Skaičių magija kelią į buhalteriją atvėrė nuo pat vaikystės

 Skaičių magija kelią į buhalteriją atvėrė nuo pat vaikystės

„Nė vienos dienos nesigailėjau savo profesija pasirinkusi buhalterinę apskaitą. Į darbą einu su džiaugsmu“, – sako UAB „EVA paslaugos“ vyresnioji buhalterė Jolanta Smalinskienė./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Antros kartos buhalterinės apskaitos specialistė Jolanta SMALINSKIENĖ save galėtų vadinti tikra skaičių virtuoze. „Kuo daugiau reikia narplioti, tuo man įdomiau, – entuziastingai sako „Vikonda grupei“ priklausančioje apskaitos paslaugų įmonėje „EVA paslaugos“ dirbanti kėdainietė ir tvirtai paneigia buhalteriją gaubiantį mitą. – Šis darbas tikrai nenuobodus,  monotoniškų dienų čia nebūna.“ Šiandien, antrąjį gegužės penktadienį, minint Buhalterių dieną, su Jolanta kalbamės apie nepamainomuosius šios profesijos atstovus, be kurių nebūtų įmanoma nė vienos įmonės veikla, o dar – apie išmyluotuosius pomidorus, kalbinamas rožes ir dukrai mezgamą ypatingą suknelę.

Buhalterijos virsmas

Ant Jolantos pečių – dviejų dešimtmečių profesinės patirties bagažas. Moteris stebėjo buhalterijos virsmą nuo darbo skaitliukais iki kone visiškai kompiuterizuotos buhalterio kasdienybės.

„Pirmuosius karjeros žingsnius žengiau didelėje įmonėje – „Pieno žvaigždėse“. Čia atlikau praktiką, o paskui sulaukiau pasiūlymo likti ir išdirbau 10 metų.

Tada visi buhalteriai būdavo apsikrovę gausybe popierių, skaičiuodavome skaičiuoklėmis ir netgi skaitliukais. Labai gerai prisimenu jau pensinio amžiaus kolegę, kuri dirbdavo su senovine skaičiavimo mašinėle. Ši buvo didelė, o spaudžiant klavišus atrodydavo tarsi kas kaltų, – prisiminusi nusišypso pašnekovė. – Dabar didelė dalis informacijos – kompiuteriuose, naudojamės įvairiomis buhalterinėmis programomis. Tai labai palengvina darbą. Tačiau ir skaičiuoklę mano stalčiuje dar rastumėte, o ir popierinių dokumentų visiškai neatsisakėme.

Kita vertus, nesinorėtų vien tik į kompiuterį žiūrėti, smagu ir popierių pačiupinėti. Be to, pastebėjau, kad popieriuje atspausdinta informacija įsimena geriau.“

Vasaros poilsis Lietuvos pajūryje – ilgametė pašnekovės šeimos tradicija, svarbi ir Jolantai, ir jos vyrui Valdui.

Tiksliukės pasirinkimas

Buhalterija Jolantai pažįstama nuo mažų dienų – pašnekovės mama šiai profesijai pašventė visą gyvenimą.

„Mano mama dirbo buhaltere banke. Vaikystėje mamos darbovietėje buvau dažna viešnia. Žinoma, tada tie apsilankymai tebuvo linksma pramoga. Prisimenu, teletaipais suvesdavo skaičiukus, o paskui pabirdavo popieriukai, iš kurių man labai patikdavo ant nagų lipdyti gėlytes, – juokiasi Jolanta. – Vėliau mamos darbas mane žavėjo tuo, kad ten reikia skaičiuoti. Visada buvau tiksliukė ir man sekėsi matematika.“

Tiesa, net ir augdama buhalterės šeimoje bei dievindama matematiką, atėjus laikui rinktis profesinį kelią Jolanta ne iškart nusprendė, kad būtent mamos specialybė galėtų būti ir jos pašaukimas.

„Baigusi mokyklą iškart studijuoti nestojau ir juo labiau negalvojau, kad norėčiau būti buhaltere, – atskleidžia pašnekovė. – Kartą pamačiau būsimą studentę vartant žurnalą „Kur stoti“. Galvoju, reikia ir man pasižiūrėti. Tik tada mane patraukė buhalterija. Pajutau vidumi, kad ši sritis – man, – dalijasi Jolanta. – Skaičiai – visada mano galvoje: puikiai įsidėmiu automobilių, telefono numerius, datas, o jei kas nori sužinoti, kada kieno gimtadienis – visada skambina man.“

Tegul tie mūsų skaičiai nevirsta sunkia našta. Žvelkime į juos lengvai. Tada kiekvienas skaičius greitai ras savo vietą.

