Krakių bendruomenės „Svetainės“ fenomenas: čia virėjoms dėkoja ovacijomis

Pagrindinėje Krakių miestelio gatvėje veikiančios bendruomenės „Svetainės“ virtuvėje verda darbas – kavinės virėjos krakiškė Lina GAUČIENĖ ir vailainiškė Birutė LITVINIENĖ ruošia žydiškus valgius rytoj atvyksiantiems daugiau kaip pusšimčiui studentų iš Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto. Miestelio gyventojai jau įprato Krakių centre matyti iki pat bažnyčios išsirikiavusias automobilių eiles ar ekskursinius autobusus. Per pastaruosius ketverius metus Krakes išvaikštinėjo veikiausiai daugiau žmonių nei per visą dešimtmetį.

Atokaus Kėdainių rajono miestelio gyvenimas būtų tekėjęs ramia vaga, jei ne dvi aktyvios moterys – Daiva DUBINKIENĖ ir Lina GAUČIENĖ, užsimojusios įgyvendinti, regis, beprotišką idėją. Neturėdamos patirties viešojo maitinimo paslaugų srityje, bet matydamos aiškų savo sumanymo siluetą nėrė į nežinomybę ir ėmėsi bendruomenės verslo – parašiusios projektą bei laimėjusios finansavimą, įkūrė kavinę, kurią pavadino Krakių bendruomenės ,,Svetaine“.

Deja, vos įsibėgėjusią veiklą pristabdė kovido pandemija. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kūrybingi protai, karantino suvaržymų uždaryti namie, sugeneravo dar geresnę „Svetainės“ viziją – imtis edukacijų, kurių metu lankytojai pažintų Krakių krašto kultūrinį ir kulinarinį paveldą bei istoriją.

Laikas parodė, jog šitaip pakeisti veiklos kryptį buvo geniali mintis, išgarsinusi miestelį visoje Lietuvoje! „Per ketverius metus surengėme apie  700 edukacijų, – įspūdingu skaičiumi pribloškia Krakių bendruomenės centro pirmininkė Daiva DUBINKIENĖ. – Jau turime rezervacijų net ir kitiems metams.“

Šimtametis medinukas nustebina

Istorinis pilkų lentų medinukas, į gatvę žvelgiantis pro vietos auksarankių nėriniais papuoštus langus, svečius sutinka be šiam laikmečiui įprastų ryškių rėkiančių iškabų. Lina atskleidžia, kad dažnas lankytojas, užėjęs į vidų, maloniai nustemba – moderniame „Svetainės“ interjere subtiliai dera rankų darbo grožybės, vietos gamintojų produkcija bei žydiški simboliai. Mįslinga erdvės aura, rodos, priverčia laiką tekėti lėčiau. Bandau prisiminti, kur paskutinįsyk sielai buvo taip jauku, tačiau galvoje įsisukusias paieškas nutraukia nosį kutenantis kavos aromatas, sklindantis iš ką tik Linos ant stalo patiektų puodelių.

„Mudvi su Daiva viską planavome ir įrenginėjome kartu. Teko paplušėti galutinai įrengiant patalpas, sukuriant jaukumą – prisiminusi net atsidūsta Lina. – Ši „Svetainė“ – toks išnešiotas ir išgimdytas kūdikis… Malonu, kad lankytojai tai įvertina – sako, kad čia užėjus net akys nušvinta, nes labai jauku.“

Lina „Svetainėje“ darbuojasi nuo pat pirmos dienos, kai ši kavinukė svečiams atvėrė duris 2020-ųjų birželį. Pirminė idėja buvo Krakėse įkurti erdvę, kur gyventojai ar pravažiuojantieji pro šalį galėtų išgerti kavos, stabtelėti dienos pietų.

Moterims puikiai sekėsi – „Svetainė“ tapo mylima ir vietinių, ir atvykėlių. Žmonės čia mielai švęsdavo asmenines šventes, rinkdavosi darbo kolektyvai, susitikimus organizuodavo buvę bendraklasiai. Lankytojų kavinukei netrūko ir puodams dūlėti virtuvėje netekdavo.

Kovido pandemijos metu darsyk viešąjį gyvenimą sustabdęs karantinas kuriam laikui užsidaryti privertė ir „Svetainę“. Veiklos pauzė išsūpavo naują kryptį – moterys nusprendė kviesti į turiningas kulinarijos bei kultūrinio ir istorinio paveldo edukacines programas.

