Negalinti gyventi be meno

 Negalinti gyventi be meno

Giedrė Nagreckienė jau besimokydama Kėdainių dailės mokykloje (kurioje dabar ir dirba), žinojo, kad savo ateitį nori sieti su menu.

Rūta ŠVEDIENĖ

Keramika, metalo plastika ir juvelyrika, grafika, rūbų dizainas. Darbas Dailės mokykloje ir darželyje „Pasaka“. Nuosavas vaikiškų rūbų modeliavimo bei siuvimo versliukas „PukuPuku“. Prekinis ženklas ir „Feisbuko“ puslapis „SmellsLikeClay“. Palaikanti ir kūrybiška šeima. Ir optimistinis Giedrės Nagreckienės požiūris: „Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis. Nori tingėt – tingėk, nori liūdėt – liūdėk…, bet jei iš tiesų kažko labai trokšti – siek ir stenkis dėl savo svajonės ir ji tikrai išsipildys. Išbandyta!“

– Jūs kėdainietė? Iš kur kilusi? Kaip patinka gyventi Kėdainiuose?

– Nors ir gimiau ne pačiuose Kėdainiuose, bet nuo ankstyvos vaikystės čia gyvenu ir manau, kad esu grynakraujė kėdainietė. Kėdainiai labai gražus ir jaukus miestas, be didelio šurmulio ir todėl man gera čia gyventi. Patinka ir didmiestyje pasisvečiuoti, stebėti žmones, judesį, veiksmą, bet nuo to greitai pavargstu. Ramybė, pievos, miškai – man artimesni.

Galbūt patys kėdainiečiai per mažai vertina ir supranta, kokiame gražiame mieste jie gyvena. Miestas – tai ne vien pastatai, bet ir žmonės, gyvenantys jame, todėl liūdna, kad vakarop senamiesčio gatvės ištuštėja ir tampa tarsi nebegyvos. Atvykę draugai džiaugiasi išpuoselėta senamiesčio aplinka, bet taip pat stebisi, kur dingę žmonės. Norėtųsi, kad Kėdainiai taptų gyvybingu miesto centru, patraukliu ne tik turistams, bet ir miesto gyventojams.

– Papasakokite apie savo šeimą. Kokiomis veiklomis ir vertybėmis gyvena Jūsų šeima?

Turiu nuostabią šeimą, kuri palaiko mane bet kokioje situacijoje, visada padeda ir stengiasi įgyvendinti kartais labai impulsyvias mano idėjas.

Manau, visi esame savaip kūrybingi ir kurti vienas kitam stengiamės netrukdyti. Vyras Arūnas turi auksines rankas ir gali bet ką sukurti savo dirbtuvėse, o jis man leidžia daryti tai, kas man patinka. Vienas kitam stengiamės netrukdyti.

Manau, menininkui šeimoje labai svarbu palaikymas, visiškas pasitikėjimas ir laisvė. Tik būdamas laisvas ir vertinamas, gali daug ko pasiekti.

Mūsų dvyniai Morta ir Mykolas taip pat neabejingi menui: dukra lanko Dailės, sūnus – Muzikos mokyklą.

Darbuose ir hobiuose palaikanti šeima – dvyniai Morta ir Mykolas, vyras Arūnas.

– Kokius mokslus baigėte?

Jau besimokydama Kėdainių dailės mokykloje (kurioje dabar ir dirbu), žinojau, kad noriu savo ateitį sieti su menu. Planavau studijuoti rūbų dizainą, tačiau prieš pat stojamuosius egzaminus sugalvojau, kad noriu būti keramike. Tai taip ir nutiko, kad įstojau ir baigiau Kauno kolegiją, vėliau jau pedagoginius mokslus tęsiau buvusiame VPU. Prieš trejus metus VDA Kauno skyriuje baigiau metalo plastikos ir juvelyrikos kursus.

– Dirbate Kėdainių dailės mokykloje. Kuo? Kokios pareigos? Ką konkrečiai darote?

Taip, dirbu Dailės mokykloje keramikos, spalvinės raiškos mokytoja. Taip pat jau turbūt apie 10 metų su mažaisiais menininkais „žaidžiame dailę“ darželyje „Pasaka“.

