Laikino tilto nebus, nes rajono valdžia jo net neprašė

Eismas bus paralyžiuotas – laikinojo tilto arterinėje J. Basanavičiaus gatvėje per Smilgą nebus. Ir ne todėl, kad tokia galimybė būtų išsamiai išnagrinėta, apginta ar paskutinę minutę žlugusi. Jo nebus todėl, kad tada, kai dar buvo galima jį numatyti projekte, Kėdainių rajono meras Valentinas Tamulis ir savivaldybė jo tiesiog neprašė. Kėdainiečiai ne šiaip liko be laikinojo tilto – jie liko be jo todėl, kad jų pačių valdžia laiku nepakėlė ragelio, nepareikalavo, nepaspaudė, nepakovojo. Tylėjo tada, kai reikėjo veikti. Pritarė sprendiniams tada, kai reikėjo kelti klausimus. O dabar, kai miestas stumiamas į transporto chaosą, gyventojams aiškinama, kad nieko pakeisti nebeįmanoma.

Kėdainiečiai, vylęsi, kad J. Basanavičiaus gatvės tilto per Smilgą rekonstrukcijos metu bus rasta bent kiek žmoniška išeitis transporto eismui pagrindine miesto gatve išsaugoti, liko ne prie suskilusios geldos – jie liko prie valdžios aplaidumo pasekmių. Pamaitinti aptakiais susisiekimo ministro žodžiais apie esą svarstomą laikinojo tilto galimybę, žmonės galiausiai turi klausytis mero kalbų apie „mažesnę blogybę“. Tačiau ši „mažesnė blogybė“ nėra stichinė nelaimė. Ji turi autorius. Ir tie autoriai – savivaldybės vadovai, kurie laikinojo tilto laiku net neprašė. Paaiškėjo, kad Kėdainių rajono savivaldybė apie miestą laukiantį chaosą žinojo seniai – vos paaiškėjus, kad tiltas bus remontuojamas. Jau tada buvo aišku, kad laikinojo tilto planuose nėra. Tačiau vietos valdžia, užuot gynusi kėdainiečių interesą, su tuo susitaikė. Tyliai. Patogiai. Be kovos. O kai gyventojai, verslas ir specialiosios tarnybos ėmė kelti aliarmą, staiga paaiškėjo: traukinys jau nuvažiavo, sprendimai priimti, o miestas tegul tvarkosi kaip išmano.

Nuspręsta seniausiai – laikinojo tilto nebus

Paaiškėjo, kad visi gyventojų, verslo nuogąstavimai ir prašymai, politikų bandymai reikalauti bent jau apsvarstyti laikinojo tilto galimybę tebuvo bandymas su šakėmis prieš traukinį eiti. Sprendimai priimti jau seniai.

„Via Lietuva“ informavo, kad sprendimas neįrengti laikinojo tilto atsiremia į finansus ir techninį sudėtingumą.

„Projektavimo metu vertinamos visos galimos alternatyvos dėl eismo organizavimo darbų metu, taip pat ir laikino tilto įrengimas.

Tačiau norime akcentuoti, kad laikino tilto įrengimas šioje vietoje būtų techniškai ir ekonomiškai sudėtingas, turėtų neigiamą poveikį želdiniams (reikėtų pašalinti brandžių medžių), kultūros paveldo teritorijoms (nagrinėjama teritorija patenka į kultūros paveldo objektų teritorijas: Kėdainių senamiestį ir Kėdainių senojo miesto archeologinę vietovę) ir esamai infrastruktūrai.

Automobilių eismas bus organizuojamas apylanka. Todėl laikino tilto įrengimo, įvertinus visas alternatyvas, buvo atsisakyta.

Projektu buvo siekiama ne tik trumpinti nepatogumų laikotarpį gyventojams, bet ir kiek įmanoma labiau išsaugoti esamą aplinką bei išvengti nepagrįsto statybos darbų kainos didinimo. Kitu atveju, statybos procesas užtruktų ilgiau ir kainuotų daugiau“, – sako „Via Lietuva“.

Taigi automobiliai važinės apylanka per Šėtos pervažą, o pėsčiųjų ir dviratininkų poreikiai gali būti užtikrinami esamomis alternatyviomis jungtimis, tarkime, maždaug už 390 m nuo nagrinėjamos vietos esančiu pėsčiųjų ir dviračių tiltu per Smilgos upę.

