Šventėms ruoškimės kartu!

Smagiai nušurmuliavus sočioms Užgavėnėms prasideda gavėnia – apsivalymo laikotarpis prieš artėjančias šv. Velykas, per kurias žmonės stengiasi gerai pailsėti, stipriai pavalgyti, pasilinksminti ir taip pasiruošti artėjantiems pavasario darbams. Šį kartą Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina LUKMINIENĖ išsamiau papasakos ir supažindins mus su gavėnios valgiais, pasninko prasme, velykinio stalo ruoša ir vyravusiomis tradicijomis, kurių laikėsi mūsų senoliai.

Pasninko metas

– Taigi kuo ypatingas tas gavėnios laikotarpis?

– Gavėnia, kaip ir adventas, yra laikotarpis prieš didžiąsias šventes. Senosios kartos žmonės labai stipriai laikėsi pasninko, net ir vaikai pasninkaudavo, atleidžiami nuo to buvo tik ligoniai ar besilaukiančios moterys. Gavėnios pasninko metu nebuvo galima valgyti mėsos bei kitų gyvulinių riebalų ir pieno produktų. Prieš didžiąsias šventes, didelis dėmesys skiriamas ir švarai – tvarkymuisi namuose: nuplaudavo, o dažnai ir iš naujo perbalindavo lubas ir sienas, nugramdydavo grindis, išsivalydavo visus kampus. Jeigu Velykos būdavo vėlyvos ir oras leisdavo, žmonės tvarkydavosi ir lauke, iššluodavo kiemus, išsivalydavo visus pakraščius, takelius pabarstydavo smėliu. Taip pat prieš šventes būtinai sutvarkydavo ir kapines.

[quote author=“R. Lukminienė“]Paskutinioji savaitė iki šv. Velykų žmonėms būdavo Didžioji savaitė, jos metu reikdavo ne tik susitvarkyti namus, bet juos ir pasipuošti.[/quote]

– Gavėnios metu nevalgydavo mėsos, pieno produktų, tai ką gi rinkdavosi?

– Pasninko laikotarpiu žmonės naudodavo daug daržovių: burokėlių, griežčių, morkų, raugintų kopūstų, grybų, rinkdavosi ir grūdinių kultūrų: avižų, miežių, kviečių, rugių, grikių, žirnių, pupų, aliejinius augalus: linus, aguonas, kanapes, kuriomis įdarydavo virtinius ar naudojo kaip padažą ant sklindžių, blynų. Valgydavo džiovintus obuolius, kriaušes, vyšnias, slyvas. Pagrindiniai patiekalai pasninko metu – silkė, žuvis, įvairios košės, raugintos ar marinuotos daržovės, kisielius, blynai.

Paskutinė savaitė – tvarkymasis ir puošyba

– Savaitė prieš velykas buvo išties sunki, per ją reikėjo iki galo pasiruošti šventei. Kaip buvo ruošiamasi?

– Paskutinioji savaitė iki šv. Velykų žmonėms būdavo Didžioji savaitė, jos metu reikdavo ne tik susitvarkyti namus, bet juos ir pasipuošti. Iš balto popieriaus iškarpydavo papuošimus, kuriais puošdavo lentynas, lempų gaubtuvus, paveikslų rėmus, langus. Taip pat naudodavo ir šiaudą – rišdavo ir namuose kabindavo šiaudinį sodą, kurį prieš pat Velykas puošdavo numargintu kiaušiniu. Buvo priimta parsinešti į namus žalumos: pataisų ar kitokių visžalių augalėlių. Taip pat prieš gerų pora savaičių būdavo pasidaiginama avižų, į kurias įdėdavo margintų kiaušinių ir dėdavo ant velykinio stalo.

Šv. Velykų rytą susėdus prie stalo, valgymas būdavo pradedamas nuo pašventinto kiaušinio, kurį padalydavo visiems sėdintiems už stalo, tik po to visi stengdavosi išsirinkti stipriausią kiaušinį ir juos mušdavo bei valgydavo kitus paruoštus patiekalus. Antrąją šventės dieną buvo stengiamasi susitikti su giminėmis, aplankyti kaimynus. Mūsų krašte buvo paplitusi tradicija, kuri net iki šių dienų ryškiausiai pasireiškia Užupės kaime, dar iki saulės patekėjimo eiti grupelei entuziastų nešiniems vandeniu, rankšluosčiu su armonikos bei akordeono garsais ir budinti žmones, juos nuprausti ir pasveikinti su šv. Velykomis.