J. Smalinskienė

Informatikos egzaminas – eksternu

Štai taip netikėtai Jolanta pasekė mamos profesiniu keliu ir ryžosi pabandyti stoti į buhalterinės apskaitos studijas.

„Sakau „pabandyti“ – ne atsitiktinai, – pabrėžia pašnekovė. – Reikėjo laikyti stojamąjį informacinių technologijų egzaminą. Aš vidurinę mokyklą baigiau 1994 metais. Anuomet mokyklos suole buvome įgiję tik informatikos pagrindus, o norint pasiruošti šiam egzaminui, reikėjo kur kas gilesnių žinių.

Taigi bibliotekoje prisirinkau knygų ir ėjau mamos kolegų informatikų prašyti, kad padėtų perprasti visus skaičiavimus. Štai tokia savamokslė pasiryžau laikyti egzaminą ir išlaikiau! – pergale, atvėrusia duris į buhalterinės apskaitos studijas Kauno kolegijoje, pasidžiaugia Jolanta. – Studijos labai patiko. Nė vienos dienos nesigailėjau, kad esu buhalterė. Į darbą einu su džiaugsmu.

Man labai nepatinka monotonija, o čia kiekviena diena kitokia – nuolatinės paieškos ir galvosūkiai. Kuo daugiau reikia narplioti, tuo stipresnį jaučiu azartą, – šypsosi savo profesiją įsimylėjusi moteris. – Buhalterija – man labai įdomu. Neįsivaizduoju savęs kitoje vietoje.“

Jolanta su dukromis Milana ir Milda.

Puiki atmosfera

Įmonėje „EVA paslaugos“ Jolanta dirba trejus metus. Per šį laiką pašnekovė spėjo įgyti patirties skirtinguose apskaitos paslaugų skyriuose.

„Dirbdama ankstesnėje darbovietėje, ėmiau galvoti, kad norėčiau profesinių permainų ir netikėtai suskambo telefonas – mane pakvietė ateiti į darbo pokalbį bendrovėje „EVA paslaugos“. Nors internete net nebuvau atnaujinusi savo CV ir pradėjusi ieškoti kito darbo, – kaip greitai kartais pildosi mūsų mintys, nusistebi Jolanta. – Mane ši įmonė labai patraukė, todėl priėmiau pasiūlymą. Per penkis mėnesius spėjau padirbėti visuose skyriuose: Gamybos, Paslaugų, o galiausiai atsidūriau čia, kur esu dabar – Žemės ūkio paslaugų skyriaus vyresniosios buhalterės pareigose.

Karjeros startas įmonėje „EVA paslaugos“ buvo dinamiškas ir kupinas žinių. Per trumpą laiką turėjau tris vadoves. Esu joms dėkinga už pasidalytą profesinę patirtį, įžvalgas bei patarimus. Jei ir dabar kyla klausimų, visada galiu drąsiai kreiptis. Taigi čia dirbdama jaučiuosi labai gerai.“

Kolektyvą stiprina tradicijos

Jolanta pasidžiaugia ne tik profesinį smalsumą žadinančia ir nuolat tobulėti įkvepiančia darbo kasdienybe, bet ir darniu, šeimyniškas tradicijas puoselėjančiu įmonės kolektyvu.

„Ketvirtadienio rytais su bendradarbėmis pusvalandžiui susiburiame prie kavos puodelio aptarti darbo reikalus. Taip pat švenčiame gimtadienius drauge vaišindamosi tortu, – apie kolektyvą stiprinantį bendrystės laiką pasakoja Jolanta. – Užbaigusios ilgai trukusius sunkius darbus ar norėdamos atsikvėpti po metų uždarymo, su kabineto kolegėmis važiuojame į koncertą, nedidelę kelionę ar susiplanuojame kitą pramogą, kad galėtume pasibūti kartu. Gyvename išties draugiškai, todėl dirbti šioje įmonėje dar maloniau.“

Karjeros startas įmonėje „EVA paslaugos“ buvo dinamiškas ir kupinas žinių. Per trumpą laiką turėjau tris vadoves. Esu joms dėkinga už pasidalytą profesinę patirtį, įžvalgas bei patarimus. Jei ir dabar kyla klausimų, visada galiu drąsiai kreiptis. Taigi čia dirbdama jaučiuosi labai gerai.“

J. Smalinskienė

Atnaujinti žinias reikia nuolat

Nors du plius du visada keturi, tačiau buhalterija vien nepajudinama ilgamete tiesa tapusiais aritmetiniais veiksmais neapsiriboja. Tai sritis, kur žinias atnaujinti būtina nuolat.

