Tremties nesulaužyti: Ignaco Žukausko ir jo giminės gyvenimo istorija

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Apie vaikystę mažasis Sibiro tremtinys Ignacas Žukauskas yra taip parašęs: „Gimiau 1938 m. Savo vaikystę prisimenu nuo vieno įvykio. Šeimoje buvau vienas vaikas. Kartą sirgau, buvo ruduo, gulėjau lovutėje, buvo labai nuobodu ir kažkas man padovanojo spalvotus skridinukus, suvertus ant virvutės. Juos galėjau stumdyti iš vienos pusės į kitą. Močiutė Anelė buvo geriausia mano draugė ir užtarėja. Kai kartą tėtis mane bandė už kažką nubausti, tada taip ir nesupratau už ką, močiutė ryžtingai mane užstojo. Visą gyvenimą su močiute ir tėvais buvome tolerantiški vieni kitiems ir geri draugai. Dažnai lankydavome kaimynus. 1944 metais, būdamas penkerių, Mantviliškyje mokiausi poterių. Po dvejų metų nuėjau į šio kaimo pradžios mokyklos pirmą klasę pas mokytoją Bieliauską. Čia baigiau tris klases… Vėliau mūsų laukė ilgi tremties metai…“

Apie Žukauskus ir Bakšių kaimą

Ignaco Žukausko giminės istoriją reikėtų pradėti nuo Ginevos kaimo, buvusio netoli Girinių sodžiaus, Dotnuvos apylinkėse. Ignaco prosenelis mirė labai jaunas, našlė augino sūnų Augustiną. Paskui ištekėjo už Buldoro, su juo susilaukė trijų dukterų. Augustinas vedė Anelę Poškaitę iš Kairėnų, Radviliškio valsčiaus, ir atsikėlė gyventi pas gimines į Bakšiškių kaimą. Jų ūkelis buvo labai varganas. Augustino sūnus Juozapas pasi­rin­ko žmoną irgi iš Kairėnų. Tai buvo Teklė Petrėtytė. Ji turėjo keturis brolius: Antaną, Mykolą, Joną ir Ka­zi­mierą, ir dvi seseris: Eleną ir Bronę. Kazimieras vienintelis iš šeimos siekė mokslų – mokėsi Krakių gimnazijoje, paskui dirbo valsčiaus raštinėje, bet 1943 metais žuvo per susišaudymą. Juozapo ir Teklės šeima buvo pasiturintys ūkininkai. Šioje šeimoje ir gimė būsimasis tremties vaikas Ignas Žukauskas.

Senas Bakšiškių kaimas, vietinių gyventojų dar vadintas Bakšiais, buvo Krakių valsčiuje (dabar – Kė­dai­nių rajonas, Dotnuvos seniūnija). Su sūnaus šeima senatvės dienas leido ir Anelė Žu­kauskienė, gimusi 1865 metais. Likimas lėmė 1952 metais tik jai vie­nai iš šeimos amžiną poilsį rasti Sibi­re, Siniūgoje. Buvo palaidota taigos kapinaitėse ant kalvelės, dešiniajame Siniūgos upės krane.

Bakšiškės nuo Krakių nutolę keturis kilometrus. Seniau kaimas buvo vadinamas Ožakmeniu dėl didelio riedulio. Pagal padavimą, kažkada nuo besivejančių vilkų ant jo užšokęs ožys ir taip išsigelbėjęs. Bakšiškėlių vienkiemyje buvo akmuo su įspausta velnio pėda… Deja, dabar Bakšiškių kaimo vietoje tėra viena sodyba.

Augustinas Žukauskas jaunystėje su žmona Anele buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį. Neplaukė per Atlantą, o atsidūrė Škotijoje, Glazgo mieste. Dirbo akmens anglies kasyklose. Iš ten po kurio laiko išvyko gyventi į Londoną. Apie 1910 metus grįžo į Lietuvą su svetur gimusiais Juozapu (sugrįžus į tėvelių gimtinę, jam buvo septyneri) ir Ignu (1905– 1975). Bakšiškių kaime šeima nusipirko ūkį: dvidešimt hektarų dirbamos žemės ir dar devynis hektarus miško.

