Prasidėjo Didžioji savaitė: mišių laikas, papročiai ir istorija

Didįjį penktadienį kviečia į tradicinį Kristaus kryžiaus kelią Kėdainių miesto gatvėmis

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Prasidėjo Didžioji savaitė. Praktikuojantiems ir tikintiems krikščionims tai – ypatingas metas. Krikščionių Bažnyčioje ji prasideda paskutinę gavėnios savaitę nuo Verbų sekmadienio ir trunka iki Didžiojo šeštadienio. Didžioji savaitė skirta apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį, laukti jo prisikėlimo. O etnologės Gražinos Kadžytės teigimu, senovėje lietuviai turėjo ir ne vieną paprotį, prietarą ar tradiciją, skirtą būtent Didžiajai savaitei.

Didysis ketvirtadienis

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE), didžiausią reikšmę paskutinę savaitę prieš šv. Velykas turi paskutinės trys dienos.

„Didžiojo ketvirtadienio rytą šventinami aliejai, vakare švenčiamos Paskutinės vakarienės mišios, minimas Eucharistijos ir Kunigystės sakramentų įsteigimas (liturginių drabužių spalva balta), po garbės himno nustojama groti vargonais ir skambinti varpais, Švenčiausiasis Sakramentas perkeliamas į garbinimo altorių, iki Velykų draudžiamos kai kurios Mišios“, – pažymima enciklopedijoje.

Didžiojo ketvirtadienio rytą vyskupų drauge su visais kunigais Katedrose pašventinti aliejai bus vartojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Ligonių patepimo ir Kunigystės sakramentus. Kiekvienam katalikui bent kartą derėtų dalyvauti šiose Mišiose. Balandžio 14 d. Kauno Katedroje pamaldų pradžia – 10 val.

Taip pat Didįjį ketvirtadienį 18 val. Kėdainių Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje – KRISTAUS PASKUTINĖS VAKARIENĖS MIŠIOS. Jomis minimos didžiosios paslaptys:

Švč. Sakramento ir Kunigystės įsteigimas, taip pat – Viešpaties įsakymas broliškai mylėti vieniems kitus. Bus meldžiamasi už buvusius šios bažnyčios kunigus.

Didysis penktadienis

Kita viena iš trijų svarbiausių Didžiosios savaitės dienų – Didysis penktadienis. VLE pažymi, jog tai „Jėzaus Kristaus kančios ant kryžiaus ir palaidojimo diena; vakare švenčiamos Jėzaus Kristaus kančios mišios (liturginių drabužių spalva raudona), pagerbiamas kryžius, Švenčiausiasis Sakramentas perkeliamas į jam skirtą altorių, vadinamąjį Jėzaus Kristaus kapą (simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūno nuėmimą nuo kryžiaus ir palaidojimą)“.

Balandžio 15 d., Didįjį penktadienį, visi krikščionys kviečiami į tradicinį Kristaus kryžiaus kelią Kėdainių miesto gatvėmis. Pradžia prie Kėdainių rajono savivaldybės 16 val.

Po kryžiaus kelio, 18 val., Kėdainių Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje – KRISTAUS KANČIOS PAMALDOS. Jose renkamos aukos šventajai Žemei palaikyti. Tai viso pasaulio katalikų parama Šventojoje Žemėje esančioms krikščionių šventykloms. Šventoji Žemė – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus veiklos, mirties ir prisikėlimo vieta.

Didysis šeštadienis

Ir paskutinioji diena prieš svarbiausią dieną, Kristaus prisikėlimą, – Didysis šeštadienis.

Kaip rašoma jau minėtoje VLE, jis „skirtas budėti prie Jėzaus Kristaus kapo ir laukti prisikėlimo. Vakarinėse pamaldose (liturginių drabužių spalva balta) atliekamos iš ankstyvosios krikščionybės perimtos apeigos: Žiburių liturgija (pašventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė), Žodžio liturgija (po skaitinių uždegamos altoriaus žvakės, giedamas garbės himnas, pradedama groti vargonais ir skambinti varpais), Krikšto liturgija (šventinamas krikšto vanduo, atnaujinami krikšto pažadai) ir Aukos liturgija (vidurnaktį švenčiamos Jėzaus Kristaus prisikėlimo mišios)“.

