Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini?
Žiniasklaidos tekstų antraštės ir įvairių televizijos laidų anonsai vis garsiau skalambija apie (ne)apsimestinį politikus kamuojantį nerimą ir galvos sopulį sukeliantį susirūpinimą dėl besaikio tautos alkoholio vartojimo.
Ir nors ne visi išdrįsta tai pripažinti, dėl daugelio skaudžių nelaimių, sukrėtusių visą šalį ir, deja, Kėdainių rajoną, kaltas ne kas kitas, bet tautiečių polinkis kilnoti stikliuką. Kalbėsime ne apie saikingą pasimėgavimą prancūziško vyno taure prie vakarienės stalo, o apie tuos, kurie „žino savo ribą: nugriuvau po stalu, ir užtenka“.
Žmonės, jūs rimtai?
Ką jau kalbėti apie tai, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva „puikuojasi“ daugiausia alkoholio suvartojančių Europos šalių trejetuke. Statistika išties baugina, o pasiūlymų, kaip gelbėti prasigėrusią tautą, netrūksta.
Štai Seimo narys Remigijus Žemaitaitis dar praėjusių metų pabaigoje pasiūlė visiems, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, sugriežtinti nedarbo išmokas ir socialines paramas. Ką čia sugriežtinti? Sužino, kad gėrei – pašalpa atimta.
Tačiau kai kurie mūsų seimūnų pasiūlymai skamba gal ir ne visai logiškai. Tarkime, Lietuvos krikščionys demokratai užsimojo su alkoholizmu kovoti kitaip – uždraudžiant bet kokias akcijas, žaidimus ir loterijas, susijusias su alkoholiniais gėrimais ar skatinančias jų vartojimą.
Na, mintis kaip ir nebloga būtų, tik yra vienas „bet“ – tokiems girtuoklių pamėgtiems gėrimams kaip Monikučių naktys, Upokšniai ir visoms kitoms cento vertės stopkėms akcijos paprastai netgi nėra taikomos. Ką čia ir bepritaikysi, kai butelaitis šiaip ar taip kaštavoja vos kelias dešimtis euro centų?
Ir kvailam aišku, kad kokybiški, brangesni alkoholiniai gėrimai, kuriuos įstengia įpirkti tik, sakykime, normalūs žmonės, „pašalpiniams“ yra tiesiog neįkandami.
Įžvalgomis stebina jau ir taip savo beribėmis fantazijomis pasižymėjęs ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuomet viešai, be jokio gėdos jausmo pareiškia apskritai nepritariantis Seime svarstomiems siūlymams drausti dovanas alkoholio pirkėjams. Neva tai tik suvaržys verslą – rinkodara juk toks reikalas, kuriame vyksta didelė konkurencija. Nejaugi?
Gelbėti alkoholizmo liūne besimurkdančią tautą reikia kuo greičiau, nes tai – ne vienos dienos ir ne vienerių metų darbas, o šiandienė šalies padėtis yra mažų mažiausiai tragiška. Alkoholikų gretas papildo vis jaunesni žmonės – tie, kurie turėtų būti mūsų šviesi ateitis.
Manote, kad akcijų ir kitų atrakcijų draudimas prekybos centruose kažkuo padės? Tada galvokite iš naujo. Juk seniai aišku, kad besaikis alkoholio vartojimas dažniausiai susijęs su bedarbiais, socialines ir nedarbo išmokas gaunančiais rizikos grupės asmenimis, kuriems, kaip jau minėjau, įperkamas tik piguolis alus ir spirituotas vynelis. Tad pirmiausia iš prekybos centrų turėtų dingti jau minėtieji svaigalai – pigus alus ir 18º stiprumo vynas.
Sovietmečiu, kurį taip idealizuoja ir kurio taip ilgisi kai kurie vyresniosios kartos atstovai, kuomet vidutinė daugumos dirbančiųjų alga siekė apie 120 rublių, vienas 0,5 litro talpos degtinės butelis kainuodavo apie 3,60 rublio. Vadinasi, žmogus už gautą atlyginimą galėdavo įsigyti apie 33 butelius degtinės.
Nūdieną, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis į rankas – 584,8 euro (2015 m. ketvirtas ketvirtis), o degtinės butelį nesunkiai gali įsigyti sukrapštęs varganus 5 eurus. Taigi, dabar už gautą atlyginimą žmogus gali nusipirkti kone pusketvirto karto daugiau. Net ir minimalų darbo užmokestį – 360 eurų – gaunantis žmogus vis tiek gali nusipirkti dvigubai daugiau alkoholio nei anuomet. Ir šiuo atveju nekalbame apie tas visas Monikučių vasaras…
O dabar pasvarstymui: ruošiantis didesnei šventei, tokiai, kaip vestuvės, garbus jubiliejus ar Naujųjų metų išvakarės, kiekvienam svečiui priskaičiuojama po butelį ant galvos. O kas vyksta su alkoholį vis drąsiau vartojančiais paaugliais?
Mane kamuoja tik vienas klausimas: kur mes ritamės, Lietuva?…
Na, gerai, mylimi mūsų visažiniai seimūnai, uždrauskime bet kokias nuolaidų velnio lašams akcijas (o jie taip vadinami, matyt, ne be reikalo), panaikinkime socialines ir bedarbio išmokas girtaujantiems, iš rinkos išimkime linksmuolius stipriuosius gėrimus plastikinėse talpose, panaikinkime bet kokias alkoholinių gėrimų reklamas, optimaliai sumažinkime jų prieinamumą. Na, ir kas tada? Ogi naujos problemos: naminukės varymas, padidėjęs kontrabandos „versliukas“, vagystės, apiplėšimai, sukčiavimas ir dar begalės nesuskaičiuojamų neigiamų faktorių.
Ir taip tarsi užburtame rate – be vilties išsikapstyti iš alkoholizmo liūno…
Ašara Dievo aky, Lietuva, kur tu eini? (Just. Marcinkevičius)
