Meilės emigrantei prisijaukinti Kėdainius buvo vieni juokai

 Meilės emigrantei prisijaukinti Kėdainius buvo vieni juokai

Justina Koriznaitė: „Esu gimusi Kaune. Kaunas ir Radviliškis buvo mano pagrindinės gyvenimo stotelės. Prieš kiek daugiau nei ketverius metus atvykusi į Kėdainius, labai greitai prie jų pripratau. Man pasirodė labai gražus ir jaukus miestas“./Asmeninio archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Jau eina antri metai, kai Kėdainiuose savo veiklą pradėjo jaunimo reikalų koordinatorė Justina Koriznaitė (36). Apie asmeninį gyvenimą viešai kalbėti vengianti moteris, šiuo metu daug dirbanti su jaunimu prisipažino, kad pačios jaunystė buvo labai aktyvi, o joje būta visko: nuo siautulingos jaunystės iki noro išmokti groti mušamaisiais, kuris, beje, nedingo ir iki šių dienų. O į svetimą kraštą atvedusi meilė gyvenimą praturtino ne tik gražia gyvenimo aplinka, bet ir naujomis pažintimis bei nesibaigiančiu bendravimu, kurio moteriai reikia kaip oro.

– Justina, kažkada anksčiau esate užsiminusi, jog į Kėdainius atvykote iš Radviliškio. Prieš kiek laiko tai buvo? Ar sunku buvo pritapti svetimame krašte?

– Esu gimusi Kaune. Kaunas ir Radviliškis buvo mano pagrindinės gyvenimo stotelės. Prieš kiek daugiau nei ketverius metus atvykusi į Kėdainius, labai greitai prie jų pripratau. Man pasirodė labai gražus ir jaukus miestas.

Kai tik atvykau čia gyventi, visada išeidavome ir dabar vis dar mėgstame išeiti pasivaikščioti po senamiestį, miesto parką. Būdavo labai keista, kad mieste beveik nėra žmonių. Kildavo klausimas, kodėl jie neišeina pasivaikščioti po tokį gražų senamiestį, tokią gražią aplinką?! Man visada tai buvo keista, o dabar jau apsipratau. Gyvenu netoli miesto parko, kuris per tuos ketverius mano gyvenimo metus čia buvo atnaujintas, tapo dar gražesnis. Vis dar neatsidžiaugiu Kėdainiais ir kad aš čia gyvenu. Man labai patinka šis miestas.

Justiną Koriznaitę iš gimtojo Radviliškio į Kėdainius atvedė meilė./Asmeninio archyvo nuotr.

– Galima sakyti, kad per gana trumpą laiką tapote sava Kėdainiuose?

– Taip, tikrai. Daugiau nei trejus metus dirbu Kėdainių rajono savivaldybėje. Tik atsikrausčiusi čia nieko nežinojau, nepažinojau. O dabar jau išėjus į bet kurį renginį ar tiesiog išėjus pasivaikščioti, visada sutinku žmones, su kuriais galiu pasisveikinti, su kuriais galiu pašnekėti, kuriuos galiu pakalbinti. Tas ratas vis didėja ir gana sparčiai.

Vieną vakarą ėjau su šeima iš miesto šventės. Jaunimo yra daug ir aš tikrai jų visų neatsimenu, bet kaip smagu, kai einu gatve, o jie man „Laba diena“, „Labas vakaras“ (juokiasi). Džiaugiuosi labai tuo.

– Jums tikriausiai greitai adaptuotis svetimame krašte, įsilieti į jo gyvenimą padėjo tiek Jūsų darbas, tiek ir noras bei gebėjimas nuolat aktyviai bendrauti?

– Turbūt. Nesu iš tų ramių žmonių. Kas mane pažįsta, žino, kad noriu visą laiką veikti, kurti, kažką daryti. Noriu ir čia kurti, burti komandą. Kalbant apie jaunimą, jau matau, kad ji jau formuojasi. Pažymint žmones, galiu pasakyti, kad jos dalis – tai Martynas Nistirenko, su kuriuo organizavome Tarptautinės jaunimo dienos renginį, taip pat į Kėdainius sugrįžo Valentinas Abarius, dabar Kultūros centre dirbantis režisieriumi, bibliotekoje dirbanti Jūratė Žukauskienė, Kėdainių muzikos mokyklos projektų vadovė Aistė Dubinkaitė-Stankevičienė.

