Hipnotizuojanti protėvių amato galia

Krašto kultūros premijos laureatės, tradicinių amatų meistrės ir tautodailininkės Loretos STEPONAVIČIENĖS rankose šiaudai beregint gimsta tvirtomis juostelėmis, kurias moteris ruošia būsimai skrybėlei. Žvarbų rytmetį Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name prisėdusi šalia tituluotos savo pašnekovės greitai pamirštu gatvėje spaudusį speigą – ji darbuojasi taip mikliai ir meistriškai, kad net hipnotizuoja. Akimirkai Loretą imu įsivaizduoti asistuojant psichologui per hipnozės seansus – pacientui ilgėliau įdėmiai stebėti šiaudus pinančius jos pirštus greičiausiai būtų taip pat paveiku kaip akimis sekti ikoniškąją švytuoklę. Retas patikėtų, tačiau senieji amatai geba magiškai įtraukti net ekranus ir virtualią realybę garbinantį šiuolaikinį žmogų. Loreta ne kartą tuo įsitikino pati. Gerai pamiršta sena, regis, tampa patrauklia egzotiška naująja mada. Galimybė pačiam sukurti protėvių gamintą daiktą – nusipinti juostą, išsidrožti šaukštą ar nusižiesti molinį indą, žmogų vilioja trokštama autentika ir džiugina tradicinius amatininkus, atiduodančius daug širdies bei jėgų, kad senieji amatai atgimtų ir deramai klestėtų moderniaisiais, nesiliaujančių proveržių be atvangos vis reikalaujančiais laikais.

Čiauškutė negalėjo kalbėti

Žavinga Loretos charizma akimirksniu užlieja visą erdvę, kokioje ji bebūtų. Nepastebėti šios moters tiesiog neįmanoma – kur ji, ten liejasi garsi kalba, netrūksta juoko ir humoru paskanintų pastabų kasdienybei.

„Vaikystėje turbūt buvote tikra čiauškutė?“ – šypteliu Loretai nė nenumanydama, kokią netikėtą pašnekovės istoriją atvers nerūpestingai užduotas mano klausimas.

„Kai man pasako, kad daug kalbu, aš visada juokauju: „Duokit atsigriebti – juk tiek metų nekalbėjau.“ Taip, buvau nebylė, – atskleidusi pribloškia moteris, prieš pat Kalėdas vykusio Krašto kultūros premijos įteikimo vakaro metu publiką sujaudinusi savo nuoširdžia padėkos kalba. – Būdama gal penkerių labai išsigandau šuns ir nustojau kalbėti. Man buvo diagnozuotas mutizmas: tarp savų kalbėjau, o jei ateidavo svetimas žmogus ir dar pasakydavo man kokią neteisybę ar ką, tada aš psichologiškai tarsi užsiblokuodavau, pradėdavau stipriai mikčioti, negalėdavau pratarti žodžio. Mokykloje dėl tokio jaudulio negalėdavau atsakinėti – geriau pameluodavau, kad neišmokau, ir gaudavau prastą pažymį.

Tėvai ieškojo pagalbos: vežiojo mane pas įvairius specialistus į Rygą, pas gydytoją T. Bružaitę, net pas burtininkes – gėriau užpilus su gyvatėmis ir rupūžėmis, – juokiasi Loreta. – Niekas negelbėjo. Keista, bet man padėjo ekstrasensai. Tada jau buvau baigusi vidurinę mokyklą. Apie trejus metus su savimi daug psichologiškai dirbau ir štai – kalbu laisvai tiek su savais, tiek su svetimais.“

Ypatinga metų sandūra

Metų sandūra Loretai buvo kaip niekad ypatinga – pašnekovė įvertinta net dviem apdovanojimais: besibaigiant 2025-iesiems jai įteikta Krašto kultūros premija, o šiemet, sausio 12-ąją, kėdainietė – ilgametė šaulė – pagerbta Laisvės gynėjų medaliu. Tokį apdovanojimą pelnė ir jos vyras Svajūnas.

„Abu šie įvertinimai buvo labai netikėti, – sako Loreta. – Manau, jie byloja apie tai, kad ten, kur esu, esu išties reikalinga. O man tai svarbiausia.“

Pasak pašnekovės, išrinkti Krašto kultūros premijos laureatą yra labai sunku, nes įvertinti žmogaus indėlį kultūros lauke – kebli užduotis.

