Kaip išgyventi brandą ir paversti ją prasmingiausiu savo gyvenimo etapu

Šiandien kalbėsime ne apie skaičius pase, o apie tai, kas verčia žmogų pakilti nuo patogios sofutės ir eiti ten, kur jo pagalbos reikia labiausiai. Apie vidinį variklį, neleidžiantį sustoti, netaupant savęs, bet skiriant brangų laiką kitiems – neatlygintinai, be jokių užuominų į garbę ar savęs aukštinimą. Apie tai, kaip MEILĖ savo šaliai, miestui, žmonėms ar gyvūnams virsta konkrečiais kasdieniais darbais, apie kuriuos atsitiktinai sužinojau iš „Facebook“ puslapių. Įrašai ir nuotraukos kalba patys už save. Šią moterį stebiu jau metus – ne todėl, kad ji save reklamuotų, o todėl, kad viskas, kuo ji domisi ir ką veikia, man kelia nuoširdžią pagarbą ir susižavėjimą. Regina Dumaitienė (Alijauskaitė) kilo iš Raseinių rajono Šiluvos miestelio. Visą jaunystę aktyviai sportavusi, atstovavusi mokyklai sporto varžybose, ji svajojo tapti profesionalia sportininke arba policininke. „Liko tik svajonės, nes septynių vaikų šeimoje mama tokių galimybių neturėjo“, – pasakoja Regina. Vos baigusi vidurinę mokyklą, seserų padedama, ji atvežė stojamuosius dokumentus į miestą, apie kurį iki tol nieko nebuvo girdėjusi. Taip netikėtai Regina atsidūrė Kėdainiuose, kur baigė profesinę technikos mokyklą ir įgijo difuzijos aparatininkės specialybę. Nuo to momento jos gyvenimas sparčiai ėmė keistis ir pamažu įgavo spalvų, kurių ji anksčiau nedrįso nė įsivaizduoti.

Kaip išgyventi brandą?

Kai kurie žmonės sako, kad po šešiasdešimtojo jubiliejaus gyvenimas nurimsta. Tik, susitikus su Regina, šis stereotipas subyra per pirmąsias minutes, nes pasimatėme pačią šalčiausią žiemos dieną, kokią tik galima įsivaizduoti. Tačiau jos nebaugino ne tik speigas lauke, bet ir atstumas, kurį visur ir visada stengiasi įveikti pėsčiomis. Žodžio „senjorė“ Regina nevengia, sako, kad kaip tik skamba išdidžiai, o tai, kad jai jau gerokai per šešiasdešimt tik prideda šarmo ir galimybių dar produktyviau išnaudoti savo laiką. Skausmingiau ji peržengė savojo penkiasdešimtmečio slenkstį, todėl šiuo metu moteris amžiaus nebesureikšmina.

Kuo dar įdomi ši šviesi, maloni, pozityvumą spinduliuojanti moteris? Tuo, kad nevalgo mėsos, tačiau vartoja labai daug daržovių, rytą pradeda nuo žalios arbatos puodelio, vengia kavos. Per televiziją nežiūri negatyvių laidų, namie vertina tylą ir ramybę, tačiau vietoj knygos renkasi trisdešimties kilometrų žygį apsnigtais miško takais. Jei ne savanoriavimas, ji savo dukroms tiesiog padėtų auginti anūkus.

„Išmanioji“ senjorė Regina: kai amžius – ne kliūtis, o naujų iššūkių pradžia

Vardas „Regina“ neša stiprią energetiką ir yra siejamas su šiomis savybėmis: orumas ir savigarba, atsakomybė ir emocinis stabilumas. O man Regina – tobula „išmanioji“ senjorė: ji aktyviai mokosi naujų dalykų, naudojasi technologijomis ir, nebijodama iššūkių, drąsiai įsitraukia į šiuolaikinį gyvenimą.

