Visi vaikai negali būti vunderkindais, bet tikslą turi turėti

 Visi vaikai negali būti vunderkindais, bet tikslą turi turėti

Kalbėdama apie tikslus, norus ir siekius, Milda Laucienė sakė: „Tikrai tikrai norėčiau daugiau pakeliauti nei šiandien esu nukeliavusi, galbūt daugiau asmeniniais tikslais. Jei kiek anksčiau būtumėte paklaususi, būčiau sakiusi, kad norėčiau turėti auklėjamąją klasę, bet ją jau turiu. O daugiau bus matyt ateityje, nes kol kas neturiu užsibrėžusi jokių tikslų.“/ Asmeninio archyvo nuotr.

Mokytojas vaikų pagarbos sulaukia tik tuomet, kai šie jaučia jo nuoširdumą

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Šiandien mokyklose vėl skamba skambutis: vieniems – pirmą kartą, kitiems – gal paskutinį… Kažkam galbūt tai įprasta rugsėjo pirmoji, o kažkam jaudulio bei naujų atradimų diena. Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos istorijos mokytoja Milda Laucienė (32) šiandien išgyvena dvejopus jausmus – kaip mokytoja ir kaip mama, pirmą kartą savo atžalą išleidžianti į mokslo ir žinių šalį. Aktyvi, veikli, nuolat savo tikslų ir tobulėjimo siekianti, labai nuoširdi mokinių mylima mokytoja neslepia, jog darbe būna visko, tačiau sunkias akimirkas atperka žinojimas, kad savo darbe esi reikalinga ir laukiama.

– Milda, kokiomis nuotaikomis gyvenote artėjant Rugsėjo 1-ajai?

– Rugsėjo 1-osios (juokiasi). Šie metai kiek kitokie, nes pati išleidžiu savo vaiką į mokyklą, pirmą klasę. Tad šiais metais Rugsėjo 1-osios laukiau ir kaip mokytoja, ir kaip mama. Kaip mokytojai šiemet jau ramiau, kadangi ne pirmi metai, o kaip mamai – daugiau streso. Man iššūkis bus, kad suspėčiau būti dviejose vietose vienu metu.

– Jums, žinančiai švietimo sistemos virtuvę, užkulisius, daugiau ramybės ar nerimo išleidžiant savo vaiką į mokyklą?

– Aš kaip tik ramiau jaučiuosi žinodama, kas ir kaip joje vyksta. Tik mūsų šeimoje sprendėme vieną klausimą: į kurią mokyklą leisti – ten, kur dirba mama, t.y. aš pati, ar į kitą. Galiausiai kartu su vyru priėmėme sprendimą, kad reikia leisti į kitą mokyklą. Nenorėjome, kad vaikas jaustų kokį nors spaudimą, kitaip tariant, kad nebūtų interesų konflikto.

– Milda, kas paskatino Jus tapti mokytoja, kaip pasirinkote šią profesiją?

– Kai studijavau Vilniuje, tikrai neketinau būti mokytoja. Visada mano svajonė buvo tapti gide. Žinoma, tai irgi nuo istorijos neatsiejama dalis. Tačiau man koją Vilniuje pakišo rusų kalba. Baigiau gidės ir kelionių vadovų kursus, visą kelią nuėjau, tačiau taip susiklostė, kad gide netapau.

Baigus studijas, su vyru pradėjome galvoti, ką darome toliau. Žinoma, svajonė buvo turėti savo būstą. Svarstėme, kaip galėtume jį įsigyti. Reikėjo imti paskolą. Tačiau norint kurtis Vilniuje, būtų reikėję žymiai didesnės paskolos, daugiau įsipareigojimų. Tuomet pradėjome svarstyti apie grįžimą į gimtąjį kraštą.

Grįžom į Kėdainius, įsigijome būstą. Kaip tik tuo metu man baigėsi motinystės atostogos. Tuomet pradėjau svarstyti, kur galėčiau įsidarbinti. Būti gide Kėdainiuose nelabai buvo galimybių, nes miestas nedidelis, o gidų nereikia tiek daug.

Nuo istorijos toli pabėgti irgi nenorėjau. Tačiau muziejuje savęs niekaip neįsivaizdavau, nes man reikia nuolatinio bendravimo su žmonėmis, kontakto. Tada pradėjau galvoti apie galimybę apsivilkti mokytojo rūbą (šypsosi). Be to, ir giminaitė mane paskatino.

