Norint daug pasiekti bei tobulėti ir Lietuvoje galima rasti geras sąlygas

 Norint daug pasiekti bei tobulėti ir Lietuvoje galima rasti geras sąlygas

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Apie Gretą parašyti paskatino jos sesuo Gintarė Miškinė, kuri juokaudama ją pristatė kaip šeimos proto guzą. Ir iš tiesų didžiuotis yra kuo: Kėdainiuose užaugusi ir sparnus į sostinę pakėlusi Greta Stanevičienė (28) šį birželį baigusi rezidentūrą tapo diplomuota anesteziologė–reanimatologė. Jai, kaip ir didžiajai daliai medikų, teko pergyventi pandemijos košmarą, gelbėti ne vieną gyvybę. Nepaisant to, Greta sako nei akimirkai nepasigailėjo tapusi medike, o noras pasirinkti anesteziologės–reanimatologės kryptį atėjo savaime.

G. Stanevičienė: „Kėdainiai visuomet asocijuojasi su ramybe. Čia, atrodo, laikas sustoja. Gyvenant didmiestyje tempas yra visai kitoks“/ Asmeninio archyvo nuotr.

Greta, pradėkime nuo šių dienų aktualijų. Esate medikė kaip tik šiomis dienomis baigusi anesteziologijos–reanimatologijos rezidentūrą. Net neabejoju, jog teko darbuotis ir Kovidiniame skyriuje. Kaip jaučiatės?

– Visi teiginiai teisingi. Šiuo metu esu laiminga, pagaliau pabaigusi ilgai trukusį kelią, tačiau ir lengvai sunerimusi, nes rezidentūros metu visuomet dirbame kartu su gydytojais ir turime petį, į kurį galime atsiremti, o dabar visa atsakomybė pereina ant mano pačios pečių. 

Nepasigailėjote tapusi medike po šios pandemijos? 

–Tikrai ne. Pirmiausia – negalėčiau įsivaizduoti savęs kitoje profesijoje, antra – džiaugiuosi, kad pandemijos metu žinau, kaip padėti žmonėms. 

Žinoma, baisiausia, kai išsenka gydymo galimybės ir niekuo negali padėti, net jei ir ligoniai jauni ir iki tol buvę sveiki. Kaip aš mėgstu sakyti – padirbus Covid reanimacijoje, nebebaisu niekas

G. Stanevičienė.

Dabar pandemija slūgsta, sunkių ligonių mažėja. Tačiau, kas, Jūsų akimis, buvo baisiausia per tą intensyvųjį laikotarpį? 

– Atvirai sakant, baisiausia yra matyti, kaip žmonės netiki pandemija, skiepais ir remiasi „pseudomokslu“. Mano nuomone, šiais laikais per daug neteisingos informacijos yra per lengvai pasiekiama. Keista, kad žmonės lengviau tiki garsiausiai rėkiančiu šarlatanu, o ne tikrais medikais, kurie situacijos rimtumą suvokia geriausiai. Na, bet kiekvienas turi teisę į savo nuomonę ir yra atsakingas už ją. 

Kalbant apie darbą, kadangi studijavau reanimatologijos rezidentūroje, dirbau su sunkiausios būklės Covid pacientais reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Dar iki pandemijos pusę rezidentūros praleidau reanimacijoje, todėl esu įpratusi padėti labai komplikuotiems ligoniams ir visus gydymo ypatumus bei techninius niuansus žinojau. Tačiau gydant Kovidinius pacientus psichologinė našta gerokai didesnė. Jų būklė blogėja itin greitai, sprendimai ir veiksmai turi būti spartūs. Taip pat, iki Covido mano darbe tikrai nebuvo tiek daug mirčių. Žinoma, baisiausia, kai išsenka gydymo galimybės ir niekuo negali padėti, net jei ir ligoniai jauni ir iki tol buvę sveiki. Kaip aš mėgstu sakyti – padirbus Covid reanimacijoje, nebebaisu niekas.

Kalbant apie Jus pačią, kas paskatino tapti medike? Buvo šeimoje kokių nors pavyzdžių? Kiek žinau, mama yra buhalterė, sesė – taip pat, tik nieko nežinau apie tėtį. Gal jis medikas ir perėmėte pavyzdį iš jo?