Kuo dar ypatingas Reginos Dumaitienės gyvenimas? Ar tuo, kad aktyvios savanorės, nenuilstančios aktyvistės ir Lietuvos patriotės darbotvarkėje nėra tuščių langelių? Ir kaip ji visur spėja: nuo paramos akcijų gyvūnėliams, pagalbos bendruomenei, savanorystės Šaulių sąjungoje iki dalyvavimo didžiausiuose Kėdainių miesto renginiuose, kaip pagalbininkė, aktorė masinėse scenose, rankdarbių, puošiančių mūsų miestą, meistrė… Dviejų draugių savanoriškai suvertas didžiulis šiaudinis sodas dar prieš metus puošė Knypavos Rinkos aikštę. Visko nė neišvardinsiu. Pati Regina pasidalins savo receptu, kaip ne tik išgyventi brandą, bet ir paversti ją prasmingiausiu savo gyvenimo etapu.

Visur spėjanti moteris – tai mitas ar kasdienybė?

– Kaip jums pavyksta subalansuoti aktyvų visuomeninį gyvenimą, pilietines veiklas ir asmeninį laiką?

– Vaikus užauginau, dukras išleidau į mokslus, padėjau anūkus paauginti, kol jos mokėsi, todėl laiko dabar turiu daug, – ramiai ir užtikrintai pasakoja Regina.

– O kas yra tas jūsų vidinis variklis? Sėdžiu, neturiu ką veikti, nuobodu ar kažkas kita? – klausiu pašnekovės.

– Sėdėti namie man yra kančia. Jei nieko neveikiu, tai nors per visą miestą pereinu, kad nueičiau dešimt ar bent penkis kilometrus. Kai dukros siūlosi pavėžėti iki namų, visada atsakau: „Nejuokinkit“.

Išvada: jei Regina turėtų automobilį, tai jis surūdytų, stovėdamas po langais. Toks įspūdis, kad kuo toliau, tuo Regina didina apsukas, ir iš kur ji semiasi energijos?

– Aš net nežinau, gal iš savo draugės Kristinos, – svarsto pašnekovė. – Ji mane įkrauna, o būnant tarp žmonių, kaip kad „Kėdainiai kultūros sostinė“ atidarymo šventėje, aš pati įsikraunu. Gyvenu tomis emocijomis dar šiandien. Regina su šypsena prisiminė visas per repeticijas patirtas emocijas, patį oratorijos „Ašis“ vaidinimą Nevėžio pakrantėje ir uždarymo vakarėlį, kuriame dalyviai šoko ir dainavo, nes viskas pavyko, niekas nesusirgo ir nesušalo. – O ir kelionės labai įkrauna, pernai su drauge aplankėme Maltą, Albaniją, Kroatiją, aš mėgstu pakeliauti, – sako Regina.

Moteris papasakojo apie žingsnių, sveikatos, motyvacines ir iššūkių programėles, kurių keletą turi savo telefone. Kai kurios jų suteikia galimybę nueitus žingsnius ar pasivaikščiojimus paversti realia pagalba beglobiams gyvūnams ar gyvūnų globos organizacijoms. Būtent tai ją ypač motyvuoja kasdien nueiti kuo daugiau žingsnių. Pernai ji „ėjo už Kėdainių Kalėdų eglutę“, o šiemet savo dalyvavimu palaiko beglobius šuniukus, taip prisidėdama prie aukomis remiamo projekto. Štai kodėl pavadinau Reginą „išmaniąja“ senjore.

„Dabar gyvenu tiktai sau“

Paradoksalu, kai moteris deklaruoja „Dabar gyvenu tik sau“, tačiau jos kasdienybė rėkte rėkia ką kita. Regina Dumaitienė jau šešerius metus savanoriauja „Sidabrinėje linijoje“, kur telefonu bendrauja su vienišais senjorais, stokojančiais bendravimo. Taip pat aktyviai dalyvauja Šaulių sąjungos veikloje. Savanorystė dažnai vadinama „darbu be atlygio“. O kaip ji atsirado jūsų gyvenime? – klausiu pašnekovės.