Milda Laucienė pasakojo, kad istorija susižavėjo dar būdama gimnaziste. Už tai ji dėkoja savo istorijos mokytojui Vaidui Grišinui, nes uždegė joje tą liepsnelę istorijai./Asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, važiavau per mokyklas ir siūliausi (juokiasi). Pirmiausia nuvažiavau į savo mokyklą, kurią baigiau, t. y. Josvainių gimnaziją. Po kurio laiko sulaukiau skambučio ir pasiūlymo iš Krakių M. Katkaus gimnazijos, kad išleisčiau į motinystės atostogas kitą mokytoją.

Esu labai dėkinga gimnazijos direktoriui Alanui Magylai, kad manimi, jauna, nepatyrusia mokytoja, tikėjo ir pasitikėjo, leido augti ir tobulėti. Taigi, taip čia ir likau. Šie mokslo metai jau bus šešti.

– Nesigailite pasirinkusi mokytojos kelią?

– Visko būna. Kaip aš sakau, jautiesi kaip atrakcionų parke – vienąkart pakyli, kitąkart nusileidi. Aišku, sunkesniais periodais galvoji, ar teisingai pasirinkai, galbūt reikėjo kažką kita planuoti, bet būna ir labai daug sėkmių, kai džiaugiesi, kad čia esi. Būkim biedni, bet teisingi, tačiau mokytojo profesija yra dėkinga auginant vaiką. Todėl, kad aš turiu vasaros atostogas, kurias leidžiu kartu su savo sūnumi, šeima.

– Užsiminėte apie sėkmės ir nesėkmes. Ar galėtumėte jas įvardinti?

– Man didžiausia nesėkmė arba, kaip aš sakau, nusileidimas nuo kalniuko yra tada, kai matau, kad nespėju. Reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos ir darbo. Tarkim, būna vienu momentu labai didelis krūvis darbe ir dėl to labai kenčia šeima, nes visą laiką skiriu darbui. Man tai yra asmeninis sąžinės graužimas, ji tampa nebe tokia švari prieš šeimą.

O sėkmę jaučiu tada, kai matau, kad mokiniai įvertina tave, tavo darbą, kad esi reikalinga savo darbo vietoje.

„Mokytojas šiandien nėra tik asmuo, vedantis pamokas – mes turime labai daug įvairiausių funkcijų: ir stilistas, ir renginių, kelionių organizatorius, vadovas, ir rašytojas – viskas viename. Mokytojai dabar yra labai universalūs“.

M. Laucienė

– Kodėl būtent istorijos mokytoja? Atvirai pasakius, mane istorijos žinovai žavi – juk reikia į galvą susidėti tiek daug skirtingos ir įvairios informacijos, datų, įvykių…

– Istorija susižavėjau dar būdama gimnaziste. Už tai turėčiau dėkoti savo istorijos mokytojui Vaidui Grišinui, nes uždegė manyje tą liepsnelę istorijai. Labai dėkoju jam už tai, iki šiol bendradarbiaujame, bendraujame.  

Tačiau savęs tada dar neįsivaizdavau istorijos mokytojos vietoje. Įsivaizdavau, kad keliausiu, pažinsiu kitas šalis, svetimus kraštus, vietas, būsiu gidė. Labai norėjau pažinti kitas kultūras ir sužinoti jų istoriją.

– Beje, ar turite savo mėgstamą istorijos laikotarpį? Jei taip, koks jis ir kodėl jis Jums patinka?

– Mane labai žavi viduramžiai. Juos gaubia mistikos ir paslapties šydas, raganos. Nors jie, vadinamieji tamsieji amžiai, bet mane labiausiai traukia. Be to, puotos, suknelės, mada, riteriai, romantika – galbūt man, kaip moteriai, tai imponuoja.

– Turite savo mėgstamą stilių iš tų laikų?

– Taip, barokas. Gotika irgi labai graži.

– Vis tik būti mokytoju šiais laikais, manau, nėra lengva užduotis. Kaip Jums pavyksta sutarti su mokiniais, sudominti dėstomu dalyku?

Dirbdama istorijos mokytoja Krakių M. Katkaus gimnazijoje Milda Laucienė sako patirianti ir sėkmių, ir nesėkmių. Didžiausia nesėkme ji įvardija, kai pradeda jausti laiko ir dėmesio stoką šeimai./Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip ir minėjau, pradžia buvo nelengva, nes buvau visiškai naujokė. Tačiau su laiku, kai surandi su vaikais ryšį, pasidaro visiškai kitaip. Bet pirmiausia turi užmegzti tą ryšį.

Visko būna. Nėra taip, kad visą laiką sutari tik gerai. Vienas vienintelis ingredientas, kuris gerokai pagerina santykius – nuoširdumas. Vaikai tai labai jaučia.