Juozapėlis pradėjo mokytis Mant­viliškio pradžios mokykloje. Tuo metu ten buvo dvaras, gyveno 21 gyventojas (1923 metais kaime gyveno 55 žmonės). Toliau vaikas nesimokė, nes tėveliai nu­ta­rė, kad jis paveldės ūkį. Sako, Juozapas labai mylėjo arklius, buvo labai linksmas. Mėgo draugauti. Toks ir iškilo visą gyvenimą. Jau 1938 metais vedė Teklę Petrėtytę iš Kairėnų kaimo, daugiavaikės ūkininko šeimos (Petrėčiai augino septynis vaikus) dukrą. Mergina buvo baigusi Kairėnų pradžios mokyklą ir ūkininkių kursus, tad gyvenimui buvo pasiruošusi.

Kitam Augustino ir Anelės sūnui Ignui šeimoje buvo numatytas ne žemdirbio, o inteligento kelias. Ignas, baigęs pradžios mokyklą, buvo išleistas mokytis į Kėdainių gimnaziją. Ją baigęs, dirbo advokato padėjėju, o 1924 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. Gavęs aukštojo mokslo diplomą, iš pradžių dirbo teismo antstoliu Alytuje. Vedė savo padėjėją Eleną Zlotunovą-Pograničną, užaugino dukras Iną ir Nedą bei sūnų Rimantą. Dirbo Semeliškėse.

Bolševikams okupavus Lietuvą, paskirtas teismo pirmininku, tačiau greitai pareigų atsisakė,  atsikėlė gyventi į Kauną ir dirbo „Kovos“ tabako fabrike technologu. Buvo geras specialistas, garbingas, ambicingas ir geros širdies lietuvis. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Augustino ir Anelės dukros Onutė ir Marijona gimė jau Lietuvoje, tačiau mirė vaikystėje, palaidotos Krakių miestelio kapinėse.

Ignaco Žukausko atsiminimai apie tremtį

1949 metų liepos 9-osios naktį, kai aš, Ignacas, močiutė Anelė Žukauskienė, tėvelis Juozapas Žukauskas, mama Teklė po sunkių lauko darbų savo ūkyje ramiai miegojome, antrą valandą nakties su trenksmu pasibeldė į duris stribai. Užėję liepė visiems greitai keltis, rengtis, pasiimti kai kuriuos daiktus. Leido susidėti patalynę, maisto, dar patarė pasiimti kirvį bei pjūklą, kadangi būsime tremiami į Sibiro taigą. Buvo perskaitytas nuosprendis, kuriame teigta, kad už nelojalumą sovietinei valdžiai, nenorą stoti į kolchozą ir partizanų palaikymą visam laikui ištremiami į Sibirą

Ryte kaimynams buvo liepta paruošti du vežimus. Viename su daiktais sėdėjo mūsų šeima, o kitame – stribų sargyba. Saugojo, kad nepabėgtume. Buvome nuvežti į Dotnuvos geležinkelio stotį ir sutalpinti į gyvulinius vagonus. Greitai traukinys pajudėjo. Kėdainių geležinkelio stotyje tremtinių ešelonas buvo komplektuojamas toliau.

Kitą dieną jis išvyko ir sustojo Šiauliuose, kur buvo prijungti dar keli vagonai su žemaičių tremtiniais. Iš Šiaulių per Panevėžį, Daugpilį, Vitebską, Smolenską, Sverdlovską, Omską, Novosibirską, Krasnojarską pasiekėme Sibiro Usolę Irkutsko srityje.

Važiuojant Transsibiro magistrale, geležinkelio stotyse per durų grotas iš vietinių gyventojų, kurie atnešdavo į stotis parduoti uogų, pieno ir dar kai ko, buvo galima jų nusipirkti. Sustojus, dviem trims tremtinių atstovams iš kiekvieno vagono buvo leidžiama atsinešti virinto vandens. Duodavo mažą forminės duonos normą. Iš duonos gabaliukų ir vandens pasigamindavome „trupiko“, panašaus į sriubą mutinio.

Sibiro Usolėje buvome išlaipinti iš vagonų ir apgyvendinti perskirstymo stovykloje. Tai buvo pastatas, panašus į sandėlį su stogu. Teritorija aptverta aukšta tvora su spygliuota viela viršuje, kampuose – sargybiniai bokšteliai, o juose – ginkluoti kareiviai. Gaudavome nusipirkti nedidelę normą forminės duonos.