– Šeimoje daugiau medikų neturime. Tačiau mano tėtis ilgą laiką dirbo gaisrininku, todėl, manau, kad jo pavyzdys tikrai prisidėjo prie mano noro padėti žmonėms. Nusprendžiau studijuoti mediciną, nes norėjau suvokti, iš ko sudarytas žmogaus organizmas, kaip jis veikia ir ką daryti, jei veikia blogai.

Sesė Jus apibūdina kaip šeimos mokslo guzą. Jums patinka mokytis?

– Prievarta mokytis nepatinka niekam. Tačiau, jei studijuojamas dalykas man yra įdomus ir naudingas mano darbe, negailiu laiko į tai įsigilinti, nes noriu tobulėti. Taip pat buvo ir studijų metu – kai kurios disciplinos buvo kančia, o sudominę dalykai – daugiau smalsumo nei vargo.

Ar mokykloje visada buvote pirmūnė? 

– Taip.

Kokie dalykai labiausiai patiko?

– Arčiausiai širdies buvo biologija ir chemija. Taip pat mėgau matematiką, labai gaila, kad jos didžiąją dalį spėjau pamiršti.

Kada jau žinojote, jog tapsite medike?

– Dar vaikystėje mėgau „skiepyti“ žaislus ir slėpti nuo mamos. Tačiau apsisprendžiau būdama kokioje 9-oje klasėje, kai mokykloje pradėjome plačiau mokytis apie gamtos mokslus.

O kaip pasirinkote sritį (kad būsite anesteziologė–reanimatologė)?

– Stodama į medicinos studijas galvojau, kad būsiu plastikos chirurgė. Tačiau pirmą kartą studijų metu nuėjusi į operacinę supratau, kad chirurgo darbas manęs visai nežavi, o operacinės šone stovintis anestezijos aparatas sudomino… Noras pasirinkti šią specialybę atėjo savaime, pradėjus mokytis šią sritį. Anesteziologijoje-reanimatologijoje daug praktinio darbo, ne tiek daug popierizmo: atliekame įvairias procedūras, taikome skirtingus anestezijos būdus, valdome gyvybines funkcijas pavaduojančius aparatus.

Beje, man, kaip visiškai nesusijusiai su medicina, tai ypatingai daug jėgų, dėmesio, tikslumo ir atidumo reikalaujanti sritis…

Vilniuje, ypač Santaros klinikose, darbo sąlygos yra tikrai geros, dirba daug savo srities specialistų, kurių kolega vadintis yra garbė. Ypač mano specialybėje, mes mažai susiduriame su pacientų skundais ar nepagarba

G. Stanevičienė.

– Taip ir yra. Tačiau išmokau ir atsipalaiduoti darbe, svarbiausia būti pasiruošus viskam ir reaguoti greitai, nepasimesti. 

Kiek žinau, mokyklos laikais buvote ir ne vienos olimpiados nugalėtoja. O vienoje iš jų netgi esate patekusi į tarptautinę olimpiadą Pietų Korėjoje. Gal galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?

– Olimpiadų skaičiaus turbūt nei nesuskaičiuočiau. Bet tai yra visiškai natūralu, jei mokykloje sekasi gerai. Kasmet dalyvaudavau biologijos, chemijos, matematikos olimpiadose, esu išbandžiusi jėgas ir kitose disciplinose. Kėdainių rajonas nedidelis, tad ir prizines vietas užimti mažiau konkurencijos. Visai kitaip patekus į respublikinį lygį – pamatai, kiek daug gabių vaikų mūsų šalyje. 