„Didžiausią iššūkį buhalterio darbe įvardyčiau įstatymų naujoves, mokesčių sistemos pokyčius, kurių Lietuvoje pasitaiko gana dažnai. Visada turi sekti šių naujienų pulsą, kitaip klaidingai atliksi darbą. Atsakomybė didelė, bet manęs tai negąsdina“, – sako Jolanta.

Meilė žemei lydi ir darbe

Darbe Jolantą lydi ir dar vaikystėje močiutės jai perduota meilė žemei – pašnekovė tvarko žemės ūkio įmonių buhalterinę apskaitą ir su užsidegimu domisi šiuolaikinio ūkininkavimo tendencijomis bei aktualijomis.

„Dirbdama žemės ūkio apskaitos skyriuje, žinoma, galėčiau rūpintis tik skaičiais, bet man labai įdomi visa įmonės veikla: kaip auga derlius, kuo tręšiama, kiek prikulama, netgi stebėdama orus spėlioju, kaip tai paveiks įmonės derlių. Dabar manęs jau niekas neapgautų, kad žieminius kviečius reikia sėti pavasarį, – juokiasi moteris. – O anksčiau tokiems dalykams dėmesinga nebūdavau.

Jei vasaros antroje pusėje, kai artėja kūlimo laikas, tenka pakeliauti po Lietuvą automobiliu, per langą apžiūrinėju, kaip kokiame šalies regione javai noksta, kada pas mus galima tikėtis kūlimo pradžios. Tada ir mums, žemės ūkio apskaitos skyriaus buhalterėms, visai kaip ūkininkams, prasideda karštas darbymetis.

Dirbant žemės ūkio srityje, labai įdomu stebėti gamtos ratą, grūdo gyvenimo ciklą, – filosofiškai taria Jolanta. – „Vikonda grupė“ neseniai įsigijo gyvulininkystės įmonę. Dabar plėsiu akiratį šioje srityje: skaičiuosiu, kiek veršelių gimė, ir panašiai. Jau nekantrauju.“

Šiltnamis ir gėlynas – geriausias poilsis

Kalbai pasisukus apie javų laukus ir ūkį, Jolanta sako turėjusi svajonių vaikystę – visos vasaros atostogos prabėgdavo pas močiutę vienkiemyje Gėlainių kaime, Dotnuvos seniūnijoje.

Pašnekovė džiaugiasi darniu, šeimyniškas tradicijas puoselėjančiu įmonės „EVA paslaugos“ kolektyvu. Bendradarbės – puiki kompanija ir kartu leisti laisvalaikį.

„Močiutė augino daržus, taip pat turėjo visokiausių naminių gyvulių: daug triušių, vištų, karvę ir net arklį, kurio tempiamomis rogėmis mus, anūkus, žiemą vežiodavo. Labai gaila, kad retas šiuolaikinis vaikas beturi tokią vaikystę. O paršelį ar arklį reikia rodyti nuotraukose, nes mažai kas kaime dabar tokių gyvulių ir laiko, – pastebi Jolanta. – Taigi mano širdyje giliai šaknis įleidęs supratimas, kad savą žemę reikia prižiūrėti, ja rūpintis, yra močiutės palikimas.

Iki šiol man labai patinka žemė. Kai prasideda sezonas, grįžusi po darbo skubu į šiltnamį ir gėlynus aplankyti savo augalėlių, pasidžiaugti jais. Suleisti rankas į žemę – man pats geriausias poilsis ir atsipalaidavimas.“

Širdį pavergė pomidorai ir rožės

Jolanta skuba patikslinti, kad nors visi jos augalai išmyluoti ir netgi pakalbinti, tačiau moteris savęs daržininkystės žinove anaiptol nelaiko.

„Jei manęs paklaustų, kokios rūšies pomidorus sėju, neatsakyčiau, nes nežinau – man terūpi, kad jie skanūs, – nusijuokia pašnekovė. – Tikrai nesu augalų ekspertė.

O šiltnamyje svarbiausią ir pagrindinę vietą užima mano itin mėgstami maži pomidoriukai. Visa kita dalijasi aplink likusią žemę, – pasakodama šypteli Jolanta. – Šių pomidoriukų šeimoje daugiau niekas nevalgo, todėl auginu juos tik dėl savęs: pasėju pačius pirmuosius, tad pirmieji jie ir uždera.