Balandžio 16 d., Didįjį šeštadienį, 18 val. Kėdainių Šv. Jurgio kankinio bažnyčios šventoriuje tikintieji renkasi VELYKNAKČIO pamaldoms. Šventinama ugnis ir vanduo. Už krikšto pažadų atnaujinimą pelnomi atlaidai. Ateisiančių į mišias prašoma atsinešti krikšto žvakes.

Balandžio 17 d. vyks VELYKŲ ŠV. MIŠIOS su procesija ir margučių šventinimu 8 val. Kitos Šv. Mišios – 10 val. 30 min.

Šventybrasčio bažnyčioje Velykos – 12 val.

Balandžio 18 d., pirmadienį, Antrąją Velykų dieną, Šv. Mišios Kėdainių Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje bus aukojamos 10 val.

Didžioji savaitė kitose bažnyčiose

Didžioji savaitė minima ir Stačiatikių bei Protestantų bažnyčiose.

VLE duomenimis, „Didįjį pirmadienį per Mišias skaitoma istorija apie pasmerktą figmedį, Didįjį antradienį – Jėzaus Kristaus paskutiniai pokalbiai su mokiniais, Didįjį trečiadienį minimas Jėzaus Kristaus viešėjimas Betanijoje Simono Raupsuotojo namuose ir išdavimas; šiomis dienomis atliekama Grigaliaus I Didžiojo liturgija (liturginių drabužių spalva juoda)“.

Teigiama, jog Didįjį ketvirtadienį – Paskutinės vakarienės minėjimas ir Eucharistijos įsteigimas, ruošiamas Švenčiausiasis Sakramentas ligoniams, katedrose atliekamos kojų plovimo apeigos; atliekama Dieviškoji liturgija (liturginių drabužių spalva violetinė).

Didžiojo penktadienio rytą giedamos Liturginės valandos, skaitoma Pranašų knygos ir Apaštalų darbai, dieną pagerbiama drobulė, į kurią buvo suvyniotas nuimtas nuo kryžiaus Jėzaus Kristaus kūnas, vakare minimas Jėzaus Kristaus palaidojimas (liturginių drabužių spalva juoda).

Didįjį šeštadienį skaitomos Senojo Testamento pranašystės apie Jėzaus Kristaus atėjimą, kančią ir prisikėlimą; atliekama Dieviškoji liturgija (liturginių drabužių spalva violetinė, pamaldų metu keičiama balta); po pamaldų visą dieną šventinami margučiai. Prieš Velykų nakties liturgiją perskaitomi Apaštalų darbai; apie vidurnaktį prasideda Jėzaus Kristaus prisikėlimo iškilmės.

Tuo metu Protestantų bažnyčioje Didžiosios savaitės tridienį atliekamos giesmės ir maldos (dalis jų sukurta reformacijos laikais), skirtos paminėti Jėzaus Kristaus Paskutinei vakarienei, kančiai ir prisikėlimui.

Evangelikai liuteronai Verbų sekmadienį vadina Palmių, Didįjį ketvirtadienį – Žaliuoju. Šią dieną tradicinėse protestantų bažnyčiose minima Paskutinė vakarienė ir išdavimas (liturginių drabužių spalva violetinė), Didįjį penktadienį – Jėzaus Kristaus teismas, mirtis ant kryžiaus ir palaidojimas (Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį liturginės spalvos nenaudojamos).

Didįjį šeštadienį prasideda Velykų vigilija, gali būti krikštijami pasirengusieji krikštui per gavėnią.

Didžiosios savaitės papročiai Lietuvoje

Kalbant ne apie bažnytinius, bet kasdienius lietuvių Didžiosios savaitės papročius, jų taip pat būta. Pavyzdžiui, aukštaičiai nepatekėjus saulei jodavo ant žarsteklio aplink kaimą arba eidavo vogti kaimyno malkų, kad vasarą rastų daug paukščių lizdų su kiaušiniais.

Tikėta, kad Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį vėlės išeinančios iš skaistyklos ir vaikščiojančios po pasaulį, todėl negalima blogai kalbėti apie mirusiuosius.

Plačiau apie priešvelykinės savaitės papročius ir tikėjimus „Rinkos aikštei“ papasakojo etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė.