Kai leidi jiems laisvai bendrauti, parodai, kad jį vertini, tas pats grįžtamasis ryšys sugrįžta. Kad ir atsistojus prieš klasę, jeigu kalbi nuoširdžiai, jie pajunta, kad esi atvira, nuoširdi, palaipsniui užsimezga tas ryšys.

– Jei neklystu, Jūs pati turite ir auklėjamąją klasę. Kokie santykiai yra su ja?

– Turiu. Šiemet būsim aštuntokai. Taip pat būna visko, bet man pačiai labai svarbus nuoširdumas. Mano klasė labai nuoširdi, paprasta ir aš labai tuo džiaugiuosi. Kaip mėgstu sakyti, visi vunderkindais nebūsime, net nereikia tokio tikslo sau kelti. Aišku, tikslą reikia turėti, jo siekti nesvarbu, koks jis bebūtų ir lipti tais laipteliais jo link.

– O kas Jus pačią labiausiai motyvuoja, skatina eiti pirmyn, siekti naujų rezultatų, tikslų?

– Turbūt kai matai, kad esi vertinamas, reikalingas. Jeigu nesijauti gerai, jeigu atėjus į klasę jauti, kad tavęs nereikia, tada turbūt bet koks darbas sunkiai sektųsi.

„Kai studijavau Vilniuje, tikrai neketinau būti mokytoja. Visada mano svajonė buvo tapti gide. Žinoma, tai irgi nuo istorijos neatsiejama dalis. Tačiau man koją Vilniuje pakišo rusų kalba. Baigiau gidės ir kelionių vadovų kursus, visą kelią nuėjau, tačiau taip susiklostė, kad gide netapau“.

M. Laucienė

– Milda, ar istorija turi kokios nors įtakos Jūsų gyvenime? Pavyzdžiui, pasaulyje vykstant vienokiems ar kitokiems įvykiams nebandote į juos pažiūrėti per istorijos prizmę ir tuos įvykius paaiškinti galbūt net nuspėti jų baigtį remiantis praeities patirtimi. Galbūt istorija turi kokios nors įtakos Jūsų laisvalaikio pasirinkimui, gal dar kokiems nors gyvenimo įvykiams, veikloms ir t.t.

–  Taip, kai kuriuos istorinius dalykus kas tam tikrą laikotarpį galime pamatyti atsikartojant. Pavyzdžiui, mada. Kalbant apie įvykius, yra truputį sudėtingiau. Tai daugiau politologinė sritis, nes daug ką lemia politika. O politika turbūt yra aštriausia tema ir šiandien.

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, žinoma, aš pagalvoju. Bet, ar galiu nuspėti ateitį kaip burtininkė? Nemanau. Dėl to, kad labai priklauso nuo kitų žmonių, kas jų galvose. O to nežino turbūt niekas.

– Vadinasi, nėra taip, kad Jums lengviau gyventi, nes Jūs daugiau žinote?

– Man tik sunkiau, nes žinau, kas buvo praeityje ir iškyla klausimas, ar tai vėl nepasikartos. Be to, kaip istorikė, sulaukiu iš aplinkinių tokių klausimų. Pavyzdžiui, „Milda, vis tiek tu istorikė, tai pasakyk, ar jau krautis tuos lagaminus ar ne?“ (juokiasi).

– Jūs pati gerai žinote savo gimtojo krašto istoriją?

– Žinau, bet nėra taip, kad ja labai domėčiausi. Taip, Kėdainiai yra labai gražūs, turi gražią istoriją su Radvilų gimine… Tai, ką turi žinoti Kėdainių krašto pilietė, žinau, bet kad labai nerčiau į savo krašto istoriją, taip tikrai nėra. Man įdomiau nuvažiuoti svetur, kur nesu buvusi, pažinti svetimus kraštus.

Dar studijų laikais daug kas sakydavo, kad Kėdainiuose gražu, senamiestis labai gražus. Taip, gražu, bet kad uždegtų manyje ugnelę, taip nebuvo.

„Mane labai žavi viduramžiai. Juos gaubia mistikos ir paslapties šydas, raganos. Nors jie vadinami tamsieji amžiai, bet mane labiausiai traukia. Be to, puotos, suknelės, mada, riteriai, romantika – galbūt man, kaip moteriai, tai imponuoja“.

M. Laucienė

– Gal čia visiems taip yra – kai gyveni kažkokioje gražioje, istorinėje vietoje, tiesiog su ja apsipranti ir to grožio nebematai?