[quote author=“R. Lukminienė“]Šeimininkės kiaušinius marginti pradėdavo jau prieš porą savaičių, prieš daugiau nei mėnesį pradėdavo rūpintis įvairiausiomis kiaušinių marginimo priemonėmis, primargindavo po šimtą, pačius gražiausius dėdavo ant stalo, palikdavo krikštavaikiams, o paprastesnius dažydavo – daužymams, ridinėjimui. [/quote]

Daugiausia mėsiški patiekalai

– O koks valgis puikuodavosi ant velykinio stalo?

– Patiekalai nebūdavo įmantrūs, jie būdavo paprasti – daugiausia mėsiški, iš kiaulienos: virdavo šaltieną, karkas, duonos rauge kepdavo kiaulienos kumpį. Iš varškės buvo gaminamas sūris, sumaišytas su sviestu, paska (tradicija atėjusi iš slavų), pagardintas džiovintais vaisiais – pastarasis būdavo išties gardus, ypatingai mėgiamas vaikų. Ant velykinio stalo visada turėdavo būti krienų, kuriuos pasiruošdavo iš anksto: tarkuodavo ir užpildavo burokėlių rasalu, vaikams gamindavo švelnesnius krienus su grietine. Šv. Velykos neapsieidavo ir be sviestinio avinėlio – tai tapdavo puošybos elementu, Kristaus prisikėlimo šventės simboliu. Taip pat visada kepdavo pyragus su aguonomis, razinomis – buvo tikima, kad didesnis pyragas geresnius metus atneš.

Margučius dažydavo įvairiai

– Užsiminėte apie margučius – pagrindinį šv. Velykų simbolį, koks dėmesys buvo skiriamas jiems?

– Šeimininkės kiaušinius marginti pradėdavo jau prieš porą savaičių, prieš daugiau nei mėnesį pradėdavo rūpintis įvairiausiomis kiaušinių marginimo priemonėmis, primargindavo po šimtą, pačius gražiausius dėdavo ant stalo, palikdavo krikštavaikiams, o paprastesnius dažydavo – daužymams, ridinėjimui. Ypatingai jaunos merginos stengdavosi gražių margučių turėti – buvo tradicija tokį padovanoti patinkančiam vaikinui kaip laimės ir sėkmės simbolį. Jei pačios nesugebėdavo tobulai išmarginti, tai kaime visada būdavo margintoja, kuri tikrai sugebėdavo tą padaryti, todėl tokios moterys dažnai sulaukdavo prašymų iš merginų. Krikšto tėvai stengdavosi kuo gražesniais margučiais apdovanoti savo krikšto vaikus, kartais pridėdami ir asmenišką dovanėlę.

– O kaip buvo marginami kiaušiniai?

[quote author=“R. Lukminienė“]Kiaušinių marginimui naudodavo natūralius tradicinius dažus tiesiai iš gamtos. Populiariausias dažymo būdas – svogūnų lukštais. Taip pat kiaušinių marginimui naudojo šieną, samanas, ramunėles, rugiagėles ir kitus džiovintus augalus.[/quote]

– Mūsų krašte kiaušiniai buvo marginami įvairiomis technikomis, bet vėlgi čia priklausydavo nuo šeimos – kam gražiai išeidavo, tai ir vaškuodavo, kas nesugebėdavo, tiesiog paprastai dažydavo. Dažymui iš anksto reikėdavo ąžuolo ar juodalksnio žievių prisimerkti, ten dar rudžių įdėti ir kelias savaites mirkyti, kol pasidaro tamsiai ruda ir juoda spalvos. Išlaikytame tirpale, pagal kiekvienos šeimininkės receptą, buvo merkiami vaškuoti kiaušiniai ir verdami, kol įgaudavo spalvą. Kiaušinių marginimui naudodavo natūralius tradicinius dažus tiesiai iš gamtos. Populiariausias dažymo būdas – svogūnų lukštais. Taip pat kiaušinių marginimui naudojo šieną, samanas, ramunėles, rugiagėles ir kitus džiovintus augalus. Buvo tikima, kad kuo daugiau spalvų margučiuose, tuo sėkmingesni metai bus.