Taip pat norisi pasidžiaugti ir Kėdainių jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centro Atvirojo jaunimo centro visu kolektyvu, jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų vadovais, nariais – aš matau aktyvių jaunų žmonių, kurie gali kurti ir daryti daug gerų darbų jaunimui.

„Ankstesnė mano darbinė veikla mano gimtajame Radviliškyje buvo susijusi su visuomenės sveikatos biuru. Džiaugiuosi, kad beveik penkerius metus turėjau neįkainojamą patirtį būti direktorės pareigose. Ten dirbdama supratau, kad man labai reikia daug veiklos. Aš negaliu visą dieną vien tik sėdėti kabinete, dirbti su dokumentais“.

J. Koriznaitė

– O kas Jus atvedė į Kėdainius?

– Vyras ir dukrytė. Tik jai gimus, atsikrausčiau čia gyventi. Kitaip sakant, meilė atvedė (šypsosi).

– Justina, esate Kėdainių jaunimo reikalų koordinatorė. Kiek jau laiko darbuojatės šiose pareigose? Ką veikėte iki tol?

– Rugpjūčio pradžioje buvo lygiai metai. Prieš tai taip pat dvejus metus dirbau Kėdainių rajono savivaldybėje tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorės pareigose. Paskui, atsiradus galimybei, kaitumo būdu buvau paskirta į jaunimo reikalų koordinatorės pareigas.

– Kaip sekasi? Kaip praėjo tie metai šiose pareigose?

– Labai intensyviai. Pati pradžia buvo susipažinimas su viskuo – veiklos sritimis, darbo specifika. Antrą pusmetį ėmiausi daugiau iniciatyvos veikti. Kilo mintis susikurti, kaip Kėdainių jaunimo reikalų koordinatorės, paskyrą „Facebook“ tinkle. Manau, tai yra vienas geriausių sprendimų, nes tai yra pats paprasčiausias būdas susisiekti su jaunimu, būti arčiau jo, nes, kaip žinia, telefonai jų rankose būna labai dažnai. Taigi, man nebereikia naudotis elektroniniu paštu bendraujant su jaunimu. Susikuriame tam tikras bendravimo grupes, vadinamuosius chatus, ir labai greitai susisiekiame, susibendraujame.

Taip pat „Facebooke“ labai lengva yra viešinti svarbią ar kitokią informaciją, kai norisi greito atsakymo ar tiesiog informuoti.

– Tikriausiai ne tik ši vasara, bet ir visi šie metai gana darbingi ir intensyvūs, nes šie metai yra paskelbti Savanorystės metais?

– Šie metai paskelbti ne tik Savanorystės metais. Man, kaip jaunimo reikalų koordinatorei, turbūt svarbesnis yra Jaunimo ir Europos jaunimo metų paminėjimas. Viskas, kas susiję su jaunimu, mums yra labai svarbu. Netgi savivaldybėje, skelbiant jaunimo iniciatyvų konkursą, vienas iš prioritetų buvo, kad būtų kažkas susiję su savanoryste, savanorių įtraukimu į veiklas ir jaunimo metų paminėjimu. Kai kurie projektai dar laukia savo veiklų, renginių, už kuriuos bus atsakingas tik jaunimas.

Taip pat organizuojant miesto šventę ar Tarptautinės jaunimo dienos renginį turėjome nemažą pulką pagalbininkų savanorių, kurie visų renginių metu padėjo nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro ne tik pagelbėjant kažkur kažką nunešti, atnešti, fotografuoti, bet ir padedant užtikrinti viešąją tvarką.

– Justina, ar per tą darbų gausą spėjote paatostogauti, pasimėgauti vasariškais malonumais?

– Oficialiai turėjau atostogų, bet teko ne kartą jų metu lankytis ir darbe (šypsosi). Kadangi nebuvome su šeima suplanavę jokios tolimos kelionės, jokių skrydžių, laiką leidome savo kraštuose prie vandens, plaukiojome irklente, stovyklavome, buvome nuvažiavę prie jūros, aplankėm draugus, gyvenančius kituose Lietuvos miestuose – šiais metais nieko labai ypatingo.