Egzotiškų daržovių rūšių nemėgstu ir neeksperimentuoju. Man patinka paprasti pomidorai, agurkai, kitos daržovės – noriu, kad būtų tokie, kaip vaikystėje, ir kad apskritai jų būtų.“

Pasidžiaugusi nokstančiais pomidorais, Jolanta žingsniuoja aplankyti savo gėlynų.

„Labai norėčiau auginti kur kas daugiau gėlių, bet gyvename sodo sklype, tad žemės nėra daug. Itin mėgstu rožes. Taigi turiu ir jų.

Taip gražu vaikščioti tarp žiedų: einu, pačiupinėju, paglostau, pakalbinu savo gėles. Atrodo, net siela atsigauna jomis gėrintis“, – pasidalija moteris.

Jolanta stebisi niekaip negalinti atsiriboti nuo skaičių – net būdama įgudusi mezgėja moteris vis tiek skaičiuoja kiekvieną mezginio eilę.

Aut. past.

Ar buhaltere taps ir dukra?

Pašnekovė su vyru Valdu ir dviem dukromis – septyniolikmete Milana bei vienuolikmete Milda – įsikūrę Pelėdnagiuose.

Paklausta, ar greitai abituriente tapsianti vyresnėlė dukra pasirinks mamos profesiją, Jolanta dvejoja.

„Matau, kad Milana nėra skaičių žmogus, jai labiau sekasi humanitariniai mokslai. Bet kartais dukra sako: „Aš turbūt būsiu buhalterė, nes man patinka rengtis kaip buhalterei – klasikiniu stiliumi“, – nusijuokia Jolanta ir prisimena, kuo tapti vaikystėje svajojo pati. – Labai mėgau žaisti pardavėją: kaime lauke prisiskindavau žolių, pasidarydavau svarstykles, o akmenukai būdavo pinigai.

Dar patikdavo mokinti. Taigi pasisodindavau jaunesnį brolį ir tapdavau ponia mokytoja, – šypteli pašnekovė. – Dabar visai nenorėčiau dirbti pedagoginio darbo. Būdama buhaltere jaučiuosi išties savo vėžėse.“

Mezga suknelę Pirmajai Komunijai

Biure sustygavusi įmonių buhalteriją, laisvalaikiu namie Jolanta imasi kitos – mezginių buhalterijos.

„Esu labai sėslus žmogus, todėl keliauti – ne mano aistra. Nors vieną kartą per metus savaitei važiuojame į pajūrį pailsėti. Galima sakyti, tai jau tapo mūsų šeimos tradicija pabėgti nuo darbų, mokslų bei kasdienybės.

O dar vienas iš mano mylimų hobių – mezgimas ir nėrimas, – atskleidžia moteris bei priduria pirmąsyk virbalus į rankas paėmusi itin anksti. – Tada dar ėjau į darželį. Turėjau pliušinį meškiuką ir pamačiusi, kaip lengvai močiutės rankose gimsta įvairiausi mezginiai, užsimaniau ir aš savo žaislui ką nors numegzti.

Močiutė davė virbalus, siūlų, uždėjo akis ir parodė, ką daryti. Sekėsi sunkiai – tik skylės ant skylių tepavyko, – šypteli pašnekovė. – Mezgimą vėl prisiminiau paauglystėje. Būdama penkiolikos nusimezgiau liemenę. Tada labai savimi didžiavausi, nes tai buvo pirmas mano didelis mezginys ir pavyko puikiai.“

Jolanta stebisi niekaip negalinti atsiriboti nuo skaičių – net būdama įgudusi mezgėja moteris vis tiek skaičiuoja kiekvieną mezginio eilę.

„Nemoku kaip kiti tiesiog sėdėti ir megzti – ne, man reikia skaičiuoti. Skaičiai visada sukasi galvoje, – sako pašnekovė. – Šiuo metu mezgu dukrai Pirmosios Komunijos suknelę. Krikštynoms nėriau, o dabar mezgu.

Šios dvi vaikų šventės man labai svarbios, todėl norisi, kad viskas būtų ypatinga, šilta. Žinoma, galėtume suknelę išnuomoti ar nupirkti, bet mano rankų darbo drabužis dukrai, tikiu, liks ir kaip prisiminimas.“

Kiekvienam skaičiui – sava vieta

Proginį pokalbį profesinės šventės dieną Jolanta užbaigia linkėjimu visiems buhalterinės apskaitos specialistams.

„Tegul tie mūsų skaičiai nevirsta sunkia našta. Žvelkime į juos lengvai. Tada kiekvienas skaičius greitai ras savo vietą“, – taria pašnekovė.

buhalterinės apskaitos paslaugos

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video