Sėkminga jaunų talentų ieškotoja

Kėdainių muzikos mokyklos mokytoja Neringa Prascevičienė ir pati vaikystėje joje mokėsi skambinti fortepijonu bei dainuoti. Dabar Neringa puoselėja jaunuosius talentus. Vienas jos mokinių, vienuolikametis Vytis Aleknavičius, šįmet tapo „Dainų dainelės“ laureatu. Neringą pažįsta visi Kėdainiai, nes ji – bendruomenės šviesulys, o jos balsingieji mokiniai kuria geras emocijas visų švenčių metu.

Visuomet gyvybinga ir energinga N. Prascevičienė dėkinga vaikystėje pajaustai meilei muzikai, kuri ją sėkmingai veda per gyvenimą.

Turbūt dėl tos meilės Neringa nė nepajuto, kaip ją įsuko darbai – muzikos mokykloje ji dirba dainavimo ir solfedžio mokytoja, yra atsakinga už renginių, koncertų, erdvių dekoravimą, o kalėdiniu laikotarpiu muzikos mokyklos langai pasipuošia jos idėjomis bei dekoracijomis. N. Prascevičienė taip pat dirba Senamiesčio progimnazijos muzikos mokytoja.

– Neringa, papasakokite apie „Dainų dainelės“ laureatą: ar seniai su juo dirbate, ar iškart pastebėjote balsą ir kodėl jį pasirinkote ruošti legendiniam televizijos konkursui?

– Su Vyčiu dirbu pusantrų metų. Jau nuo pirmųjų pamokų pastebėjau jo išskirtinai švarų, skaidrų balsą – tokio tembro tikrai sunku nepastebėti. Be to, berniukas turi puikią klausą, muzikalumą ir labai savitą charizmą, kuri scenoje yra itin svarbi.

Jis ne tik jaučia muziką, bet ir geba ją perteikti nuoširdžiai, natūraliai, su tik jam būdingu žavesiu.

Būtent dėl šių savybių atrodė visiškai natūralu ruoštis „Dainų dainelei“ – tai konkursas, skirtas talentingiems jauniems atlikėjams atskleisti, o jo talentas tam labai tinka.

– Ar tai pirmasis jūsų išugdytas „Dainų dainelės“ laureatas?

– Televizijos scena man ir mano mokiniams tikrai nėra naujiena – joje pasirodome jau ne pirmą kartą. Tačiau iškovoti „Dainų dainelės“ laureato vardą ir pasirodyti laureatų koncerte Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – tai ypatinga ir pirmoji tokia patirtis. Toks įvertinimas yra didelis džiaugsmas, prasmingo darbo patvirtinimas ir labai jautrus momentas tiek man kaip mokytojai, tiek Vyčiui bei jo artimiesiems.

– Ar pati vaikystėje dalyvavote šiame televizijos konkurse?

– Taip, vaikystėje šiame konkurse dalyvavau ir ne vieną kartą. Man „Dainų dainelė“ buvo labai svarbi patirtis, kupina jaudulio, pasiruošimo ir gražių emocijų.

Tiesa, iki televizijos scenos pavyko nukeliauti vieną kartą, todėl labai gerai suprantu, ką jaučia jaunasis dainininkas, eidamas šiuo keliu.

– Kaip susiklostė, kad pasirinkote muzikos mokslus? Ką studijavote, kokiais instrumentais grojate?

– Prisimenu tarsi tai vyktų šiandien – buvau aprengta žalia suknele, plaukuose įrišti dideli balti kaspinai. Nubėgau į muzikos mokyklą ir sąrašuose pamačiau savo pavardę. Tai reiškė, kad buvau priimta į Kėdainių muzikos mokyklos fortepijono klasę.

Mano specialybės mokytoja buvo Elžbieta Leonavičienė – reikli, griežta, bet būtent tokia mokytoja, kuri neleido tinginiauti ir išmokė disciplinos bei atsakomybės.