– Mano svajonė buvo tapti policininke ir iki šiol man patinka darbas su žmonėmis, žavi uniformos. O mano draugė Kristina Župerkienė ilgą laiką buvo Kėdainių Povilo Lukšio 205-osios šaulių kuopos vadė, visur kviesdavosi mane. Atsikalbinėjau tol, kol susilažinau, kad stosiu į Šaulių sąjungą. Nebebuvo kur trauktis, – juokiasi Regina. – Tada man reikėjo postūmio, o dabar aš kitus motyvuoju stoti į Šaulių sąjungą. Ir štai – nuo 2020 metų esu jos narė – daug naujo sužinojau, išmokau, važiavau į Lenkiją stebėti Žalgirio mūšio, keliavau į žygius, šventėse padėjau košę virti, šaudžiau pratybose, žodžiu, manęs visur pilna, – dalijasi savo mintimis Regina.

Tikrieji motyvatoriai – ištikimi draugai

Neturėk daug pinigų, bet turėk gerų draugų. Būtent geros draugės Kristinos Župerkienės, su kuria ji pažįstama nuo 1982 metų, paskatinta, 2020-aisiais Regina įstojo į Šaulių sąjungą savanore ir nuo tada abi nuolat dalyvauja pilietinėse bei visuomeninėse akcijose, eitynėse ir žygiuose už Lietuvą.

Pats pirmasis penkiolikos kilometrų žiemos žygis buvo Varėnoje: „Po to sėdžiu mašinoje ir galvoju „daugiau niekada“. Bet grįžus namo nejaučiau jokio nuovargio. Dabar einame iki trisdešimt kilometrų per dieną“.

Stiprybė ir drąsa turi eiti iš vidaus

– Ar sunku yra išjudinti kitus?

– Pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių. Kitus sunkiau įkalbėti, žmogus arba nori, arba ne, žodžiai čia nepadės. Tai turi eiti iš vidaus, – dėsto mintis Regina.

Dabar ji jau nebeįsivaizduoja savęs be uniformos, kurią labai vertina, be veiklos Kėdainių miesto, Lietuvos labui. O kai pavadinau Reginą Dumaitienę savo šalies patriote, ji nedrąsiai paprieštaravo: „Negali būti“. Kuklumas – dar viena savybė, kuri puošia šią moterį, verčia ja žavėtis bei nenustoja stebinti.

– Ar patriotizmas labiau tylus darbas savo bendruomenei, ar drąsus vertybių deklaravimas viešumoje? – klausiu moters.

– Pirmiausia reikia būti stipriai ir drąsiai. Karo atveju aš eičiau padėti, nesėdėčiau ir nesislėpčiau. Senjorai dabar būtų pagalbiniai, tikrai ne priekinėse pozicijose. Ne veltui gražiausias ir skambiausias lietuviškas žodis, geriausiai apibūdinantis dabartinį Reginos gyvenimo etapą, pasak pačios pašnekovės, yra DRĄSA. O didžiausia LAIMĖ – tai būti sveikai.

Daugeliui karo grėsmė sukelia paralyžių, o šią moterį tai paskatino veikti, pažadino joje stiprų pareigos jausmą. Beje, lyg tarp kitko, Regina ištarė žodžius, kurie privertė suklusti: „Vienam kariui reikia dešimt padėjėjų. Reikia pagaminti, paduoti, išskalbti, suruošti drabužius ir valgyti padaryti. Niekas apie tai nepagalvoja, kad tą vieną karį turi kažkas aptarnauti“. Aukso žodžiai visuomenei, kuri savęs su karu netapatina net tolimiausiame sapne.

Matykite kliūtis ne kaip neįveikiamas sienas, o kaip iššūkius, kuriuos galima įveikti žingsnis po žingsnio

Savanorystė reikalauja didelio emocinio atsparumo. Šią savybę galima palyginti su guma: ji gali būti stipriai tempiama ir lankstoma, tačiau galiausiai sugrįžta į pradinę formą.

– Kaip po sunkių istorijų ar susitikimu su skausmu jūs sugebate grįžti namo ir vėl spinduliuoti pozityvumą?