– Ugdote vaikus nuo pačių mažiausių iki absolventų. Koks tas mažųjų ir jau paaugusiųjų pasaulis? Juk per darbus skleidžiasi ir jų vidus. Kokie tie vaikai dabar? Jei vaikas padaro labai gražų, vertingą darbą, ką su juo darote? Kaip stengiatės, kad tą darbą kuo daugiau pamatytų?

Sunkiausias, bet turbūt ir įdomiausias darbas – su ikimokyklinio ir pradinio ugdymo klasių vaikais. Jie labai kūrybingi, drąsūs ir žingeidūs. Duoti jiems turi labai daug, bet grįžtamasis ryšys daug didesnis.

Dabartiniai vaikai labai įvairūs: triukšmingi ir aktyvūs, liūdni ir užsidarę, drąsūs ir smalsūs, todėl labai svarbu, o kartu ir labai sunku kiekvieną individualiai stebėti, perprasti, pažinti ir rasti tinkamą bendravimo būdą, leisiantį pasiekti geriausių ugdymo rezultatų.

Meną labai sunku objektyviai vertinti, todėl stengiuosi pastebėti ir skatinti kiekvieną vaiką, nepriklausomai nuo jo gebėjimų. Pagyrimai ir paskatinimai veikia labai teigiamai ir kartais daro stebuklus.

Giedrei patinka lipdyti stilizuotus gyvūnus, augalus, molį sieti su grafika.

– Keramika. Kokie jos ypatumai? Kuo ji įdomi? Kodėl ją pasirinkote?

Nors ir baigiau keramikos mokslus, tačiau kažkodėl ji nebuvo pagrindinė mano „meilė“, širdis labiau linko prie grafikos. Mokykloje mokiau vaikus keramikos subtilybių, bet individualios kūrybos nebuvo. Tačiau netikėtai atėjo išlauktas laikas ir jai. Prieš porą metų vis daugiau ir dažniau pradėjau lipdyti ir molis mane vėl „užkabino“. Gavau „atostoginius“ ir nusipirkau keramikos degimo krosnį, be kurios ne kažin ką ir nuveiksi. Taip pamažu viskas ir vyko.

Vėliau kažkur norėjosi savo darbus parodyti, pateikti žmonių įvertinimui. Iš to noro atsirado prekinis ženklas ir „Feisbuko“ puslapis „SmellsLikeClay“. Dabar galiu pasidžiaugti, kad mano kurti darbai puošia ne vieno kėdainiečio, bet ir užsieniečio namus. Žmonės labiau pradėjo vertinti rankų darbą, jis tapo paklausesnis ir tai labai džiugina.

– Kokie jūsų darbai? Ką stengiatės jais atskleisti?

Kuriu tai, kas man atrodo gražu, ką aš pati norėčiau turėti savo namuose. Niekam nepataikauju, stengiuosi nekopijuoti, išlaikyti, atrasti savo braižą. Manau, kad man tai visai pavyko, žmonės atpažįsta mano darbus, džiaugiasi jais. Visi mano darbai vienetiniai, nemėgstu to paties kartoti kelis kartus. Viskas lipdyta, piešta rankomis. Kažkaip pavyko ir molį susieti su mano mylima grafika, dauguma mano darbų yra išpiešti juodu poglazūriniu pieštuku. Mėgstu skulptūrinę, interjerinę keramiką. Patinka lipdyti stilizuotus gyvūnus, augalus.

Giedrė turi savo skiriamąjį ženklą – dažnai kurtą rūbelį puošia kokia maža sagė ar minkštas gyvūnėlis.

– Ar vaikams įdomi keramika? Ar turite pasekėjų?

Keramikos pamoka patinka beveik visiems, molis atpalaiduoja, ramina, leidžia lengviau išreikšti savo mintis emocijas. Vaikai su dideliu noru lanko pamokas ir kuria nuostabius dalykus.

Žinau bent pora mokinių, kurie baigę Dailės mokyklą pasirinko studijuoti skulptūrą, kuri labai artima keramikai. Taip pat labai džiugu, kad šiam amatui esu įkvėpusi ir vieną suaugusiųjų grupės mokinę, kuri dabar savo darbais džiugina ne tik kėdainiečius.