Žydų kultūra ir balanos gadynės laikmetis

Kruopščiai bei išmoningai iki mažiausių detalių nugludinusios savo planus, krakiškės kibo į darbą – parengė projektą, kuris pelnė finansavimą. Taip dienos šviesą išvydo dvi edukacinės programos, sėkmingai įgyvendinamos iki šiol.

Pirmoji – „Žydų kaimynystėje 150 metų: kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai“?“, kurios metu lyginami lietuvių ir žydų kultūriniai panašumai bei skirtumai, kalbama apie žydiškus papročius, elgesio normas, košerinį maistą, kviečiama paskaityti „žydiškai“, užduodama įvairių klausimų ir, jei dalyviai pageidauja, patys gali nusipinti šventinę baltos duonos pynutę – chalą, kuri vėliau iškepama ir duodama ragauti su humusu ar foršmaku. Taip prisimenama kadaise Krakėse klestėjusios žydų bendruomenės istorija.

Kita programa – „Kelias į marčias: išverptas, išaustas ir išsvajotas“, kuri sukurta remiantis Mikalojaus Katkaus knyga „Balanos gadynė“ ir vyksta jo memorialiniame muziejuje Ažytėnų kaime. Apie Ažytėnų marteles „Rinkos aikštėje“ rašėme dar vasaros pabaigoje, tad šioje publikacijoje dėmesį skirsime pirmajai programai, atskleidžiančiai Krakėse gyvenusios žydų bendruomenės kasdienybę ir kultūrą.

Miestelio jubiliejui – debiutas

2021 metais Krakėms minint 600-ąjį jubiliejų, „Svetainės“ kolektyvas bendruomenei surengė intriguojantį debiutą – pirmąsyk pristatė žydų kulinarijos ir kultūrinio paveldo edukacinę programą „Žydų kaimynystėje 150 metų: kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai“?“.

Iki tol žydiškų patiekalų nė viena iš „Svetainės“ moterų gaminusi nebuvo. Lina pasakoja kulinarinių subtilybių mokiusis iš įvairių šaltinių: konsultavo Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, vartytos knygos ir domėtasi internete.

„Pirmaisiais degustatoriais tapo šeima ir bendruomenės moterys, – pasakoja Lina bei priduria vis tik žydiškų patiekalų receptūrą pritaikiusi lietuviškam skoniui – atsisakiusi to, kas žmonėms gali atrodyti labai neįprasta. – Pavyzdžiui, yra toks saldus jautienos troškinys „Floimen cimes“, kurį mes gaminame. Žydai į jį deda nemažai cukraus, bet mes apsiribojome saldumu, kurį suteikia džiovintos slyvos ir morkos. O štai, tarkime, humusas Rytų šalyse gaminamas labai aštrus. Mes ruošiame švelnesnį.“

Svajonių darbas

Darbas „Svetainėje“ intriguojančiu iššūkiu tapo 12-ka kilometrų nuo Krakių nutolusiame Vailainių kaime gyvenančiai Birutei.

„Šio kolektyvo dalimi esu jau trečius metus. Man čia labai patinka, – šypsosi moteris. – Anksti sukūriau šeimą, tad nespėjau įgyti specialybės, bet visada mėgau šeimininkauti virtuvėje. Vyras sakydavo: „Tau duok mėsos gabalą, tai tu iš jo bet ką pagaminsi.“

Mano krikšto mama šeimininkaudavo vestuvėse, nuolat ją matydavau prie puodų ir sakydavau, kad užaugusi irgi būsiu šeimininkė.

Kai vaikai ūgtelėjo ir atsirado daugiau laisvo laiko, Kėdainių profesinio rengimo centre sėkmingai įgijau virėjos specialybę. Pradėjau dirbti Kėdainių cukraus fabriko valgykloje. O kai „Svetainei“ prireikė virėjos, mane pakvietė išbandyti jėgas. Patiko, todėl likau ir savo sprendimu džiaugiuosi. Dirbame daug, bet čia labai gera.“

Populiarumas šovė į aukštumas

„Svetainės“ sukurtos edukacinės programos žaibiškai išpopuliarėjo. Apie krakiškes ėmė kalbėti šalies žiniasklaida. Kartkartėmis moterims tenka vesti ir po tris edukacijas per dieną! Taigi ilgainiui „Svetainė“ liko dirbti tik su individualiais užsakymais, kurie atsikvėpti leidžia dvi dienas per savaitę – sekmadieniais bei pirmadieniais.