„Kai tik atvykau čia gyventi, visada išeidavome ir dabar vis dar mėgstame išeiti pasivaikščioti po senamiestį, miesto parką. Būdavo labai keista, kad mieste beveik nėra žmonių. Kildavo klausimas, kodėl jie neišeina pasivaikščioti po tokį gražų senamiestį, tokią gražią aplinką?! <…> Vis dar neatsidžiaugiu Kėdainiais ir kad aš čia gyvenu. Man labai patinka šis miestas“.

J. Koriznaitė

– Jūs dirbate su jaunimu, todėl labai gerai matote jų gyvenimus, veiklas. Ką jaunimas veikia, kai nereikia mokytis? Ar užtenka jam veiklos, ar nekyla daugiau pagundų nusikalstamoms veikloms, chuliganizmui?

– Tai labai sudėtingas klausimas. Nes dažnai susidaroma klaidinga nuomonė, kad aš tikrai žinau, ką jaunimas veikia. Ne, tiek daug aš tikrai nežinau, kad užtikrintai galėčiau pasakyti, kuo jis užsiima. Pats jaunimas yra skirtingas: vieniems labiau patinka aktyvesnis laikas, kitiems – pasyvesnis.

Šiais metais pas mus pirmą kartą buvo įgyvendinama Jaunimo vasaros užimtumo ir integracijos į darbo rinką programa, kai darbdavys už vieną jaunuolį gauna kompensaciją taip skatinant darbdavį priimti jaunuolius dirbti vasaros metu. Norinčių dirbti jaunuolių buvo labai daug. Bet, kadangi finansavimas buvo ribotas, šiais metais programoje dalyvauti galėjo 7 jaunuoliai.

Tačiau vos tik startavus programai, sulaukėme labai didelio jaunuolių aktyvumo, kreipėsi tikrai daugiau nei 30 žmonių. Darbdavių, kurie norėtų priimti jaunuolius dirbti vasaros metu, buvo daug mažiau.

Grįžtant prie klausimo, matau, kad jaunimas šiek tiek aktyvėja. Galbūt karantino laikotarpis padarė savo, kad jauni žmonės jo metu priprato prie sėslesnio, pasyvesnio gyvenimo būdo, bet po truputį, kad ir Tarptautinėje jaunimo dienoje, kuri vyko miesto parke, šurmuliavo išskirtinai vien jaunimas. Vyresnio amžiaus žmogų sutikti joje buvo sudėtinga (juokiasi). Tai rodo, kad jaunimui reikia daugiau veiklų, renginių, dėmesio.

Justina Koriznaitė: „Oficialiai turėjau atostogų, bet teko ne kartą jų metu lankytis ir darbe (šypsosi). Kadangi nebuvome su šeima suplanavę jokios tolimos kelionės, jokių skrydžių, laiką leidome savo kraštuose prie vandens, plaukiojome irklente, stovyklavome, buvome nuvažiavę prie jūros, aplankėm draugus gyvenančius kituose Lietuvos miestuose – šiais metais nieko labai ypatingo“./Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų nuomone, kokių problemų daugiausia turi šiuolaikinis jaunimas, su kokiais iššūkiais susiduria?

– Šiais metais Kėdainių rajono savivaldybėje yra atliekamas jaunimo problematikos tyrimas. Šis tyrimas mūsų rajone yra atliekamas jau nuo gegužės mėnesio. Jame yra gana ilgas klausimynas, į kurį atsakinėja 14–29 metų jaunuoliai. Tikimės, kad jau metų pabaigoje turėsime apibendrintus rezultatus. Planuoju sukviesti visas jaunimo organizacijas, jaunimo atstovus, taip pat Kėdainių rajono tarybos narius, kurie norės susipažinti su rezultatais. Ir aš tikiuosi iš to tyrimo sužinoti daugiau apie tai, su kokiomis problemomis, iššūkiais susiduria ne tik miesto, bet ir mūsų viso rajono jaunimas.

O kol kas galiu pasakyti, kad tikrai pasitaiko atvejų, kai iškyla problemų su jaunimu. Net nežinau, ar tai galima pavadinti problemomis, bet, pavyzdžiui, toks atvejis, kuomet buvo apipiešta, galbūt necenzūriniais žodžiais aprašinėta parkūro aikštelė miesto parke. Mačiau viešas diskusijas socialinėje erdvėje apie tai, kad jaunimas labai nekultūringas, niokoja inventorių ir t.t.

