Gaminame su prancūziška gurmanų dvasia
Lauke karaliaujant žiemai ir pučiant žvarbiam šiauriui smagu susisukus į šiltą apklotą stebėti už lango besisukančias snaiges. Nieko nėra maloniau už šaunią kompaniją ir karštą arbatą bei šiltą naminį skanėstą šalia. Ir nors neturiu nieko prieš tradicinį obuolių pyragą, aguonų vyniotinį ar šokoladinius keksiukus, kartais taip norisi kažko tokio – ypatingo, gurmaniško ir neįprasto. Manau, sunku būtų ginčytis, kad vienas labiausiai vykusių pasaulio skanėstų yra prancūziškos kanelės. Nors jų gaminimas yra tikras iššūkis, bet skonis… tiesiog dieviškas ir atperkantis visus vargus.
Skubėkime lėtai
Kanelės – ne šiaip sau saldėsis. Mano manymu, kanelės yra absoliučios saldėsių karalienės, tad su jomis greitai neprasisuksite. Laukti jų teks mažiausiai parą, o dar geriau – dvi. Be to, turite žinoti, jog kaneles kepti galima tik specialiose kanelių formose.
Nebandykite eksperimentuoti keksiukų formelėse ar bandyti kepti kanelių pyragą – darbo įdėsite daug, o rezultatas jus tikrai nuvils.
Reikės:
- 500 ml pieno;
- 100 g miltų;
- 200 g baltojo cukraus;
- 50 g sviesto (būtent sviesto, o ne margarino);
- 2 kiaušinių + 2 kiaušinių trynių;
- gero žiupsnio druskos;
- 1–2 valg. šaukštai romo/viskio;
- 2 valg. šaukštai vanilinio cukraus;
- taip pat reikės gabaliuko sviesto formelių tepimui ir rudojo cukraus pabarstymui.
Kanelių tešlos maišymas nėra labai ypatingas, svarbiausia nenaudoti plakiklio – naudojant jį tešla prisipildys oro, o mums to visai nereikia.
Pirmiausia sumaišykite miltus, baltąjį cukrų ir druską. Tuomet įmuškite kiaušinius, įleiskite dar du trynius bei viską išmaišykite.
Sviestą ištirpinkite ir pravėsusį supilkite į miltų, cukraus ir kiaušinių masę, gerai išmaišykite.
Pieną kartu su romu ir vaniliniu cukrumi kaitinkite iki tol, kol užvirs. Pienui pravėsus palaipsniui pilkite jį į tešlą ir maišykite, maišykite, maišykite… Kaip sakoma, jeigu bemaišant ims skaudėti ranką, vadinasi, viską darote gerai.
Tešla turi gautis labai skysta. Uždenkite indą maistine plėvele, dėkite į šaldytuvą ir užmirškite 24 arba 48 valandoms.
Pradedam kepti!
Praėjus parai ar dviem, pasiruošiame kanelių formeles. Dar tuščias jas dedame į kepimo skardą – pripildytas jas perkelti bus labai sunku. Orkaitę kaitiname iki 230 oC, kol ji kaista, išimame tešlą ir dar kartą labai gerai ją išmaišome. Kanelių formeles ištepame sviestu bei pabarstome ruduoju cukrumi. Pasistenkite, kad cukrumi būtų padengta visa vidinė formelės pusė. Tuomet į formeles pilame tešlą – tik ne iki pat viršaus. Jeigu turite didžiųjų kanelių formeles, palikite apie centimetrą tešlai pakilti, jei mažųjų – pusę centimetro.
O dabar sunkioji dalis – griežtas kepimo laikas ir tinkama temperatūra. Nors teorijų, kaip geriausia kepti kaneles, yra ne viena ir ne dvi, aš renkuosi pusiau tingią taktiką. Pirmiausia 15 minučių kaneles kepu 230 oC temperatūroje, groteles patalpinusi orkaitės vidurinėje dalyje. Tuomet temperatūrą sumažinu iki 190 oC, ir kepu dar 20 minučių, po to groteles perkeliu į pačią žemiausią orkaitės pakopą ir kepu dar 20 min.
Iškepusi kanelė turi būti traškiu rudu apvalkalu, o ją perlaužus – vidus turi būti purus, minkštas ir korėtas.
Kaneles atvėsinkite ir valgykite… kuo greičiau, nes praktika rodo, kad pirmoji kanelių partija dingsta akimirksniu. Nuostabu tai, jog šis desertas skanus tiek karštas, tiek šaltas, tiek valgomas tą pačią dieną, tiek kurį laiką pastovėjęs. Jis tinkamas prie kavos, arbatos ar vyno.
Ir nors laukti tenka ilgai, kepimo procesas įtemptas, o pirmieji kartai pasižymi nepaklusniu kanelių troškimu lipti lauk iš formelės, paragavus skonis atpirks kiekvieną jas gaminant sugaištą sekundę.