Regina Lukminienė su mūsų laikraščio skaitytojais dalijasi gavėnios ir Velykų receptais, kuriuos yra užrašiusi ekspedicijų metu. Tikslių receptūrų pateikta nėra, nes kiekviena šeimininkė patiekalus gamindavo tiesiog iš akies.

Gavėniai

Žirniniai blynai – žirnių miltus sumaišyti su kvietiniais miltais, įpilti vandens tiek, kad masė būtų tinkama blynams kepti, pagardinti druska. Iš užmaišytos tešlos per visą keptuvę riebaluose kepti blynus. Valgyti rekomenduojama su kanapių padažu pusryčiams ar pietums.

Aguoniniai virtiniai – iš sijotų miltų užminkyti tešlą virtiniams, iškočiojus didelį blyną dėti aguonų įdaro (aguonas išmirkyti ir įdėjus į piestą su kočėlu pamalti, kai aguonos sutirštės įdėti cukraus (pagal skonį), užversti tešla ir su stikline išpjauti virtinius. Juos virti, kol puode iškils.

Rauginti blyneliai – parauginti kvietinius miltus (kaip kleckiukų tešlai), įdėti druskos, cukraus (pagal skonį). Blynus iškepti aliejuje ir užpilti aguonomis su cukrumi. Valgomi šalti.

Švilpikai – išvirti bulves su lupenomis, ataušinus nulupti, sumalti. Į masę įdėti šiek tiek miltų, druskos ir išminkius padaryti norimą formą ir kepti keptuvėje aliejuje, kol gražiai apskrus.

Kiulkiai – sutarkuoti žalias bulves, nupili skystį, įberti druskos, šiek tiek miltų. Užvirinti puodą vandens ir iš lėto su šaukštu dėti masę. Nereikia maišyti tol, kol užvirs. Valgyti su sviestu.

Velykoms

Sūris su kiaušiniu – puode sutraukti varškę (ant silpnos ugnies šildyti kefyrą, kol pasidaro varškė – toks yra varškės sutraukimas) ir į ją įdėjus suplaktą kiaušinį (trynį išplakti su cukrumi (pagal kiekvienos šeimininkės skonį), o baltymus atskirai) pakaitinti kitame puode su vandeniu, kol atšoks.

Riebus sūris – į puodą įdėti sutrauktą varškę, sviesto ir maišant pakaitinti puode su vandeniu, kol atšoks. Išėmus atvėsinti. Tokius riebesnius sūrius tinka ir džiovinti. Anksčiau sudėdavo į pintą dėklą (kuriame yra lentynėlių) ir prieš saulę džiovindavo. Sūrį skanaudavo gerdami kavą.

Kepta antis su obuoliais – antį ištrinti druska, kmynais ir laikyti per naktį. Perpjauti 5–6 antaninius obuolius į keturias dalis ir užpylus kiaušinio plakiniu prikimšti antį. Apačią aptepti sviestu. Uždenkite indą šlapiu popieriumi ir kepkite 200 laipsnių orkaitėje apie 2–2,5 val. (nelygu anties dydžiui ir amžiui).

Keptas kumpis – kumpį nuplauti, nusausinti, įtrinti druska bei prieskoniais ir palaikyti parą vėsiai, tada kepti iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, padėjus jį ant skardos, ištiestos folija ar kepimo popieriumi apie 3–4 val. Kai paviršius apskrunda, palaistyti kepant atsiradusiomis sultimis. Iškepusį kumpį pjaustyti 1 cm storio gabalėliais, kuriuos sudėti į pašildytą pusdubenį ir patiekti su virtomis bulvėmis, troškintais kopūstais, morkomis. Prie kepto kumpio tinka stiprūs krienai.