Tuomet gal ir ne visada tai buvo lengva suprasti, tačiau šiandien esu jai labai dėkinga už tvirtus muzikinius pagrindus.

Vėliau mano muzikinis kelias tęsėsi Panevėžio konservatorijoje. Panevėžyje mokiausi dainuoti pas džiazo vokalo pedagogą Gendrių Jakubėną, o dar vėliau – Klaipėdos universiteto Menų fakultete.

Taip muzika iš vaikystės svajonės ir pirmųjų žingsnių prie fortepijono tapo mano gyvenimo keliu, profesija ir didžiule meile.

– Ar nesigailėjote dėl profesijos pasirinkimo, juk dirbti su vaikais reikia didelės kantrybės?

– Dėl savo profesijos pasirinkimo tikrai nesigailėjau. Su vaikais visada gerai sutariau – man labai svarbus jų vidinis pasaulis, savijauta, pasitikėjimas savimi. Su kiekvienu mokiniu stengiuosi kurti stiprų, nuoširdų ryšį, nes tikiu, kad tik tada galima pasiekti gerų rezultatų ne tik muzikoje, bet ir asmeniniame augime.

Žinoma, bėgant metams keičiasi ir patys vaikai, ir jų požiūris. Pastebiu, kad šiandien jiems dažnai pritrūksta kantrybės, susikaupimo, atsakomybės – norisi labai greitų rezultatų, o muzikoje augimas reikalauja laiko, nuoseklumo ir darbo.

Todėl kartais tenka susidurti su iššūkiais, tačiau būtent jie ir skatina ieškoti naujų būdų, kaip sudominti, motyvuoti ir padėti vaikui patikėti savimi.

Kai matau jų progresą, džiaugsmą ir meilę muzikai – suprantu, kad šis kelias yra prasmingas.

– Tiesa, jūs dainuoti mokote ir suaugusiuosius. Ar Kėdainiuose yra nemažai norinčių dainuoti suaugusių žmonių? Kokių jie profesijų ir amžiaus? Ir koks motyvas mokytis dainuoti?

– Norinčių lankyti mano dainavimo pamokas vaikų ir suaugusiųjų atsiranda vis daugiau, tačiau negaliu visų priimti, kadangi mokinių turiu labai daug – net 28 solistus ir tris grupes skirtingo mokyklinio amžiaus vaikų.

Dirbu su labai skirtingų gabumų vaikais, nes tikiu, kad kiekvienas vaikas turi kažką savito ir vertingo, ką galima atskleisti. Vienam muzikinis kelias klostosi lengviau, kitam reikia daugiau laiko, kantrybės ir padrąsinimo, tačiau kiekvieno augimas yra savaip gražus ir prasmingas.

Šiuo metu individualiai dirbu su keturiais suaugusiais mokiniais. Nė vienas iš jų nėra profesionalus muzikantas – jie dirba labai įvairius darbus, atstovauja skirtingoms profesijoms, tačiau juos vienija vienas labai gražus dalykas – meilė dainai ir noras dainuoti.

Motyvai taip pat įvairūs: vieniems tai sena svajonė, kurios anksčiau nedrįso įgyvendinti, kitiems – būdas atsipalaiduoti, išreikšti save, įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ar tiesiog skirti laiko sau.

Labai džiaugiuosi, kad žmonės mokosi naujų dalykų, atranda save kitose veiklose, nepriklausomai nuo amžiaus ar profesijos.

– Pati, kaip suprantu, esate kilusi iš Kėdainių?

– Gimiau ir augau Kėdainiuose – tai mano gimtasis miestas, su kuriuo sieja labai daug brangių prisiminimų ir svarbių gyvenimo etapų.

Baigus studijas gyvenimas buvo pasukęs kitu keliu – sukūrusi šeimą kiek laiko gyvenau Biržuose. Tačiau gyvenimas vėl sugrąžino į gimtąjį miestą ir dabar jau dvyliktus metus gyvenu Kėdainiuose.