Šiame punkte tremtiniai buvo skirstomi tremčiai į tolimesnes vietoves. Stovykloje gyvenome apie 4–5 dienas. Vėliau Sibiro Usolės uoste buvome pakrauti į krovininį laivą ir plukdomi Angaros upe iki Pajarsko (netoli Bratsko). Laivo triume buvo tamsu. Degė viena kita žibalinė lempa. Denio viršuje buvo vienas tualetas, todėl tam, kad į jį patektum, reikėdavo atstovėti eilę. Pajarske buvome išlaipinti iš laivo ir pakrauti po kelias šeimas su daiktais į atvirus savivarčius sunkvežimius, Vežami dar 2–3 dienas iki Lenos upės uosto Ust Kuto. Važiuojant taiga nuo Angaros iki Lenos, matėsi spygliuota viela aptverti kalinių lageriai.

Ust Kuto uoste buvome vėl pakrauti į krovininį laivą ir plukdomi iki Kirensko rajoninio miesto Irkutsko srityje. Kirenske tremtinių šeimoms buvo liepta išsirikiuoti kieme ir perskaitytas valdžios įsakymas, kad esame perkeliami gyventi į Irkutsko sritį visiems laikams.

 Iš Kirensko plaukėme krovininiu laivu iki Kazačinskojos gyvenvietės. Tarpi­niuose kaimuose buvo palikta po keliolika šeimų šieno paruošimui žiemai. Išdžiovintas šienas buvo kraunamas į laivus ir plukdomas į šiaurinius rajonus Irkutsko srityje darbiniams arkliams šerti. Mat su arkliais buvo dirbama ir miškuose, ir aukso kasyklose.

Kazačinskoje gyvenome nuo 1949 metų liepos pradžios iki rugsėjo. Čia buvo apie dešimt lietuvių šeimų. Už atliktą darbą darbingi šeimos nariai gaudavo pinigais. Už pinigus vietiniai gyventojai atnešdavo į namus parduoti pieno, bulvių, žuvies. Jie buvo laimingi, jei pasisekdavo ką nors parduoti lietuviams, nes iš kolchozo, kuriame dirbo, nieko negaudavo. Gerai dar, kad Kazačinskojės apylinkėse buvo galima pasirinkti įvairių uogų (bruknių girtuoklių, erškėtrožių).

Apie 1949 metų rugsėjo vidurį Kirenske (vieta, kur Kirengos upė įteka į Leną) buvo surinktos visos po gyvenvietes išbarstytos tremtinių šeimos. Čia buvo suformuota apie 100 lietuvių šeimų ir laivais plukdomi Lenos upe iki jos intako Vitimo. Vitimo upe atplaukėme iki Bodaibo rajono Lesoučiastok Pesteriovskio kaimo. Buvome apgyvendinti žeminėse, vadinamosiose „zemliankose“. Šis būstas – tai Vitimo upės šlaite išrausta 2 metrų gylio, 6 metrų pločio ir 25 metrų ilgio duobė. Duobės šonai, galai ir viršus iškloti rąstais. Ant viršaus (stogo) paklotas sluoksnis šiaudų ir apie pusę metro storio žemės. Viename gale buvo durys, o abiejuose galuose – nedideli langeliai. Žeminės viduryje stovėjo metalinė krosnelė. Prie žeminės sienų įrengta apie 30 gultų, vadinamų narais. Tai iš lentų sukaltas įrenginys, primenantis lovą. Prie krosnies buvo karšta, o prie durų ar patalpos kampuose ant sienų buvo susidaręs ledas. Visi darbingi tremtiniai dirbo miško kirtimo darbus.

Gyvenvietėje buvo medicinos punktas, kinas-klubas, parduotuvė, kalvė. Žiemą oro temperatūra kartais nukrisdavo iki 60 laipsnių šalčio. Maistą pirkdavome parduotuvėje, bet jis buvo normuotas – tam tikrą jo kiekį parduodavo pagal sudarytus sąrašus. Duonos buvo galima nusipirkti tik kartą per savaitę, sekmadienį. Jos reikėdavo laukti ir stovėti šaltyje didžiulėse eilėse. Paskutinieji eilėje kartais net negaudavo, tad turėjo badauti ir laukti kito užvežimo.

