bet kai ambulatorinė pagalba šlubuoja: gydymui reikia tyrimų, bet kai eilės ambulatoriniam ištyrimui didžiulės, gauti greičiausią ir efektyviausią tyrimą ir gydymą šiuo metu galima stacionare. Suprantu, į tai pretendentas į ministrus dar nespėjo įsigilinti. Niuansų čia tikrai daug.
Taigi prieš mažindami stacionarines paslaugas, visų pirma pastatykime ant abiejų kojų ambulatorinę grandį – tiek pirminę, tiek antrinę: ruoškime daugiau specialistų, užtikrinkime ištyrimo galimybes. Visa tai, ką čia rašau, nėra nežinoma, todėl diskutuoja, statistiniais duomenimis manipuliuoja daugelis medikų ir politikų.

Persiprofiliavimas
Laidos vedėjas klausė prelegento, kaip išlaikant tą patį sveikatos sistemos finansavimo procentą nuo BVP efektyvinti sveikatos tinklą Lietuvoje? Ar nebus taip, kad optimizuojant bus mažinamas sveikatos paslaugų prieinamumas, nes akivaizdu, kad jis mažėtų, nes didėtų atstumai ir t.t. Ar kandidatas į ministrus sieks didesnio finansavimo?
Atsakydamas į klausimą, pretendentas patvirtino, kad sieks biudžeto perskirstymo, pripažindamas faktą, kad dabartiniai skiriami procentai yra nepakankami ir reikia siekti, kad jie būtų didesni, bent jau tą dalį, kurią valstybė moka už savo draudžiamuosius asmenis. Taip pat nurodė, kad paraleliai turi vykti ir kiti dalykai, susiję su ketvirtuoju ligoninių restruktūrizavimo etapu, kuris yra patvirtintas Vyriausybės programoje.
,,Ir aš tikrai nekalbėčiau apie tai, kad sveikatos sistema taps neprieinama žmonėms. Atvirkščiai, žmonėms bus prieinama aukščiausio lygio, aukščiausios kvalifikacijos medicinos darbuotojų teikiama pagalba, greičiausiu terminu. Ir nė viena ligoninė nebus uždaryta, mes turime visai kitus iššūkius tuose pačiuose rajonuose. Natūralu, kad jos jau dabar persiprofiliuoja, plečia slaugos skyrius, atidarinėja geriatrijos skyrius, rengia specialistus, vidaus ligų gydytojai persiprofiliuoja ir t.t. Taigi nebus uždaroma nė viena ligoninė, bet reikės peržiūrėti tą tinklą. Dėl prieinamumo noriu dar kartą akcentuoti ir pripažinti, kad turbūt kiekvienas iš savo patirties, jei turės onkologinį susirgimą, žmogus nenorės gydytis savo rajono ligoninėje. Akivaizdu, kad žmogus norės patekti į respublikines universitetines klinikas, kur gautų geriausią specialistų konsultaciją.“
Tai, kad kandidatas į ministrus pripažino, jog sveikatos apsaugos finansavimas apgailėtinas ir sieks, kad būtų peržiūrėtas – džiugina. Tačiau teiginys, kad rajonines ligonines pertvarkius į slaugos, pacientams rajonuose išliks prieinamos sveikatos paslaugos, ir ne bet kokios, o aukščiausio lygio, kelia daug klausimų. Pirmiausia, kur jas gaus?
Jei turima mintyje, kad didžiosiose klinikose, tai ten pakliūti jau šiandien didžiulė problema, dėl nesuvaldomų eilių. Tai kas bus, kai bus uždaryti specializuoti skyriai rajonuose (aš jau nekalbu apie tai, kur dėsis rajono medikai. Pavyzdžiui, visų chirurgų didžiosios klinikos neįdarbins, o persiprofiliuoti į geriatrus… Kyla klausimas ar tai nėra pasityčiojimas iš specialistų?).

Pasimetę tinklų ir lygių raizgalynėje
Taip pat akivaizdu, kad pretendentas į ministrus, nors ir giriasi, kad jau trečius metus yra Sveikatos komiteto narys, dar neįsisavino, kad sveikatos sistema yra pirminio, antrinio ir tretinio lygio, kad onkologinių ligonių rajonuose ir šiandien negydo, o siunčia į specializuotą tretinio lygio gydymo įstaigas.
Ir dar, ne vien tik onkologijoje yra sunkiausios ligos, dar yra ir kardiochirurgija ir t.t. Ir į šias sritis antrinio lygio stacionarai nepretenduoja. Tačiau yra labai daug ligų, kurias sėkmingai gydo rajono medikai ir tai yra žymiai pigiau, nei tretinio lygio stacionaruose, o ir žmonės gydymo paslaugas gauna arčiausiai namų.

Dėl kandidato į ministrus teiginio, kad rajoninės ligoninės prastesnės ir atitinkami skyriai yra pavojingi gyvybei, duodant suprasti, kad rajoninėse ligoninėse gydytojai yra prastesnės kvalifikacijos nei didžiuosiuose miestuose, kelia nuostabą ir pasipiktinimą.
Visų medikų darbo veikla yra licencijuota. Medicinos studentai yra ruošiami vienodame lygyje, nesvarbu, kur jie planuoja dirbti – mieste ar kaime. Šiandien Lietuvoje visiems medikams taikomi vienodi reikalavimai vienodai licencijai gauti.
Taip, didžiųjų stacionarų specialistai yra specializavęsi į smulkesnes, sudėtingesnes išimtines medicinos sritis. Bet rajonai ir mažesnės ligoninės suteikia 65 proc. paslaugų, o universitetinės ligoninės, kurios suvalgo didžiąją dalį sveikatos apsaugos sistemos lėšų, suteikia tik 35 proc. paslaugų, tad teigti, kad rajonuose yra blogiau, tiesiog nepadoru.
Rajonų medikai moka naudotis naujomis technologijomis. Į rajonus atvyksta jauni specialistai, paruošti, pažangiomis laikomose Universitetinėse klinikose, o ir vyresnieji kolegos stažuojasi. Kol bus teigiama, kad rajoninės ligoninės yra prastesnės, tol turėsime skundų ir žmonių nepasitenkinimą.
Medicina turi remtis naujausiomis medicinos mokslo įrodytomis tiesomis ir technologijomis, kurių įdiegimas ir naudojimas šiame laikmetyje yra neišvengiamas. Ir tai turi būti naudojama ar didmiestyje, ar rajono ligoninėse, kur problemos analogiškos. Teigti, kad nauja medicininė įranga rajone nereikalinga, ar kad nėra specialisto su ja dirbti, rodo strateginio planavimo stoką.
Tikrai nebūtina, kad reikalingas specialistas gyventų vietoje. Jis gali ir atvykti. Tai yra pigiau, o ir pacientams patogiau gauti paslaugą gyvenamoje vietoje, mažėtų eilės dėl prieinamos paslaugos.
Pabaigai, manau, kad Lietuvos piliečiai tikrai nėra tiek nusikaltę, kad būtų baudžiami sveikatos praradimu ir būtų valdžių bandomaisiais triušiais.
Medikai yra mūsų bendruomenės dalis, jie nėra abejingi bendrapiliečių vargams, todėl kviečiu visus išreikšti savo nuomones, diskutuoti apie tai, ar reikia ligoninių rajonuose, ar būsime tik pastumdėliais valdžių žaidimuose.