Kalbant apie Pietų Korėją, man labai pasisekė, kad tinkamu laiku atsiradau tinkamoje vietoje. Buvo vykdoma atranka į tarptautinę gamtos mokslų olimpiadą (biologijos, chemijos ir fizikos). Buvo sąlyga, kad dalyvaujantys turi būti jaunesni nei 16 metų, o man tuo metu buvo 15 m. Chemijos mokytoja pasiūlė mane užregistruoti (linkėjimai jai ir dar kartą ačiū), o aš sutikau. Po kelių dienų mokymų ir užduočių sprendimų, tapau viena iš šešių atrinktų, kurie skridome į tarptautinę olimpiadą. Pietų Korėjoje atitinkamomis dienomis sprendėme teorines ir praktines užduotis, o laisvu laiku dalyvavome ekskursijose, susipažinome su šalies kultūra. Prizinės vietos neužėmiau, tačiau parsivežiau neišdildomų įspūdžių visam gyvenimui. 

Dešimtmetį gyvenimą su vyru Mindaugu Vilniuje kurianti Greta sako, jog sostinė jau spėjo tapti namais ir apie grįžimą į Kėdainius kol kas net negalvojanti/ Asmeninio archyvo nuotr.

Ar Jums taip pat gerai sekėsi ir studijų laikais, turiu minty, kad sėmėtės žinių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, galbūt esate laimėjusi kokią nors ypatingą stipendiją?

– Pradėjus studijas supratau, kad mokykloje buvo gerokai lengviau. Kadangi į medicinos studijas surenkami vieni gabiausių Lietuvos mokinių, tikrai reikėjo įdėti daugiau pastangų, kad rotacijoje užimčiau aukštą poziciją. Ypatingų stipendijų nelaimėjau, tačiau ne vieną semestrą gavau skatinamąją stipendiją, nes buvau tarp geriausiai besimokančių.

Aišku, ta sėkmė tikriausiai yra sąlyginis dalykas – nes be sunkaus darbo ir didelio užsidegimo tikriausiai nebūtų pavykę tiek pasiekti, tiesa? O gal Jums viskas lengvai sekasi?

– Man pasisekė, jog turiu gerą atmintį. Be abejonės, medicinos studijos reikalauja daug darbo ir pastangų, tačiau galėjau sau leisti ir atsipalaiduoti.

Ar vyras taip pat medikas?

– Ne. Vyras Mindaugas konsultuoja asmeninių finansų valdymo ir investavimo klausimais.

Jei vyras medikas, tai, žinoma, šeimoje dažniausia diskusijų ir pokalbių tema aiški. Tačiau, Jūsų atveju, jis yra kitos srities specialistas. Ar jis supranta tokį Jūsų atsidavimą darbui?

– Nors mano vyras ne medikas, jis lygiai tiek pat, gal net ir daugiau, atsidavęs savo darbui. Tad čia daugiau ne specialybės, o būdo bruožas. Pokalbių temos neaplenkia ir mano darbo, tačiau stengiuosi kuo mažiau jo „parnešti namo“ – yra gyvenime ir kitų temų. Aišku, jei įvyksta kažkas įdomaus ar sudėtingo, grįžusi papasakoju.

Beje, medikai mūsų šalyje skundžiasi darbo sąlygomis ir atlyginimais. Jums nebuvo pagundos išvažiuoti kur nors į kitą šalį? O gal vis dar svarstote kokią nors galimybę?

Pietų Korėjoje atitinkamomis dienomis sprendėme teorines ir praktines užduotis, o laisvu laiku dalyvavome ekskursijose, susipažinome su šalies kultūra. Prizinės vietos neužėmiau, tačiau parsivežiau neišdildomų įspūdžių visam gyvenimui

G. Stanevičienė.

– Daugiausiai skundų sukasi apie rajonines ligonines. Vilniuje, ypač Santaros klinikose, darbo sąlygos yra tikrai geros, dirba daug savo srities specialistų, kurių kolega vadintis yra garbė. Ypač mano specialybėje, mes mažai susiduriame su pacientų skundais ar nepagarba. 

Kadangi esu labai artima savo šeimai ir draugams, kitoje šalyje savęs neįsivaizduoju. Manau, norint daug pasiekti bei tobulėti ir Lietuvoje galima rasti sąlygas. Neatmetu galimybės stažuotis užsienyje, tačiau nenorėčiau išvykti labai ilgam laikui. Aišku, niekada nereikėtų sakyti niekada.