Tikrai ir savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius kelia šiuos klausimus, yra filmuota medžiaga. Rinkomės savivaldybėje į susirinkimą, galvojome, sprendėme, kaip per mokyklas viešinti šią problemą. Galbūt skelbti iniciatyvas, panašias į akciją „Darom“, per kurias būtų valoma, tvarkoma, švarinama paties jaunimo apteršta erdvė. Bet taip pat mačiau ir tokių diskusijų, kurios privertė susimąstyti: jaunimui reikia tokių erdvių, kuriose jis galėtų save išreikšti…

– Jūs pati prisimenate save tokio amžiaus, su kokio amžiaus jaunimu dabar dirbate? Ką veikdavote, kokia veikla užsiimdavote ar netrūkdavo jos Jums?

– Visko, visaip buvo (juokiasi). Jaunystė – geras laikas, geri prisiminimai. Aš lankiau ir baigiau muzikos mokyklą, kurioje mokiausi groti akordeonu. Tada buvo kilusi mintis groti būgnais, nes akordeonas buvo mano tėvų mintis, bet ne mano pačios. Kadangi esu kairiarankė, labai norėjau groti smuiku arba mušamaisiais.

Buvau pradėjusi groti mušamaisiais jau būdama vyresnė, kai buvau 25 metų, bet tai buvo labiau saviveikla, man nepavyko to įgyvendinti ir išmokti jais groti, nes neturėjau būgnų ir tuo metu nebuvo kur jų laikyti – per daug vietos užimtų namuose, todėl teko šios svajonės atsisakyti. Bet aš vis dar neprarandu vilties išmokti jais groti. Gal kada dar sumąstysiu. Ką čia žinai, kaip gyvenime atsitiks (juokiasi)?

Apibendrindama galiu pasakyti, kad buvau gana aktyvi.

„Šiais metais Kėdainių rajono savivaldybėje yra atliekamas jaunimo problematikos tyrimas. Šis tyrimas mūsų rajone yra atliekamas jau nuo gegužės mėnesio. Jame yra gana ilgas klausimynas, į kurį atsakinėja 14–29 metų jaunuoliai. <…> Ir aš tikiuosi iš to tyrimo sužinoti daugiau apie tai, su kokiomis problemomis, iššūkiais susiduria ne tik miesto, bet ir mūsų viso rajono jaunimas“.

J. Koriznaitė

– Veiklos, kaip suprantu, Jums netrūko?

– Ne, netrūko. Kaip jau minėjau, mokykloje mokiausi Radviliškyje ir, kiek pamenu, tada tokios kaip dabar yra mokinių tarybos (Kėdainiuose mokinių taryba, kaip jaunimo organizacija, yra labai stipri), mano vaikystėje, jaunystėje nebūdavo. Daugiau rinkdavosi draugų grupelės, kompanijos, kažką susigalvodavome veikti. Būta ir linksmų vakarėlių, ir kelionių, pramogų su draugais, šeima.

– Sprendžiant iš Jūsų užsidegimo, aktyvumo, entuziazmo, Jums Jūsų darbas patinka. Kuo jis Jus žavi?

– Tai yra nuolat kintantis darbas – vieną dieną gali būti ramiau, o kitą – jau žiūrėk, turi lėkti, skubėti, bendrauti. Man labai svarbu yra bendravimas, kontaktas su žmonėmis. Nuolatos naujos idėjos, naujos mintys, gali kažką kurti, prisidėti prie jaunimo, būti arčiau jo.

Ankstesnė mano darbinė veikla mano gimtajame Radviliškyje buvo susijusi su visuomenės sveikatos biuru. Džiaugiuosi, kad beveik penkerius metus turėjau neįkainojamą patirtį būti direktorės pareigose. Ten dirbdama supratau, kad man labai reikia daug veiklos. Aš negaliu visą dieną vien tik sėdėti kabinete, dirbti su dokumentais. Man reikia bendravimo, komunikavimo. O būtent šitas darbas ir yra balansas tarp administracinio darbo ir naujų idėjų, veiklų, bendravimo, komunikavimo. Man tai labai tinka ir patinka.

– Apskritai, ar sunku užmegzti ryšį su jaunimu, jį „prisijaukinti“?

– Aš tikrai nejaučiu ir niekada nejaučiau jokio sunkumo nei mezgant pažintis, nei bendraujant su jaunimu. Taip pat nejaučiu jokio diskomforto ir bendraudama su skirtingo amžiaus ar skirtingas pareigas užimančiais žmonėmis. Per šiuos metus, kiek teko bendrauti su jaunimu, sekėsi ir sekasi visai gerai.