Sovietinių švenčių išvakarėse leido nusipirkti po vieną kepalėlį baltos duonos. Parduotuvėje be normos būdavo galima nusipirkti silkės, žuvies, kruopų, sviesto, daržovių, konservų. Tačiau ne visi tremtiniai tai galėjo įpirkti, nes neturėjo pinigų. Rudenį miške buvo galima prisirinkti uogų. Tremtinių gretose dauguma buvo ūkininkai, vienas kitas mokytojas, tarnautojas. Kiekvieną mėnesį reikėdavo registruotis komendantūroje.

Gyvenvietėje gyveno ir paleistų iš kalėjimo recidyvistų, kurie terorizavo žmones, atimdavo daiktus. Mokyklos nebuvo. Vasarą į gyvenvietę atklysdavo meškos. Tremtiniai žiemą dirbdavo taigoje, kirto medieną. Kirtavietės buvo nutolusios 4–7 kilometrus nuo gyvenvietės.

Žmonės dirbdavo ir 60 laipsnių šaltyje. Moterys genėdavo medžių šakas ir jas degindavo, kad būtų kur šiek tiek sušilti. Tai buvo amžinojo įšalo žemė. Vandenį semdavome iš Vitimo upės, žiemą – iš ekečių. Jas kiekvieną rytą reikėdavo išsikirsti, nes iškirstos greitai užšalavo. Ledas upėje būdavo iki metro storio. Liūdesiui nepasiduodavome. Visi tremtiniai švęsdavo religines šventes.

Jaunimas vakarais po darbo dainuodavo labai melodingas patriotines dainas. Lesoučiastoko  Pesteriovskio gyvenvietę 1950 metų pavasarį buvo pradėta likviduoti, kaip neperspektyvią, nes buvo per daug nutolusi nuo didelių kirtaviečių. Juk prieš srovę į Bodaibo miestą sielių nenuplukdysi… Tą vasarą gyvenvietę paliko paskutinis tremtinys lietuvis. Barakai buvo sugriauti, buvome išsiųsti į kitas Bodaibo rajono gyvenvietes. Ten liko gyventi tik dvi rusų šeimos, kurios prižiūrėjo švyturėlius Vitimo upės salose ar seklumose, kurie rodydavo laivams kelią. 1950 metų birželio mėnesį mūsų šeima buvo perkelta į Bodaibo rajono Bisia­gos gyvenvietę, kuri buvo kairėje Vitimo upės krante, priešais Bodaibo miestą.

Gy­venvie­tėje buvo sakų gamyklos krosnys, parduotuvė, kalvė, mašinų remonto dirbtuvės, pradinė mokykla, kurią pradėjau lankyti nuo rugsėjo 1-osios. Klasėje buvome du lietuviai – aš ir Algirdas Giknius iš Kėdainių rajono Piliamanto kaimo.

Lietuvoje, Montviliškio pradinėje mokykloje, taip pat buvome klasės draugai. Jo tėvas buvo Šaulių sąjungos narys, sušaudytas Rusijoje. Mokykloje susidraugavau ir su direktorės sūnumi. Mokėmės trečioje klasėje. Direktorė savo sūnui leisdavo tik mane vieną iš klasės pasikviesti į namus. Tremtiniai įgijo vietinių gyventojų pasitikėjimą. Tėvas gyvenvietėje dirbo kalviu, mama – įvairius pagalbinius darbus. Per Bisiagos gyvenvie­tę 30–50 kilometrų iš tolimų miško kirtaviečių buvo vežama mediena iki Vitimo upės. Maisto ir drabužių pirkti plaukdavome į kitoje Vitimo upės pusėje esantį Bodaibo miestą.

1950 metų spalio viduryje mus ir dar apie 15 lietuvių šeimų perkėlė į Bodaibo rajono Lesoučiasto k., esantį už 90 kilometrų nuo Bodaibo, aukštyn Vitimo upe. Gyvenvietė buvo išsidėsčiusi dešinėje upės krante, kur upė Siniūga įteka į Vitimą. Iš Bisiagos į Siniūgą plaukėme atvirose baržose.

Ten tremtiniai ir vietiniai kirto mišką, vasarą plukdė sielius Vitimo upe iki Bodaibo. Mama dirbo medicinos punkte sanitare, o tėtis – miško kirtėju, o vėliau – arklininku. Močiutė Anelė Žukauskienė, gimusi 1865 metais, Sibire buvo dar geros svei­katos, ilgaamžė, skaitė be akinių, ne­sirgo. Staiga pasijuto blogai ir mirė 1952 metais, buvo palaidota tai­gos kapinaitėse, ant kalvos. Ant kapo pastatėme medinį kryžių, supylėme iš grunto kauburėlį, iš akme­nu­kų išklojome kryžių.