Labai gera būti ten, kur viskas taip artima ir sava, o ypač prasminga čia dirbti, auginti jaunąją kartą ir dalintis meile muzikai su savo krašto žmonėmis.

– Kaip jaučiatės gimtinėje? Žinau, kad dalyvaujate bendruomenės gyvenime – šventėse, renginiuose. Ką jums tai teikia?

– Bendruomenės gyvenime dalyvauju su dideliu džiaugsmu. Man labai svarbu būti ne tik muzikos mokytoja klasėje, bet ir aktyvia savo miesto bendruomenės dalimi – dalintis muzika, kurti šventinę nuotaiką, prisidėti prie renginių ir būti kartu su žmonėmis prasmingomis akimirkomis.

Tai man teikia labai daug – bendrystės jausmą, įkvėpimą, gyvą ryšį su žmonėmis ir savirealizaciją.

Muzika juk ir yra tam, kad jungtų, paliestų, kurtų emociją. Be to, tai puiki galimybė mano mokiniams augti, įgyti sceninės patirties ir pajusti, kad jų talentas gali džiuginti kitus. Tai labai prasminga ir man asmeniškai.

– Išduokite paslaptį, ar turėjote nuojautą, kad šįmet parengsite „Dainų dainelės“ laureatą?

– Kad šiemet tapsime „Dainų dainelės“ laureatais, turbūt nedrįsčiau sakyti, jog tikėjausi – tokiuose konkursuose visada susitinka labai daug talentingų vaikų, todėl rezultatų nuspėti neįmanoma.

Tačiau kalbėdama su Vyčio mama, buvau pasakiusi mintį: niekada nežinai, kur, kada ir kam išauš jo žvaigždžių valanda. Ir štai – panašu, kad būtent taip ir nutiko.

Galbūt ši paleista mintis kažkaip užsikodavo, virto realybe. O gal tiesiog atėjo tas ypatingas laikas, kai talentas, nuolatinis darbas ir tinkama akimirka susitiko viename taške. Ir štai – jau birželio 7 dieną mes didžiojoje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje!

Labai džiaugiamės šiuo laimėjimu, jis mums labai brangus, jis brangus Vyčio šeimai ir reikšmingas Kėdainių muzikos mokyklai.

– Koks raktas atrakina duris į vaikų širdis, kad jie nori dainuoti?

– Manau, raktas į kiekvieno vaiko širdį yra skirtingas. Vyčio atvejis – išskirtinis, nes čia labai svarbų vaidmenį vaidina šeima. Jo tėveliai, seneliai – visa giminė labai daininga. Vyčio mama – puikaus balso savininkė.

Teko su jų šeima praleisti visą dieną, ir buvau tiesiog sužavėta – kiek jie moka dainų, kaip natūraliai muzika gyvena jų kasdienybėje. Jie dainuoja kartu gatvėje, automobilyje, namuose – ir tai yra tiesiog nuostabu.

Kai vaikas auga tokioje aplinkoje, meilė muzikai jam tampa visiškai natūralia gyvenimo dalimi. Tokiam vaikui mokytojas tampa ne tuo, kuris turi pažadinti meilę muzikai, o tuo, kuris ją padeda auginti, pataria, įkvepia ir padeda skleistis talentui.

O kitus vaikus dažnai atveda jų svajonės – noras tapti dainininkais, būti scenoje, būti panašiais į savo mylimus atlikėjus. Tai labai suprantama ir gražu.

Tačiau žinodama, koks nelengvas, konkurencingas ir daug vidinės stiprybės reikalaujantis yra atlikėjo kelias, visuomet labai atsargiai leidžiu jiems suprasti, kad vien svajonės neužtenka. Tam reikia didelio darbo, kantrybės, talento, atsparumo ir gebėjimo nepasiduoti.

Mano tikslas – padėti vaikui per muziką augti, pažinti save ir patirti dainavimo džiaugsmą.