Greta atvirai sako, jog pastaruosius metus tikrai ne kartą svajojo turėti daugiau laisvo laiko: „Tokia ta rezidentūra – ne tik dirbi rezidentūros bazėje, bet susirandi ir papildomų darbų, kuriuose įgyji daugiau patirties ir rekomenduoji save būsimiems darbdaviams“/ Asmeninio archyvo nuotr.

Vis pagaunu save, kad bandau palenkti pokalbį kita linkme, bet vis tiek grįžtu prie Jūsų profesijos. Greta, o koks Jūsų laisvalaikis? Apskritai, ar Jums jo dar lieka, kai dirbate, daug mokotės?

– Pastaruosius metus tikrai ne kartą svajojau turėti daugiau laisvo laiko. Tokia ta rezidentūra – ne tik dirbi rezidentūros bazėje, bet susirandi ir papildomų darbų, kuriuose įgyji daugiau patirties ir rekomenduoji save būsimiems darbdaviams. 

Kadangi laiko lieka nedaug, jį skiriu poilsiui, taip pat susitikimams su šeima ar draugais. Deja, visų net nespėjame aplankyti. Kalbant apie hobius – labai mėgstu konditeriją bei kulinariją – tiek gaminti pati, tiek žiūrėti laidas apie maisto gaminimą.

Tai gal turite ir kokį nors savo firminį patiekalą, kuriuo galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais?

– Mėgstu gaminti įvairų maistą, dažniausiai 100 proc. nesilaikau recepto ir improvizuoju, tad būtų sunku išrinkti vieną ir aprašyti.

Kur dabar esate Jūs pati įsikūrusi?

– Gyvenu Vilniuje.

Dažnai aplankote sesę ir jos šeimą, tėvus Kėdainiuose?

– Jei turime laisvą savaitgalį, atvažiuojame – apie 1-2 kartus per mėnesį. Visgi Vilnius nėra taip toli.

Kokių prisiminimų yra likę Jumyse iš gimtųjų kraštų?

– Kėdainiai visuomet asocijuojasi su ramybe. Čia, atrodo, laikas sustoja. Gyvenant didmiestyje tempas yra visai kitoks. Tokie ir prisiminimai – viskas ranka pasiekiama, niekur skubėti nereikia, atrodo, net paroje daugiau valandų buvo. Taip pat Kėdainiuose visi visus pažįsta, Vilniuje daugiau privatumo.

Negalvojate kada grįžti ir tiesiog čia dirbti bei gyventi? Juk yra atvejų, kuomet jaunos šeimos atvyksta gyventi ir dirbti į mažesnius miestus motyvuodami tuo, jog čia ne tokia didelė įtampa, ne tiek daug lėkimo, bėgimo, skubos, apie kurią pati ir užsiminėte…

– Vilniuje gyvenu jau 10 metų, jis spėjo tapti mano namais, o didmiesčio tempas – įprastas. Abu su vyru siekiame tapti kuo profesionalesni savo srityse, čia yra geriausios sąlygos tam. Tad kuriame ateitį sostinėje, o apie grįžimą į gimtinę negalvojame.

Gal galėtumėte išduoti savo artimiausius planus pagaliau baigus studijas? O gal planuojate toliau tęsti mokslus?Gal galėtumėte išduoti savo artimiausius planus pagaliau baigus studijas? O gal planuojate toliau tęsti mokslus?

– Mokslų kol kas užteks. Kitas žingsnis būtų nebent doktorantūros studijos, tačiau apie jas tikrai šiuo metu negalvoju. Po rezidentūros lieku dirbti viename iš Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų Anesteziologijos skyrių – pacientams taikysiu įvairius anestezijos būdus, o taip pat ir stosiu į kitą barikadų pusę – mokysiu rezidentus. Tad laukia įdomus ir naujų iššūkių pilnas etapas. 

Greta, ačiū už šiltą pokalbį ir nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės ir svajonių įgyvendinimo.

1 Komentaras

  • Straipsnis apie nieką. Ar ji vienintelė rezidentūrą pabaigė, ar VLN tik ji iš Kdn gyvena? Kokie jos nuopelnai verti straipsnio?

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video