Randame bendrą kalbą ir kontaktų su jais užsimezgė. Tapo lengviau juos paskatinti, bendrauti. Kadangi yra Savanorystės metai, savivaldybė tapo akredituota savanorius priimančia organizacija. Taigi, turime dvi savanores, būsimas dvyliktokes, kurios iki pat gruodžio pabaigos man talkininkaus. Jos labai aktyvios, šaunios. Tad visur su jaunimu sekasi neblogai.

Justina Koriznaitė sako, kad nėra iš tų ramių žmonių: „Kas mane pažįsta, žino, kad noriu visą laiką veikti, kurti, kažką daryti. Noriu ir čia kurti, burti komandą“./Asmeninio archyvo nuotr.

– Tinkamai dirbant su jaunimu tikriausiai galima kalnus nuversti. Turiu minty, kad mokant jį tinkamai motyvuoti, galima savo miestą paversti daug gražesne ir mielesne vieta gyventi – tvarkytis, kurti, statyti, gražinti ir t.t., nes jis dar pilnas entuziazmo, idėjų, norų ir pan. Ar Jūs savo praktikoje turite panašių pavyzdžių?

– Atsakant į šį klausimą, manau, kad svarbu paminėti, jog jaunimo reikalų koordinatoriaus veikloje yra labai daug ir administracinio darbo – įsakymų, tarybos sprendimo projektų, tvarkos aprašų rengimo, ataskaitų, planų… Tad gal ne visada lieka daug laiko, kurį galėčiau skirti vien jaunimui. O čia man talkininkauja jaunimo ir su jaunimu dirbančios organizacijos. Daugiausia kontaktuoju su jų vadovais, perduodu jiems informaciją, raginu, motyvuoju dalyvauti, kurti.

Tad kol kas kažko išskirti negalėčiau, kalbant apie „nuverstus kalnus“ (šypsosi). Gal dar šiek tiek per mažai laiko?

– Ar bendradarbiaujate su kitų Lietuvos miestų, rajonų jaunimo reikalų koordinatoriais? Jei taip, ar dalijatės abipuse patirtimi?

– Tikrai taip. Mes, jaunimo reikalų koordinatoriai, turime ir savo asociaciją – Nacionalinė jaunimo reikalų koordinatorių asociacija. Ji turi savo prezidentę, kuri šiuo metu yra Palangos miesto jaunimo reikalų koordinatorė. Aš taip pat esu asociacijos narė. Rengiami gana dažni susitikimai, dažnai pritaikomi prie jau esamos kažkokios konferencijos. Palaikome ryšį su Jonavos miesto jaunimo reikalų koordinatore, dalijamės gerąja patirtimi.

Taip pat kas ketvirtį vyksta koordinatorių supervizijos su skirtingų savivaldybių koordinatoriais. Mano grupėje yra Molėtų, Klaipėdos rajono, Rokiškio, Raseinių koordinatoriai. Vieną kartą per tris mėnesius susitikę pasidalijame, kas kuo gyvena, kokie klausimai iškyla, su kokiomis problemomis kas susiduria. Rugsėjį, po vasaros šurmulio ir atostogų, vėl susitiksime.

– Žinot, Justina, pagalvojau, kad Jūsų darbas yra labai atsakingas ir prasmingas, nes per įvairias veiklas, skiriamo dėmesio prisidedate prie jaunų žmonių, Lietuvos ateities formavimo. Ko norėtumėte palinkėti sau dirbant šį darbą?

– Kad užtektų viskam laiko, noro, energijos ir kantrybės: ir idėjoms įgyvendinti, ir jaunimą pakalbinti, ir su politikais, valdžios atstovais rasti bendrus sutarimus.

– O ko palinkėtumėte šių dienų jaunimui?

– Kartais viskas daug paprasčiau nei atrodo. Tad tiesiog pasitikėti savimi ir leisti sau būti tokiais, kokie yra (šypsosi).

– Labai dėkoju Jums už pokalbį ir linkiu, kad palinkėjimas sau išsipildytų!

1 Komentaras

  • Šaunuolė! Darbą, jei tik nori, gali visur susirasti 🙂

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Rekomenduojami video