Ramiai tekantis Nevėžis
Nevėžis
Rytas TAMAŠAUSKAS
Nemuno intakas Nevė́žis raštuose randamas jau XIV a. Dėl didžiausios mūsų krašto upės vardo dažniausiai persipina kalbininkų aiškinimai. Kazimieras Jaunius argumentavo, kad tai yra vedinys iš priešdėlio ne- ir dėmens vež-, kurio bendrašakniai indoeuropiečių kalbų šeimos žodžiai reiškia ,,rėkti, šaukti, ūžti, ošti“. Tą patį upėvardžio kamieną Vytautas Mažiulis irgi siejo su indoeuropiečių veiksmažodžiu „judėti, traukti, vežti“. Taigi perskaitytume, kad tai yra veržliomis bangomis neošianti, ramios tėkmės upė arba tarsi pastebėta nejudančio vandens srauto, lėtais judesiais tekanti upė. Tokių vandenvardžių su neigiamuoju priešdėliu ne- pavardintume: Nederva Šumeros intakas ir Nekulà, Nikula Obelies intakas Pagiriuose, Nesẽkė, Neseka Šerkšnio intakas Pelėdnagiuose.
Naujausia hipotezė apie Nevėžio vardą yra Laimučio Bilkio: upėvardyje regima šaknis nev-, kilusi iš indoeuropiečių „naujas“, ir priesaga -ėžis (palygina su Rusijos upe Nevà), – „nauja, naujai, žmonėms senovėje keliantis iš vienos vietos į kitą, atrasta, anksčiau nepažinta upė“.
Mūsų krašto lektūroje labiau peršama Aleksandro Vanago mintis, kad upės vardas
kildintinas iš priešdėlio ne- ir lietuvių vėžys, – tai yra upė, kurioje nėra vėžių. Tačiau dėl
tokios reikšmės labiausiai abejojama („daugiau nėra nė vieno lietuvių vandenvardžio, sudaryto iš neiginio ne- ir vandens gyvūno pavadinimo“, L. Bilkis), tai tapatu liaudies etimologijoms, kokią, pavyzdžiui, 1935 m. pateikė būsimo Nobelio premijos laureato Česlovo
Milošo mama Veronika Milošienė – esą žmonės sakė: nėra vėžių – nėvėžių – Nevėžis.
Nevėžio pakrantes aptūpusioms gyvenvietėms neretai būdavo duodamas Panevėžio ar
Užnevėžio vardas, tokių buvo ar yra ir mūsų krašte: Panevėžiukas, Panevėžys, Panevėžėlis –
dvaras šalia Josvainių valsčiaus nuo XVI a. pirmosios pusės; randamas dvaras Panevėžys kitaip Kūjėnai nuo XVI a. antrosios pusės netoli Šventybrasčio; Kėdainių miesto dalis vadinta
Užnevėžio, Aukštųjų Kėdainių priemiesčiu, šiandien įprasčiau žinomas kaip Šėtos rajonas,
XVII a. pradžioje čia buvo ir Užnevėžio gatvė, netgi apie Šv. Jurgio maldos namus sakyta –
Užnevėžio bažnyčia; Panevėžys daugmaž apie 1740 m. pervadintas šeimininko Simono Siručio pavarde – Sirutiškis.