„Jei atvirai, tokios sėkmės nesitikėjome. Gera, jog tai, ką kūrėme iš visos širdies, žmonėms įdomu ir patinka, – sako Daiva. – Pradžioje skaičiavome, kad septynios edukacijos per mėnesį jau bus gerai. Dabar per metus turime po 120–140 edukacijų.“

Turistų traukos centru tapusiu miesteliu džiaugiasi bei didžiuojasi ir patys krakiškiai. Tiesa, vietiniai pasiilgsta savosios „Svetainės“, kurioje anksčiau galėjo prisėsti atsigerti kavos ar papietauti.

„Dabar esame pasiekę „Svetainės“ galimybių piką. Dirbti kaip kavinė nebegalėtume – paprasčiausiai nespėtume pasiruošti iš anksto užsakytoms edukacijoms“, – paaiškina Daiva.

Krakių „Svetainėje“ pabuvoti nori visi – senjorai, suaugusieji, vaikai, patys kėdainiečiai, vietiniai turistai iš įvairiausių Lietuvos miestų ir keliautojai iš užsienio. Moterys geba edukacijas pritaikyti kiekvienam – nuo pirmoko iki dvyliktoko, Trečiojo amžiaus universiteto studentams ir netgi neįgaliesiems.

„Turėjome kelias grupes svečių iš Jonavos organizacijos, globojančios sutrikusio intelekto žmones. Jiems čia labai patiko. Taip pat pas mus puikiai laiką praleido ir sėkmingai chalas pynė ir silpnaregiai iš Vilniaus, – pasakoja Daiva. – Esame atviri visiems. Mielai priimame edukacijų dalyvius net ir su augintiniais.“

Aplankė pasaulio žydai

Daiva pastebi, jog po kovido pandemijos stipriai atgijo vietinis turizmas – lietuviai iš naujo pamilo savo kraštą ir ėmė jį tyrinėti. Krakių „Svetainė“ per ketverius veiklos metus sulaukė svečių iš pačių įvairiausių Lietuvos miestų bei miestelių ir ne tik – žydiškus patiekalus čia degustavo Izraelio, Prancūzijos, Amerikos žydai ir kiti, ieškantieji savo protėvių šaknų Krakių miestelyje.

„Atvykę žydai ragauja mūsų patiekalus, kol kas priekaištų nesame sulaukusios – viskas patiko, viską suvalgydavo, o paskui būdavo įdomu su viešniomis žydėmis pasikalbėti apie jų virtuvės paslaptis. Pasirodo, jie tuos pačius patiekalus gamina skirtingai. Padarėme išvadą, jog  kiekviena žydė turi savo foršmako (tradicinio žydiško silkės patiekalo) receptą“, – atskleidžia Lina.

Daiva pasidalina, jog žydiškuosius „Svetainės“ patiekalus yra degustavęs ir puikiai įvertino žymusis perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, savo koncertų surengęs ir Kėdainiuose.

„Kai viena Kėdainių gamykla turėjo svečių iš Izraelio, jie pas mus tris dienas užsakinėjo maistą išsinešti, – priduria Lina. – O Šeduvoje veikiančio muziejaus „Dingęs štetlas“ kolektyvas, dar likus metams iki atidarymo, buvo atvykęs pas mus į edukaciją, papasakojo, kaip jiems sekasi, ir įteikė kvietimą atvykti į muziejaus atidarymą. Aišku, jame dalyvavome.“

„O kaip patys Lietuvos, pasaulio žydai vertina mažo miestelio bendruomenės užmojį taip kūrybingai atgaivinti ir puoselėti jų tautos kultūros pėdsakus bei istoriją?“ – pasiteirauju Daivos.

„Jie žvelgia santūriai, atsargiai, – sako Krakių bendruomenės centro vadovė. – Žinoma, pastabų mums turi, bet juk neklysta tik tas, kas nieko nedaro. Žydų kultūra labai plati, tad išmanyti visas plonybes neįmanoma. Kai pasidalinome planais apie ruošiamą edukaciją, mus gąsdino – klausė, ar mes nebijome kalbėti apie žydus? Aišku, antisemitai pas mus nevažiuoja, bet tikrai sulaukiame žydų atžvilgiu skeptiškai nusiteikusių žmonių, kurie edukacijos pabaigoje vis tik dėkoja plojimais.