Baigęs Siniūgos pradinę mokyklą, išvykau mo­kytis į sep­tynmetę Nerpo gy­venvietėje. Gy­venau internate. Žiemą šalčiai siekdavo iki 60 laipsnių šalčio, nau­jametinių atostogų grįždavome pas tė­vus į Siniūgos Lesoučiastko kaimą. 30 kilometrų atstumą įveikdavome pės­čiomis užšalusia upe ar sniego keliais. Iš Nerpo išvykdavome anksti ryte, o Siniū­gos gyvenvietę pasiekdavome jau sutemus. Visi vaikai eidavo kartu. Kartais atsiguldavome ant sniego pailsėti. 60 laipsnių šaltyje buvo galima užmigti ir sušalti, todėl vienas kitą saugodavome, kad kas nors nepasiliktų…

1955 metais baigiau Nerpo septynmetę mokyklą. Norėjau baigti ir vidurinę, bet ji buvo tik Bodaibo mieste. Tėvas išsiprašė komendanto, kad leistų mums gyventi Bodaibe. Jis įsidarbino mokykloje, gyvenome namuke mokyklos kieme. Klasėje mokėsi įvairių tautybių vaikai, daugiausiai mergaitės: gruzinė, totorė, čekė, baltarusė, mordvė, kinė, rusai. Lietuvis buvau vienas.

Bodaibe gyveno daug lietuvių, tarp jų ir žinomas Lietuvos operos solistas Vincentas Kuprys, gimęs 1937 metais Paskerdūmyjhe, Kėdainių apskrityje. Jis – 1941 metų birželio 14-osios tremtinys. Nuo šeimos atskirtas tėvas Vincentas tų metų lapkričio mėnesį žuvo lageryje Krasnojarsko krašte, o motina Jadvyga su keturiais vaikais ištremta į Altajaus kraštą. 1947 metais J. Kuprienė su vaikais slapčia parbėgo į Lietuvą ir, išsisklaidę pas gimines, pagyveno dvejus metus, kol vėl buvo areštuoti ir ištremti į Bodaibo miestą. Jis mokėsi toje pačioje mokykloje, pas tuos pačius mokytojus, kaip ir aš.

1958 metais baigiau Bodaibo vidurinę mokyklą, o jau birželį mums buvo leista grįžti į Lietuvą. Per savaitę susitvarkėme reikiamus dokumentus, susiruošėme daiktus ir laivu išvykome į išsvajotą tėvynę Lietuvą…

Savarankiško gyvenimo vingiai

Žukauskai bandė grįžti į Mantviliškį, tačiau kolūkio pirmininkas K. Macevičius jų nepriėmė, patarė grįžti į Sibirą. Pirmomis dienomis Lietuvoje be leidimo apsigyveno Kaune pas dėdę, tėvelio brolį Igną Žukauską, nes didžiuosiuose miestuose tremtiniams prisiregistruoti ir gyventi neleido valdžia. Tada susirado darbą Kaune, durpių įmonėje, kur dirbo dailide. Ignacas įstojo studijuoti į Kauno politechnikos instituto Vakarinio skyriaus Mechanikos fakultetą, pasirinko mašinų gamybos technologiją. Įsidarbino Kauno radijo gamykloje aparatūros surinkėju. Tarnavo sovietinėje kariuomenėje Rusijoje, grįžęs į Lietuvą, turėjo vargo tęsti studijas. Mat paaiškėjo, kad vaikinas buvo tremtinys. Išgelbėjo rektorius Kazys Baršauskas ir priėmimo komisijai pristatyta charakteristika.

1966 metų spalio 5-ąją, dvidešimt aštuntojo gimtadienio išvakarėse, jau būdamas inžinieriumi Ignacas vedė Genovaitę Gudaitytę, kilusią iš Taučiūnų kaimo,  baigusią Grinkiškio vidurinę mokyklą ir Kauno technologijos techni­kumą, tapusią medžio apdirbimo specialiste ir dirbusią Kauno baldų kombinate. 1972 metais jiems gimė dukra Jolanta (Vaičiūnienė), šiandien ja didžiuojasi ir džiaugiasi anūkų Vytautės ir  Vytenio pasiekimais.