– Jūs turite nedidelį vaikiškų rankų darbo rūbų versliuką. Kokius gaminius darote? Kaip gimė tokia idėja tai daryti? Kur juos pamatyti ir kaip įsigyti?

„PukuPuku“ vaikiški rūbai gimė kartu su mūsų dvynukais prieš 13 metų. Kadangi negaliu būti nieko nedarius (šypsosi), o tada ir gražesnių rūbelių pasiūla buvo skurdoka, pradėjau kurti rūbų derinukus savo, paskui sesės, draugų vaikams. Taip viskas neplanuotai išsirutuliojo į mažąjį mano versliuką.

Labiausiai man patinka kurti nekasdienius, proginius rūbelius. Dabar mano arkliukas proginiai ir krikšto derinukai. Stengiuosi mažus vaikus puošti subtiliai, elegantiškai, bet vaikiškai, nepaversdama jų solidžiais vyrais ar suaugusiomis tetomis.

Turiu jaukią studiją senamiestyje, ten ir kviečiu savo mažuosius klientus apsilankyti, pačiupinėti ir įsigyti galbūt savo pirmąjį kostiumą.

– Kokios dabar yra tokių rūbų mados? Ar stengiatės jas sekti? Kokių rūbų labiausiai nori žmonės?

Kaip ir minėjau, daugiausia kuriu proginius – krikšto rūbus. Tai apie juos galėčiau truputį ir pakalbėti. Nesu mados ekspertė, kuriu intuityviai, tai, kas man atrodo gražu ir sudomintų būsimą klientą. Taip pat nesistengiu kopijuoti, turiu savo kaip ir skiriamąjį ženklą, kuo skiriuosi nuo kitų kūrėjų – dažnai mano kurtą rūbelį puošia kokia maža sagė ar minkštas gyvūnėlis kišenėje.

Kalbant apie spalvas, šiais laikais krikšto rūbas šventei tapo nebe baltas (kaip būdavo privalu kiek anksčiau). Mamos renkasi įvairius spalvinius derinius, labiau pastelines spalvas. Balto kostiumo nori vos viena kita. Aišku, pagrindinė kostiumo dalis skraistė išliko balta, jas taip pat siuvu, savo firmines – su mažu zuikučiu kišenėje.

– Ar tėvai renkasi rūbus ar ir patys mažieji turi nuomonę?

Mano klientai iki 3 metų, tai belieka pasikliauti tėvų nuomone ir skoniu (šypsosi).

– Kuo geras nuosavas versliukas? Kuo skiriasi nuo darbo mokykloje?

Darbas mokykloje yra stabilus ir patikimas, o versliukas – labiau hobis, laisvalaikis, papildoma veikla. Vasarą, kai turiu daugiau laisvo laiko, tai ir versliukui linksmiau. Kartais labai sunku abu suderinti. Aišku, būtų paprasčiau rinktis vieną iš jų, bet kurį?…

O šiaip esu toks žmogus, kuris negali daryti vieno darbo, vis prisigalvoju papildomų veiklų. Kartais dėl to labai pavargstu, pykstu ant savęs. Bet kitaip tikriausiai ir nebus. Gyvenimas toks trumpas, o tiek norisi dar išbandyti, išmokti kažko naujo.

– Kokių dar turite hobių, veiklų?

Kol kas apsiribosiu keramika ir vaikiškų rūbų kūrimu, bet minčių, ką galėčiau dar nuveikti, – tikrai turiu (šypsosi), gal kada…

– Kuo remiatės, kai gyvenime tampa sunku?

Nežinau, turbūt esu visiška optimistė. Svarbiausia ramybė, laimė, meilė namuose ir sunkumai tampa labai maži arba aš jų visai nepastebiu.

– Ko dažniausiai linkite žmonėms tyliai ar garsiai?

Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis. Nori tingėt – tingėk, nori liūdėt – liūdėk…, bet jei iš tiesų kažko labai trokšti – siek ir stenkis dėl savo svajonės ir ji tikrai išsipildys. Išbandyta!

2 Komentarai

  • Šaunuole Giedre

  • Gražus interviu.šaunuolės Giedrė ir Rūta

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video