– Ką lietuviams reiškė Didžioji savaitė prieš Šv. Velykas?

– Kaip ir visiems pasaulio krikščionims, tai reiškia gavėnios pasninko ir susikaupimo pabaigą ir artėjančias Velykų šventes. Ji prasideda Verbų sekmadienį, kai pašventintos verbų šakelės arba puokštės, parsineštos namo pirmiausia pamerkiamos, kad dar labiau sužaliuotų ir puoštų velykinį stalą. Vėliau joms randama tinkama vieta, kaip namų ir juose gyvenančiųjų apsaugai ištisus metus. Nuo to prasideda namų puošimas, tvarkymas, prieššventinė ruoša.

– Kokius darbus dirbdavo, o kokių šiukštu negalėjo daryti?

– Dirbo visus būtinus kasdienius darbus. Kadangi tebesitęsia gavėnia, tad stengėsi nekelti triukšmo (kad vėtros žalos nepridarytų), tačiau stengėsi darbuotis spėriai ir sutelktai, nes laukė didžiulė ruoša. Nuplaudavo netgi sienas, lubas, jei šios būdavo įrūkusios nuo dūmų, išbalindavo krosnis, išvalydavo langus, visus kampus – nuo dulkių ir voratinklių. Išlygindavo kiemus ir kelius, taisydavo tvoras, darželių lysveles, nuraišiodavo vaismedžius. Pakeisdavo čiužinius ir visą patalynę, parūpindavo naujus šventinius drabužius.

Žodžiu, darė viską, kad didžiausioje, džiaugsmingiausioje metų šventėje ir mažasis sodybos, namų pasaulis būtų švarus, jaukus, harmoningas.

– Galbūt kiekviena savaitės diena atskirai turėjo kokią nors reikšmę?

– Nuo pirmadienio iki trečiadienio – paprastos dienos, o ketvirtadienį prasideda Didysis Velykinis tridienis.

Didįjį ketvirtadienį, kuris dar vadintas švariuoju, žaliuoju, galutinai sutvarkę namus žmonės patys maudydavosi – kas pirtyse, o kas ir po atviru dangumi, pavasariniuose vandenyse (jei metas vėlyvas ir šiltas). Taip pat išrinkdavo ir išnešdavo stakles – baigdavosi audimo metas. Vaikus siųsdavo į pievas, giraites parankioti pavasarinės augalijos – namų puošybai ir margučiams marginti.

Didysis penktadienis – gilesnio susikaupimo, Kristaus kančios ir savųjų nuodėmių apmąstymo, atsiprašymo diena. Be būtino reikalo, be tikslo niekas niekur nesibastė, tuščiai neplepėjo.

Didįjį šeštadienį vėl visi sukrusdavo – ruošti šventines vaišes: tiesti stalus, kepti pyragus, marginti margučius ir kt.

Kas nors iš šeimos keliaudavo į bažnyčią parnešti šventintos ugnies ir švęsto vandens. Motina nauja ugnimi įkurdavo išvalytą krosnį, tėvas šlakstė trobos kampus, kitus sodybos pastatus, sodus ir laukus. Anksčiau būdavo, kad jaunimas (kai kuriose parapijose – ir dabar) pasilieka budėti bažnyčioje prie Kristaus karsto pernakt, sulaukia Prisikėlimo ryto procesijos ir parskuba su Aleliuja – Džiaugsmo žinia.

– Galbūt šią savaitę turėjo kokių nors prietarų?

– Kažko ypatingo nebuvo. Kai kur sakyta, kad namų vidaus ruošą reikia užbaigti iki Didžiojo ketvirtadienio, nes jei dar švaistysies šluota – „Kristui akis prikrėsi“. Kas Didįjį ketvirtadienį maudydavosi upėse, ieškodavo, kuriame vingyje vanduo teka iš rytų pusės – būsią sveiki ir jaunatviški.

– Ar šiais laikais kai kurie buvę papročiai ir tradicijos vis dar gajūs?

– Ten, kur žmonės yra tikintys ir supranta Šventų Velykų prasmę, pagrindinės, esminės tradicijų raiškos apeigos išlaikytos, nes tai yra tautos stiprybės pamatas, ne kartą išbandytas permainingoje Lietuvos istorijoje.