Laisvės sukaktis suvienijo Kėdainių bendruomenę (FOTOGALERIJA)
Kelių tūkstančių kraštiečių minia pakiliai minėjo Kovo 11-ąją./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
Kovo 11-ąją Kėdainiuose žydėjo vienybė. Išdidžiai pasidabinusi trispalve atributika, įspūdinga kraštiečių minia sutiko 36-ąją Lietuvos laisvės sukaktį – šalies Nepriklausomybės atkūrimo dieną, įprasminančią 1990-aisiais mažos lietuvių tautos pademonstruotą tvirtą ryžtą ginti savo vertybes. Taip pusę amžiaus iš pasaulio žemėlapio okupantų buvusi ištrinta valstybė pirmoji iš trijų Baltijos seserų pakėlė galvą ir pradėjo naują – laisvės – epochą.
Eisena užtvindė senamiestį
Dar priešpiet senamiestį tiesiog užtvindė nuo Didžiosios Rinkos aikštės link rajono savivaldybės administracijos pastato pajudėjusi krašto švietimo įstaigų bendruomenių eisena. Joje dalyvavo net 23 įstaigos, subūrusios apie 2 500 vaikų, jų tėvelių ir pedagogų. Reginį praeiviai stebėjo su pasigėrėjimu, o kai kurie – ir braukdami pasididžiavimo ašarą.
Prie rajono savivaldybės pastato tradiciškai surengta iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija, iššautos Tėvynei ir jos žmonėms dedikuotos salvės.
Šv. Juozapo bažnyčioje aukotos Šv. Mišios už nepriklausomą Lietuvą ir Lietuvos nepriklausomybės akto signatarus. Po pamaldų Dievo namuose savo muzika tikinčiuosius pasveikino koncertą dovanojęs Kėdainių kultūros centro kamerinis choras „Ave Musica“.
Kauno gatvės kapinėse pagerbtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro kraštiečio Povilo Aksomaičio atminimas.
Garbinga pareiga – kraštietei
Vėliau į Didžiosios Rinkos aikštę kėdainiečius subūrė šventinis koncertas „Šaukiu aš Tautą“. Čia pasirodė 2021-aisiais iš meilės muzikai susikūręs Kauno Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademijos vokalinis ansamblis „Harmonija“, kurio solistė – kraštietė Vakarė Urbaitė-Dimbelė. Žavingo balso savininkei patikėta garbinga pareiga – sugiedoti Lietuvos himną.
Trispalvę pamatė tik paauglystėje
Publika nekantraudama laukė ant scenos pasirodant legendinės hiphopo grupės „G&G sindikatas“ įkūrėjo bei lyderio Gabrieliaus Liaudansko-Svaro. Atlikėjas, žinomas visuomenininkas, taip pat ir Šaulių sąjungos narys su kėdainiečiais pasidalino mintimis, ką reiškia būti lietuviu šiandien.
Tikruoju patriotiškumo pavyzdžiu daugelio įvardijamas G. Liaudanskas nustebino atskleidęs, kad patriotiškumas ir visi jo ženklai paties gyvenime rastis pradėjo tik sulaukus paauglystės.
„Nebuvau auklėjamas patriotizmo dvasioje, bet nesakau, kad mano šeima buvo nepatriotiška – ne. Tiesiog šeimos istorijoje buvo dalykų, dėl kurių geriau buvo pasirinkti tylą ir jų neliesti. Taigi močiutė ar mama, supdamos mane ant rankų, nedainavo partizanų dainų, – pasakojo svečias. – Aš gana vėlai sužinojau, kaip atrodo Lietuvos trispalvė, Vytis ir kaip skamba „Tautiška giesmė“. Visa tai į mano gyvenimą atėjo su prasidėjusiu Sąjūdžiu. Tada buvau apie 16-kos metų.
Žinoma, iš pradžių jaunam žmogui tai buvo tiesiog smalsu. Įvykiai, daug žmonių, šokiai, dainos, Lietuva – visa tai buvo nematyti dalykai. Patriotiškumo ugdymas – labai lėtas procesas, nėra taip, kad po vieno įvykio jau pasijunti didesnis.