Susiduriame, jog žydai nėra mėgstamiausia tauta pasaulyje, o ypač po kilusio karo (aut. past. – tarp Izraelio ir „Hamas“). Atsiranda svečių, kurie mūsų klausia: „Koks jūsų požiūris į karą?“ Šia tema nediskutuojame.

Mūsų edukacijoje pasakojama apie XVIII–XIX amžiuje ir dar tarpukariu iki liūdnojo holokausto Lietuvoje, taip pat ir Krakėse, gyvenusią žydų ortodoksų bendruomenę, – pažymi Daiva. – Pastebėjome, kad per sovietmetį buvo labai pasistengta iš žmonių atminties ištrinti Lietuvoje gyvenusių žydų kultūrą. Stengiamės edukacinėje programoje remtis krakiškių atsiminimais apie kaimynystėje gyvenusius žydus. Vis tik džiugu, kad pastaruoju metu viena po kitos pasaulį išvysta apie žydų kultūrą ir tradicijas pasakojančios knygos, išverstos į lietuvių kalbą, tokios kaip Deborah Feldman „Neortodoksiška“.“

Vieninga „Svetainės“ komanda

Krakių „Svetainė“ laikosi ne tik ant penkių moterų pečių: charizmatiškųjų edukatorių Daivos Dubinkienės, Vilmos Cechanavičienės bei Jūratės Gudliauskienės ir su didžiausia meile virtuvėje besidarbuojančių Linos Gaučienės ir Birutės Litvinienės.

„Mums pagelbėja ir savanoriai – du Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos dvyliktokai, kurie matuojasi maitinimo paslaugų sferos profesiją ir, kai į edukacijas atvyksta labai didelės chebros, tada į pagalbą atskuba dar dvi–trys bendruomenės moterys. O Krakių kultūros centro direktorius Robertas Dubinka mūsų svečiams veda įdomias ekskursijas po miestelį“, – komandą pristato Daiva.

Krakių bendruomenės centro pirmininkė pasidžiaugia, kad seniūnija pasirūpina, jog miestelio  aplinka visada būtų tvarkinga. Tai įvertina ir atvykę svečiai.

Ant laurų neužmigo

Krakių „Svetainę“ savo darbu tikra žvaigžde pavertusios moterys laikosi tvirtai – populiarumas joms galvų nesusuko.

„Būti pastebėtoms nėra mūsų pagrindinis tikslas, – nubrėžė Daiva. – Mums svarbu kuo geriau atlikti savo darbą – kad svečiai išvyktų su puikiais įspūdžiais. Dirbame su pasimėgavimu, stengiamės išlaikyti edukacinės programos stilių bei žydiškų patiekalų kokybę. Gaminame iš šviežių, natūralių produktų. Jei tik įmanoma, naudojame kuo daugiau vietinių gamintojų bei ūkininkų produkcijos. Tai šiuolaikiniai žmonės labai vertina.“

„Bulvės, svogūnai, burokėliai, medus, midus – mūsų krašto ūkininkų, – vardija Lina. – Kažkas naminių obuolių, kiaušinių pasiūlo – mielai nuperkam.

Per metus mūsų svečiai vidutiniškai suvalgo po vieną 700 kilogramų svorio jautį.“

„Svetainėje“ vietos gamintojų produkcija taip pat ir prekiaujama. Pasiūla svečiams išties nemenka: nuo agurkų džemo, agurkinių ledinukų, ekologiškų sulčių, medaus, rankų darbo vaško žvakių iki pintinių, papuošalų ar medinių interjero detalių.

Pelnas – krakiškių gerovei

Kaip bitės plušančios „Svetainės“ moterys papildo bendruomenės biudžetą. Uždirbtos lėšos praplėtė galimybes kurti turiningesnį kultūrinį visų krakiškių gyvenimą.

„Mūsų bendruomenė, turėdama sėkmingą, nors ir sunkų verslą, ir iš jo gaudama pajamų, gali drąsiai rašyti didesnės apimties projektus, kur prašoma prisidėti savomis lėšomis.

