PIN – probleminis interneto naudojimas. Kaip padėti savo vaikui?
Asociatyvi BNS Valdo Kopūsto nuotr.
Viktorija Gapšienė, Kėdainių „Ryto“ progimnazijos socialinė pedagogė
Internetas – neatsiejama ne tik mūsų, suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenimo dalis. Tai vieta, kur jie gali susirasti draugų, pramogauti, mokytis, tobulėti, tačiau internetas vaikams atneša ne tik galimybes, bet ir pavojų. Problemų atsiranda, kai interneto naudojimas tampa nekontroliuojamas, kai trukdo kasdienei veiklai, kelia įtampą, psichologinių, socialinių, akademinių sunkumų. Pagal atliktus mokslinius tyrimus mokyklinio amžiaus vaikams vadinama PIN rizika atsiranda, kai vaikai daugiau nei 2 val. naudojasi internetu laisvalaikiui praleisti arba daugiau nei 4 val. naudojasi įvairiais tikslais.
Kaip padėti?
Kaip suaugusieji gali padėti savo vaikui? Pirma –atpažinti, kad yra problema. Antra – pripažinti, kad tai PIN. Svarbu išsiaiškinti ir atskirti, ar PIN pripažįsta tėvai, patys vaikai, o gal nei vieni, nei kiti. Vaikams dažniausiai neatrodo, kad jų naudojimasis internetu yra probleminis.
Vaikai sako: „visi taip daro, kiti dar daugiau“, „problema ne aš ir ne internetas, o tėvai ar mokykla“. Su šiomis nuostatomis sunku ginčytis, nes jose nemažai tiesos.
Didžiausias priešas
Didžiausias priešas yra ne pats internetas, o vaiko ar paauglio netenkinanti aplinka, už kurią, beje, atsakingi suaugusieji. Norint padėti savo vaikui, svarbiausia atkurti pasitikėjimą suaugusiais. O tai nėra lengva užduotis, nes būtent pasitikėjimo suaugusiais praradimas ir paskatina vaikus likti internete.
Vaikų motyvacija išoriniam pasauliui jau būna labai sumenkusi ir internete randamos veiklos juos pilnai patenkina. Svarbu atkreipti dėmesį ir į pačių tėvų elgesį, konkrečiai į tėvų naudojimąsi internetu, buvimą prie ekranų.
Tėvai dažniausiai nepripažįsta PIN dėl nesupratimo, asmeninių problemų, ypač bejėgiškumo, negalėjimo nieko pakeisti ar problemų šeimoje. Tėvai dažnai jaučiasi nepajėgūs ką nors keisti: „aš visą dieną darbe, o vaikas internete. Ką aš galiu padaryti? Atimti? Jis nenori nieko kito veikti, nepriversiu…“.
Ką daryti?
Priklausomai nuo vaiko amžiaus ar galimybių siūloma pačiam vaikui ar jo tėvams savaitę ar dvi vesti dienoraštį ir užrašyti stebėjimus, bei skatinti vaikus eksperimentuoti. Eksperimentavimas derinamas su stebėjimu, būtina fiksuoti eksperimento rezultatus. Tai gali būti „diena be išmaniojo telefono“ ar programėlės naudojimas laiko internete matavimui.
Būtina žymėti kokios buvo mintys, emocijos, nuotaikos, kokiomis kitomis veiklomis nors trumpam užsiėmė vaikas, aptarti jas. Tėvai turėtų išsiaiškinti, kas palaiko, skatina vaiko buvimą internete. Galbūt jis jaučiasi nesuprastas bendraamžių realybėje, nemoka užmegzti produktyvių santykių ir aiškiai įsivardinti, kuo buvimas realybėje yra patrauklesnis.
Vaiko buvimą internete patartina riboti palaipsniui plečiant tinkamas, mėgiamas vaikui veiklas, parodant kuo ta kita veikla yra smagi, kokias teigiamas emocijas suteikia. Svarbu, kad vaikas būtų nuolat drąsinamas, skatinamas, palaikomas visos vaikui artimos aplinkos.
Dažnai tėvai galvoja, kad geriausias paskatinimas ar atlygis yra pinigai ar brangios pramogos. Iš tiesų dauguma vaikų labiausiai nori tėvų dėmesio ir skiriamo laiko. Jūs esate geriausias apdovanojimas savo vaikui. Tad į sąrašą būtinai įtraukite bendras veiklas.
Labai svarbu, kad visa šeima kartu susikurtų taisykles kaip, kada, kur naudosis internetu ir nuosekliai jų laikytųsi. Ir nepamirškite, kad svarbiausia parodyti vaikui, kad jis GALI ir yra SVARBUS, REIKALINGAS realiame, o ne virtualiame pasaulyje.