– Taip, galbūt. Man visada Vilnius buvo svajonių svajonė. Ir šiandien jaučiu didžiulę nostalgiją Vilniui, studijų metams. Kadangi baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas Vilniuje, gana ilgą laiką ten gyvenau. Mane žavėjo senamiestis, dermės tarp seno ir naujo unikalumas, t.y. kad galima suderinti istorinį paveldą su naujais statiniais. Pati kultūra labai žavi.

Aš ir mokiniams dabar sakau, kad palaukit, kai išvažiuosit į kitą miestą, pamatysit, kaip skiriasi gyvenimas ten ir čia. Aš ir pati dabar jaučiu didžiulį skirtumą tarp gyvenimo Vilniuje ir čia, Kėdainiuose.

– Be to, kad esate Krakių gimnazijos istorijos mokytoja, gerb. Alanas Magyla, gimnazijos direktorius, užsiminė, kad esate dar ir organizatorė. Ką organizuojate? Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šią savo veiklą?

– Kuo aš tik nesu buvusi (juokiasi). Šiuo metu turiu daugiau pamokų, todėl mažiau laiko lieka papildomam organizaciniam darbui, bet esu organizavusi Kultūros paso renginius, koordinavusi mokinių tarybą ir Kokybės krepšelio projektą.

Mokytojas šiandien nėra tik asmuo, vedantis pamokas – mes turime labai daug įvairiausių funkcijų: ir stilistas, ir renginių, kelionių organizatorius, vadovas, ir rašytojas – viskas viename. Mokytojai dabar yra labai universalūs.

– Jūsų nuomone, tai yra gerai ar blogai?

– Manau, gerai. Jeigu man reikėtų dabar ieškotis darbo, galėčiau labai daug pasakyti, ką aš gebu, nes prie daug ko esu prisilietusi, kad ir tie patys projektai arba maketavimas. Visko po truputį, bet, jei reikėtų, galima plėsti reikiamos srities žinias, vystyti gebėjimus. Kodėl gi ne?

Mūsų darbas visiškai nėra nuobodus. Kuo mane žavėjo pirmais metais mano darbas – kad aš galiu važiuoti į seminarus, tobulėti, vis kažką naujo sužinoti, išmokti. Tu nesi stagnaciškas.

„Man visada Vilnius buvo svajonių svajonė. Ir šiandien jaučiu didžiulę nostalgiją Vilniui, studijų metams. Kadangi baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas Vilniuje, gana ilgą laiką ten gyvenau. Mane žavėjo senamiestis, dermės tarp seno ir naujo unikalumas, t.y. kad galima suderinti istorinį paveldą su naujais statiniais. Pati kultūra labai žavi. Aš ir mokiniams dabar sakau, kad palaukit, kai išvažiuosit į kitą miestą, pamatysit, kaip skiriasi gyvenimai. Aš ir pati dabar jaučiu didžiulį skirtumą tarp gyvenimo Vilniuje ir čia, Kėdainiuose“.

M. Laucienė

– Beje, ar studijuojant Vilniuje, nebuvo kilęs noras likti sostinėje? Juk natūralu, kad didmiestyje yra daugiau visokių galimybių gyventi įvairiapusiškesnį, spalvingesnį gyvenimą…

– Kaip jau minėjau, mano pasirinkimas buvo daugiau susijęs su finansiniu aspektu ir praktiniais sumetimais, bet, būsiu atvira, mano širdis buvo Vilniuje. Tačiau esu įsitikinusi, kad šeimoje reikia išlaikyti pusiausvyrą. Mano vyras tikrai buvo užsidegęs grįžti į savo gimtąjį kraštą ir šiuo klausimu truputį nusileidau.

Aš, kaip asmenybė, esu padariusi daug žingsnelių į priekį: baigiau bakalauro, magistro studijas, studijavau pedagogiką VDU Švietimo akademijoje. Kaip vyras sakė: tu tik mokaisi ir mokaisi – aš tik praėjusiais metais visiškai baigiau studijas.

– Ar nepabodo tiek mokytis?

– Jau tikrai norėjosi pertraukos. Mokytis, seminaruose dalyvauti aš galiu, bet baigiamųjų darbų rašymas iš manęs pareikalauja emociškai daug jėgų. Knygų rašytoja tikrai negalėčiau būti (juokiasi). Aišku, gal būtų visiškai kitaip, jei neturėčiau vaiko. Nes jis juk reikalauja dėmesio. Tai kitas darbas vyksta naktimis.

– Ar turėtumėte noro, jei būtų galimybė, mokytis dar kažką?