Mylėti laisvę nėra lygu būti laisvamaniškam. Kiekvienas žmogus turi turėti teisę pats spręsti, kokiu jam būti ir kaip jam gyventi. O kai kažkas bando tai riboti – blogai.“
Prievarta meilės neužauginsi
G. Liaudansko nuomone, meilė Tėvynei turi kilti iš laisvo žmogaus apsisprendimo. Prievarta šio jausmo nepabudinsi.
„Nemylėti žemės, kurioje gimei, yra nenormalu, – tvirtai tarė svečias. – Juk tai – tavo šaknys, identitetas. Tu – tik iš čia ir daugiau iš niekur kitur nebūsi.
Visi labai mėgsta girtis Lietuvos pasiekimais, medaliais. Bet kad galėtume tuo didžiuotis, pirmiausia reikia įdėti darbo. O dirbti Tėvynės labui yra mūsų pareiga.“
Mokame kovoti su iššūkiais
G. Liaudanskas atkreipė dėmesį, kad mažos valstybės turi būti labai stiprios.
„Mažos tautos visada patiria iššūkių, bet dėl to jos būna stiprios, nes jei būtų silpnos, tada jų tiesiog neliktų, – kalbėjo atlikėjas. – Kokie mes, lietuviai, bebūtume skirtingi, kiek besiginčytume dėl smulkmenų, bet jeigu iškyla rimti iššūkiai, tada gebame pamiršti, kas mus skiria, ir susitelkti į svarbius dalykus.
Dėl Lietuvos esu ramus. Mačiau, kaip ta vienybė veikia: 1991 m. per sausio 13-ąją, paskui – per kovido pandemiją, kai per savaitę atsirado 5 000 savanorių. Gera matyti, kaip sparčiai auga Šaulių sąjunga, nes į ją ateina jauni žmonės.
Iššūkiai, kokie bebūtų, jie mus visada galanda: jei nori būti aštrus, turi būti pagaląstas – nuolat spręsti iššūkius, o jeigu to nedarai, tada rūdiji, – metaforiškai kalbėjo G. Liaudanskas. – Tačiau mažai šaliai tai negresia, nes visada turėsime iššūkių, kurie mus stiprins. O su stipriaisiais niekas nenori stoti į kovą.“
Kovo 11-ąją kėdainiečiai meilę Tėvynei traukė hiphopo ritmu – šventinę dieną vainikavo grupės „G&G sindikatas“ koncertas.
Kviečia austi juostą
Nuo kovo 16-osios Kėdainiuose prasideda intriguojanti iniciatyva „Gijos, kurios jungia“. Kraštiečiai ir miesto svečiai kviečiami užsukti į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą Arnetų name (Radvilų g. 21) ir prisidėti drauge audžiant tradicinę vytinę juostą.
Tradicinių amatų meistrė Loreta Steponavičienė dalyvius supažindins su vytinių juostų audimo tradicija, jos prasme, simbolika ir pamokys audimo pradmenų. Bendruomeniškai nuausta juosta bus šventiškai įprasminta Kėdainių miesto gimtadienio renginių metu rugsėjo pradžioje.
Norintieji prisiliesti prie senojo amato laukiami kovo 16–birželio 30 ir rugpjūčio 3–28 dienomis pirmadieniais nuo 9 iki 18 val. bei penktadieniais nuo 9 iki 17 val.
Tapkite bendro kūrinio dalimi!
3 Komentarai
Kažkas naujo-nei vienos ukrainos vėliavos.
Visai nekeista, pasižiūrėkit atidžiau -prie savivaldybės kabo tik miesto ir Ukrainos vėliava, mūsų trispalvės nėra prie savivaldybės jau seniai, ir kaip matote švenčia Lietuvos nepriklausomybę stovėdami po svetima vėliava. Apima svetima gėda-tiek patarėjų, bet nėra kam priminti, jog prie savivaldybės turi kabėti LIETUVOS vėliava.
„Tarybiniais” laikais buvo paradai, o dabar eisenos. Istorija kartojasi….