Apie projektą žinojo, bet laikino tilto neprašė

Žinoma, norėtųsi tikėtis, kad tiltų savininkei „Via Lietuva“, projektuotojams ar bent kažkam iš Sostinės iš tiesų nuoširdžiai rūpės, kaip ne tik tiltą sutvarkyti, bet ir kėdainiečių pinigines ir nervus patausoti.

Tačiau faktas yra tas, kad ne projektuotojų ir ne „Via Lietuva“ darbas čia yra, o savivaldybės vadovų. Jie geriau nei bet kas žino, kuo kvėpuoja kėdainiečiai, ko jiems reikia ir kokias problemas sukels vieni ar kiti atliekami, nors ir būtini, darbai.

Būtent rajono vadovai, o ne Vilniuje gyvenantys žmonės, žinojo, kad apylanka bus vienintelė – per Šėtos pervažą. Būtent jie žinojo, kokio apkrovimo ji yra, kokie kamščiai prie jos darysis, kiek tai sukels problemų ne tik gyventojams, bet, svarbiausia, specialiosioms tarnyboms, kurios jau perspėja, kad tai gali kainuoti ir žmonių gyvybes. O ką jau kalbėti apie vėl verslams gręsiančius nuostolius.

Bėda tik ta, kad visa tai žinodami rajono vadovai, dar tada, kai buvo galima prašyti laikinojo tilto, to… nedarė.

„Via Lietuva“ informuoja, kad visi tilto remonto ir eismo nukreipimo apylankomis sprendiniai su savivaldybe buvo suderinti seniai, o laikinojo tilto Kėdainių vadovams tiesiog nereikėjo.

„Pabrėžiame, kad visi tilto sprendiniai buvo suderinti su Kėdainių rajono savivaldybės administracija. Dėl laikino tilto įrengimo projekto rengimo metu keliami klausimai nebuvo“, – „Rinkos aikštei“ teigia „Via Lietuva“.

Dar daugiau – Kėdainių meras Valentinas Tamulis pernai, derindamas J. Basanavičiaus gatvės asfaltavimo darbus, domėjosi ir būsimu tilto projektu. Tad akivaizdu, kad situacija nėra „netikėta“, o laikinojo tilto klausimas iškeltas tiltus prižiūrinčiai bendrovei buvo tik šiemet, iš esmės tada, kai verslo atstovai ir gyventojai pradėjo skambinti pavojaus varpais dėl gresiančios transporto blokados.

Susisiekimo ministro žodžiai – pirštu ant vandens rašyti

Šioje istorijoje ne mažiau gėdingas vaidmuo tenka ir Susisiekimo ministerijai bei pačiam ministrui, socialdemokratui Jurui Taminskui.

Dar gegužės 20 dieną „Via Lietuva“ spaudą informavo, kad uždarius tiltą eismas vyks apylanka, ne laikinuoju tiltu. O jau gegužės 21-ąją Seime kraštiečio Seimo nario Viktoro Fiodorovo paklaustas apie tai, ar negalima būtų svarstyti laikinojo tilto galimybės, ministras viešai žadėjo viltį.

„Tai, iš tikrųjų, taip, vertinsim ir vertinam dabar galimybes, jeigu technologiškai  būtų įmanoma. Nes, kaip pavyzdys yra A1 magistralės tiltas, kur laikinas pastatytas, kad nesusidarytų didelės spūstys, nors ir tai susidaro karts nuo karto.

Taip pat ir Kėdainių tema bei kitų savivaldybių – jei technologiškai įmanoma, jei finansiškai tai yra pagrįsta ir įmanoma pagrįsti, tada taip.

Tai šiuo atveju vertinam, įvertinsim, jeigu tai bus įmanoma padaryti“.

Ministras kalbėjo esamuoju laiku, sudarydamas įspūdį, kad ministerijos koridoriuose dega bent jau geltonos šviesos ir skaičiuojamos sąmatos kėdainiečių gerovei. Tačiau užgesus kameroms, kaukės nukrito.

„Rinkos aikštei“ ministerijos paprašius patikslinti situaciją apie tai, kaip tie skaičiavimai vyksta, kada jie prasidėjo ir kada gi galima tikėtis kažkokių tų skaičiavimų rezultatų, ministro atstovė spaudai teigė, kad jokia darbo grupė ministerijoje nėra sudaryta, skaičiavimus, jei ir atlieka, tai tik „Via Lietuva“, o ministras esą Seime net ne apie Kėdainius kalbėjo, o „apskritai“.