– Galbūt ateityje, dabar norisi padaryti pertrauką. Nes baigusi mokyklą, iškart įstojau į universitetą ir iki 32 metų visą laiką buvau studentė.

– Milda, palikime darbus ir mokslus nuošalyje. Prašau, papasakokite, ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kur ir su kuo jį dažniausiai leidžiate?

– (juokiasi) Jo nėra. Su vyru įsigijome seną sodybą, kurią bandome prikelti. Tad jau ketvirti metai, kai mūsų visas laisvalaikis yra toje sodyboje. Ačiū Dievui, šie metai jau buvo tie, kai įsikėlėme gyventi į naują savo būstą. Bet ten reikia dar labai daug darbo, pinigų, laiko.

Žinoma, norisi ir pakeliauti. Bet kelionėms skiriame savaitgalius. Nėra taip, kad išvažiuojame atostogų savaitei ar ilgiau.

– O kur savaitgaliais dažniausiai keliaujate?

– Po Lietuvą – Anykščiai, Druskininkai, pajūris. Aš labai mėgstu keliauti. Tik truputėlį mūsų su vyru interesai kertasi šiuo klausimu. Man labiau patinka pažintinės išvykos, noriu keliauti, pamatyti, pažinti, sužinoti. O vyras yra ramesnio poilsio mėgėjas. Bet aš šioje vietoje savęs labai nenuskriaudžiu, nes pasitaiko progų, kai galiu su kolegomis ar auklėtiniais kažkur iškeliauti. (juokiasi).

– Kur buvote praėjusią vasarą, ką nuveikėte?

– Buvome Anykščiuose, aplankėme visus pažintinius objektus, nuo kurių Anykščiai yra neatsiejami.

– Kalbant apie užsienio šalis, kur esate keliavusi ir kokia šalis paliko didžiausią įspūdį?

– Sakyčiau Izraelis. Į šią kelionę leidomės su kolegomis. Dalyvavome mokymuose, bet laisvesniu laiku susipažinome su Izraeliu iš arčiau. Buvo tikrai įspūdinga. Mes labai iš arti pažinome holokaustą. Aišku, galima Lenkijoje labai daug sužinoti apie holokaustą, taip pat yra įspūdingų vietų ir statinių, bet Izraelis yra ta šerdis. Buvo galimybė susipažinti su pačia kultūra, tai, kaip jie priima savo istoriją, kad ir kokia ji būtų skaudi.

Esu aplankiusi Lenkiją. Bet, jei turėčiau galimybę, labai norėčiau nukeliauti į Tailandą. Mane žavi skirtingos kultūros.

– O gal turite kokių nors nelabai įprastų pomėgių, pvz., kokie nors rankdarbiai, ekstremalus sportas ar pan.?

– Ne, tikrai tokių neturiu. Labai mėgstu skaityti knygas, žiūrėti istorinius serialus. Tačiau, kaip ir minėjau, savo pomėgius šiandien tenka nustumti į šoną dėl laiko stokos. O kartais norisi tiesiog pailsėti nuo istorijos, tada užtenka neistorinių romanų.

– Esate dar jaunas žmogus ir jauna mokytoja. Pabaigai pasidalinkite, prašau, savo ateities svajonėmis, siekiais, norais.

– Tikrai tikrai norėčiau daugiau pakeliauti nei šiandien esu nukeliavusi, galbūt daugiau asmeniniais tikslais. Jei kiek anksčiau būtumėte paklaususi, būčiau sakiusi, kad norėčiau turėti auklėjamąją klasę, bet ją jau turiu. O daugiau bus matyti ateityje, nes kol kas neturiu užsibrėžusi jokių tikslų.

Kalbant apie šeimyninius tikslus, norėčiau galutinai įsikurti savo naujame name, toliau puoselėti savo ūkį ir daržininkystę greta namo.

– Milda, šiandien Mokslo ir žinių šventė. Ko šia proga palinkėtumėte sau, savo auklėtiniams, kitiems mokiniams?

– Užsibrėžti tikslą ir jo siekti visus tuos metus. Paskui nepamiršti mintimis grįžti ir pergalvoti, ar jį pasiekėme, ar ne. Dar, manau, labai svarbus yra abipusis mokinio ir mokytojo bendravimas bei bendradarbiavimas, kad būtų lengviau siekti to užsibrėžto tikslo.

– Sveikinu Jus, Milda, su Rugsėjo 1-ąja bei dėkoju, kad sutikote pasidalinti mintimis su mūsų skaitytojais. Linkiu kuo didžiausios sėkmės Jums naujaisiais mokslo metais!

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video