– Daugiau nei dvidešimt metų aš esu dirbusi valytoja, socialine padėjėja, slaugytojo padėjėja Kėdainių socialinės globos namuose iš pradžių Apytalaukio, po to Šlapaberžės kaime, todėl esu pratusi prie skausmo, mirčių. Baigiau visokiausius įmanomus kursus, kad kuo geriau išmanyčiau savo darbą ir galėčiau profesionaliai padėti žmonėms. Tai sunkus darbas, nes kasdien rūpinausi 13–27 asmenų sveikata ir gerove. Kai mokėmės, mums buvo pasakyta: išeini iš darbo ir uždarai duris. Nieko nesineši namo, nors namie vis tiek reikėdavo ir pasitarti, ir pasiguosti. Palaipsniui išmokau darbo į namus nesinešti.

Laimė – jaustis reikalingam

Kad ir ką besakytų Regina apie emocinį atsparumą, jautrus, empatiškas žmogus, grįžęs namo savo jausmų į spintą ant pakabos nepakabins. Todėl paklausus, kuri jos vykdyta veikla ar iniciatyva paliko jai pačiai didžiausią pėdsaką širdyje, ji net nemirktelėjusi atsakė: „Slaugytojos padėjėjos darbas. Sunkiausias darbas, bet arčiausiai dūšios, nes man patiko dirbti su žmonėmis. Aš juos mylėjau, buvau atsidavusi tiktai jiems. Visi mane mylėjo, ir tie, kuriais rūpinausi, prižiūrėjau, ir jų giminės, šeimų nariai. Mano dukros sakydavo: mama kito darbo dirbti nemokėtų.“

Meilė tėvynei – tai ne statusas ir ne narystė

– Kaip bėgant metams keitėsi jūsų santykis su Lietuva? Ar dabartinis jūsų aktyvumas yra savotiška skola tėvynei, ar tiesiog natūrali meilės išraiška?

– Aš visą laiką buvau patriotiška, bet po Lietuvos nepriklausomybės dar labiau.

Kertinis įvykis, pakeitęs Reginos šeimos gyvenimą, buvo 1991 m. sausio 13-osios naktis.

– Pati namie likusi su mažomis dukrytėmis, į Vilnių išleidau savo vyrą. Po nerimastingos ir bemiegės nakties kitą dieną radau savo vyrą sėdintį laiptinėje ant laiptų verkiantį. Tokia buvo jo būsena, grįžus namo. Stipri meilė tėvynei nėra statusas ar narystė. Lietuvą stipriai mylėjau dar prieš tapdama šaule, tai tiesiog įaugę į mano kraują.

Moters supergalia – nebebijoti kitų nuomonės

Sakoma, kad po penkiasdešimties moteris įgyja supergalią – nebebijoti kitų nuomonės. Taip ir Regina, vertina laisvę, saviraišką, kultūrą, toleranciją: „Kaip norėsiu, taip gyvensiu“.

Jaunesnėms moterims ji siunčia žinutę: nieko nebijoti, eiti į priekį, būti savimi. Netgi provokuojantis klausimas neišmušė pašnekovės iš vėžių: kas vaikus augins, šeimomis rūpinsis, jei mes vaidinsim patriotes, visi vyrai pabėgs?

– Jei visi taip galvotų, tai to patriotizmo nebūtų ir į Lietuvos kariuomenę niekas nestotų.

O savo bendraamžes, senjores, Regina skatina drąsiau veikti, domėtis edukacijomis, kultūriniais renginiais, kurių Kėdainiuose apstu net ir nemokamų. Pavyzdžiui, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre, Arnetų name, vyksta rankdarbių užsiėmimai, kuriuose dalyvauja labai daug kėdainiečių moterų. Visos džiaugiasi tuo, kad turi kur ateiti pabendrauti. Ateities kartoms Regina Dumaitienė linki sveikatos, energijos ir daugiau prasmingos veiklos, kuri vestų visada tik pirmyn ir niekada atgal. O nuo savęs pridėsiu, kad tikiu, jog Lietuvos ateitis bus kuriama per drąsą veikti, nuoširdžią savanorystę ir bendrystę, kurios dėka mūsų šalyje visada vyraus laisvė ir taika.