Ir nors ministras pažadėjo pateikti atsakymus į klausimus, po savaitės laiko tesugebėjo pakartoti, kad „susisiekimo ministras J. Taminskas Vyriausybės valandoje LR Seime pažymėjo, jog laikinojo tilto įrengimo galimybė gali būti svarstoma tais atvejais, kai tai būtų techniškai įmanoma ir finansiškai pagrįsta“, ir vėl pasiūlė kreiptis į „Via Lietuvą“.

Panašu, kad ministro J. Taminsko žodžiai buvo tik pigus politinis triukas laimėti laiko.

Kol kėdainiečiai tikėjosi sprendimo, „Via Lietuva“ kartu su Kėdainių rajono savivaldybe jau buvo viską nusprendusi: laikinojo tilto nebus, nes tai techniškai ir ekonomiškai sudėtinga.

Bet įdomu tai, kad Labūnavoje, dar visai neseniai tvarkant tiltą per Barupę, pinigų (per 1,7 mln. Eur) ir techninių galimybių laikinam tiltui atsirado. Kėdainių centras, matyt, ministerijai atrodo mažiau svarbus nei užmiestis…

Mero logika: pacientus gelbės kaimynai, o problema – tik „gąsdinimai“

Gegužės 29-osios rajono tarybos posėdyje meras Valentinas Tamulis pademonstravo išskirtinį optimizmą, kuris kai kam gali pasirodyti ir kaip cinizmas.

Rajono vadovas neslepia – projektas suderintas be laikinojo tilto ir kitaip jau nebus, nes laikinojo tilto projektavimas ir statybos truktų dvejus metus, savivaldybė prarastų ir laiką, ir pinigus, ir rangovą.

Ir tai iš tiesų tiesa. Tačiau meras „pamiršo“ paminėti, kad taip yra todėl, kad laikinojo tilto niekas neprašė dar tada, kai tokį sprendimą buvo galima įtraukti neprarandant laiko sąnaudų ir negresiant dingti ir rangovui, ir pinigams.

„Projektuoti laikinąjį tiltą užtruktų iki metų laiko, dar kol jį įrengtų – na, porą metų mes prarastume. Taip pat prarastume šiuo metu esančius pinigus ir rangovą. Tai mes ko prašome – viską išlošti laike, kad darbai sklandžiai vyktų.

O kadangi „Via Lietuva“ su rangovu šiandien sutarties dar nėra pasirašiusi, prašymas buvo vienas – prieš pasirašant sutartį, kad galėtume išgirsti iš rangovo, kaip vyktų darbai.

Visos šnekos apie laikino tilto pastatymą… tai praktiškai kainuotų turbūt dar vieno tilto lėšas. Mes turime rinktis mažesnę blogybę“, – tarybos nariams dėstė V. Tamulis.

Tačiau didžiausią nerimą kelia mero požiūris į specialiąsias tarnybas. Kol medikai ir ugniagesiai baiminasi dėl brangių minučių, kurios bus prarastos sukant aplinkkeliais ir laukiant prie uždarytos geležinkelio pervažos, meras problemos čia nemato.

Anot jo, jei tilto nebus, pacientus tiesiog gelbės Pelėdnagių greitoji medicinos pagalba (GMP) arba savivaldybės ugniagesiai iš kitos tilto pusės.

„Tas tiltas nebus ta vieta, kuri lems, kad laiku neatvyko medicininės pagalbos automobilis“, – rėžė meras, sumenkindamas tarnybų nuogąstavimus iki paprastų „interpretacijų ir gąsdinimų“.

Meras neslėpė, kad jam buvo pateiktas tilto per Smilgą rekonstrukcijos projektas. Akivaizdu, kad jis su Kėdainių savivaldybe sutiko su pasiūlytais sprendiniais. Kėdainių savivaldybė neprašė laikinojo tilto. O kai žmonės ėmė klausti – situacija buvo pristatyta kaip esą neišvengiama, techninė, objektyvi. Akivaizdu, kad taip pasiteisinama nesugebėjus laiku užtikrinti gyventojams normalių eismo sąlygų, pasiteisinama nesugebėjus atlikti savo darbo.

Tiltas per Smilgą bus rekonstruotas – ir tai tikrai reikia daryti. Niekas nesiginčija, ar reikalingas remontas. Klausimas kyla tik vienas – kodėl vietos valdžia, rodos, net nebando pakovoti už kėdainiečių gerovę?