Nebereikia imti paskolos kaip tada, kai atidarėme „Svetainę“ ir pritrūkome pinigų pradžiai apyvartinėms lėšoms. Dabar turime finansinių galimybių prie projektų prisidėti patys, – vieną iš privalumų pabrėžė Daiva. – Iš uždirbtų pinigų kasmet skiriame lėšų ir labdarai – pernai parėmėme Neišnešiotukų naujagimių asociaciją, šiais metais – Lietuvos neįgaliųjų fizinio aktyvumo asociaciją.

„Svetainės“ uždirbtais pinigais prisidedame prie įvairių Krakių miestelio švenčių pramogų, todėl jos – batutai, žaidimai, edukacijos ar vaišės – dalyviams nekainuoja.

Prieš Kūčias turime tradiciją „Svetainėje“ kepti kūčiukus. Susiburia vietinės senjorės, mokiniai, visi dainuojam, juokaujam. Būna labai smagu.“

„Per dieną prikepame apie 18 kilogramų kūčiukų, – suskaičiuoja Lina. – Apie 7 kilogramus dovanojame Krakių Šv. Mergelės Marijos savarankiško gyvenimo senelių namams. O per Pyragų dieną mūsų keptais mieliniais pyragais vaišinosi visų miestelio įstaigų kolektyvai – nuo ambulatorijos iki parduotuvių.“

„Dalis uždirbtų lėšų skiriama „Svetainės“ komandos išvykoms į teatrą arba koncertą. Tai padėka už gerą darbą bei puiki motyvacija, savišvieta, – akcentuoja Krakių bendruomenės centro pirmininkė. Tiesa, pašnekovė neslepia, jog uždirbtų pinigų paskirstymas tenkina ne visus krakiškius. – Yra ir tokių, kurie norėtų, kad kiekvienam gyventojui tiesiog padalintume po 10 eurų… Ar tokia suma pakeistų jų finansinę situaciją? Vargu. Turime savo viziją ir judame į priekį.“

Atsisveikina aplodismentais

„Mielosios, jūsų dėka Krakes išvydo šimtai žmonių, kurie – jei ne „Svetainė“ – greičiausiai čia niekad nebūtų užsukę. Jums tai glosto širdį?“ – teiraujuosi pašnekovių.

„Žinoma, užplūsta pasididžiavimas, o ypač dėl to, kad mes apskritai tai padarėme – įkūrėme bendruomenės verslą“, – sako Lina. „Buvome žalios – apie viešojo maitinimo verslą nieko neišmanėme. Žengėme į visišką nežinomybę, – atvirauja Daiva. – Ir nors iš vietinių gyventojų kartkartėmis tenka išgirsti apkalbų ar kandžių replikų, bet tie nesibaigiantys svečių autobusai ir nuoširdūs plojimai po edukacijų įkvepia jėgų bei tikėjimo, kad pasirinkome teisingą kryptį“.

„Žinote, neretai pasijuntame kaip tikros žvaigždės, – juokiasi Lina su Birute. – Kai lankytojai už valgį dėkoja ovacijomis, ploja atsistoję, šaukia valio, o mes iš virtuvės išeiname nusilenkti tarsi artistės scenoje, tada užplūsta nuostabus jausmas – supranti, kad tavo pastangas skaniai paruošti maistą įvertina, todėl darbas įgauna prasmę.“

Nuo gimtadienių iki gedulingų pietų

Tie, kurie per ketverius metus dar neprisiruošė paskanauti žydiškų valgių Krakių „Svetainėje“, būtent šia pramoga galėtų praskaidrinti niūrias šaltymečio dienas. Jei kompanija maža – vos du ar keturi dalyviai, jus mielai pakvies prisijungti prie kitos nedidelės lankytojų grupės, tereikia paskambinti.

„Svetainėje“ galite rinktis ne tik edukaciją. Gimtadieniui ar šventiškam giminių susitikimui ypatingų įspūdžių suteiksite užsisakydami tiesiog žydiškų valgių degustaciją. Jauki „Svetainės“ aplinka tinka paminėti ir gedulo sukaktuves.

„Dėmesys kiekvienam įžengusiam pro duris ir gebėjimas prisitaikyti prie kliento pageidavimų bei šviežias, kokybiškas maistas yra mūsų ,,Svetainės“ sėkmė“, – reziumuoja Krakių kavinukės komanda.