„Kultūros žmonės šiam darbui atiduoda visą save. Mano darbas man – ir gyvenimo prasmė, ir hobis, ir šventė. Jei atvirai, aš nė nesijaučiu dirbanti. Be galo gera matyti, kad mano veikla, kūryba kitiems suteikia pozityvių emocijų. Žmonės ateina į parodas pažiūrėti pintų juostų, ateina į mūsų edukacijas, prisimena, kad mama ar močiutė kažką panašaus mokėjo daryti, –dalijasi krašto kultūros premijos laureatė. – Į šį titulą nežvelgiu kaip į pergalę. Man tai įrodymas, kad mano veikla reikalinga ne man vienai, o išties dideliam ratui žmonių. Kaip kūrėja – aš reikalinga visuomenei, o kaip šaulė – savo Tėvynei. Šis jausmas mane labiausiai džiugina.“

Meilę Lietuvai, patriotiškumą bei pagarbą senosioms tradicijoms Loreta puoselėja ir dalyvaudama Šaulių sąjungos veikloje, ir darbuodamasi Tradicinių amatų centre Arnetų name.

„Mūsų giminėje senosios švenčių tradicijos buvo stiprios, todėl jas esu išsaugojusi iki šių dienų. Kūčias vaikai su šeimomis nori švęsti būtent pas mane, nes mama ir močiutė viską moka padaryti tradiciškai, – šypsosi Loreta. – Gera širdžiai, kad jiems tai atrodo vertinga.

Džiaugiuosi galėdama savo senelių tradicijas perduoti jaunajai kartai – ne tik savo vaikams, anūkams, bet ir užsiėmimus Tradicinių amatų centre lankantiems mokiniams, su kuriais ruošiame darbus, giliname žinias ir dalyvaujame įvairiuose konkursuose, nes būtent taip gimsta meilė savam kraštui, savam papročiui. Matau, kad šie vaikai senuosius amatus myli taip pat, kaip ir aš.“

Paauglių rankose ne telefonai, o siūlai!

Būtent tautodailininkei skirta Krašto kultūros premija garsiai paskelbė, jog senieji amatai rūpi ne tik patiems meistrams ir siauram ratui smalsuolių, jų svarbą pripažįsta visas Kėdainių kraštas.

„Aš esu tradicinių amatų meistrė ir puoselėju tradicinius amatus. Norisi, kad visi prisiliestų, mokėtų atpažinti, atskirti, kur senas paprotys, o kur jau kūryba.

Mes, tradiciniai amatininkai, nekuriame – mūsų darbai tokie patys, kokius gamino protėviai: tokie patys raštai, tokia pati technika. Šiuolaikiškai pakeisti nieko negalime, nes tada tai jau nebebus senasis amatas, – dėmesį atkreipia Loreta ir pasidžiaugia, kad Tradicinių amatų centro vykdomos neformaliojo švietimo programos, kuriose moksleiviai gali išmokti įvairių amatų, išties populiarios. Pamilę amatą nuo pradinių klasių, vaikai įgūdžius tobulina ir savo žinias mielai gilina, kol baigia mokyklą. – Nors šiuolaikinis jaunimas iš visuomenės sulaukia aštrios kritikos – neva jiems rūpi tik telefonuose lindėti, o daugiau niekas neįdomu, bet aš moksleivius matau visai kitokius. Drąsiai sakau, kad mūsų jaunimas nuostabus ir be galo gabus – tereikia vaikus paskatinti, padėti atrasti dominančią veiklą, pamokyti ir jie tikrai padės telefoną į šalį.“

Loreta praėjusią vasarą su būriu Kėdainių krašto bei visos Lietuvos šaulių dalyvavo iškilmingame Žalgirio mūšio sukakties minėjime Lenkijoje. Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius auksarankės kraštietės paprašė laisvu laiku jaunimą užimti tradiciniais amatais. Loreta nesitikėjo, kad juostų pynimas čia sukels tikrą karštligę.

„Kadangi gyvenome lauko sąlygomis – palapinėse, todėl laisvalaikiui reikėjo sugalvoti tam tinkamų veiklų. Su mumis – suaugusiais šauliais, važiavo ir daugiau kaip 100 jaunųjų šaulių – 14–18 metų jaunimo. Surengiau juostelių pynimo edukaciją. Neįsivaizduojate, kas ten vyko, – juokiasi Loreta. – Visi pynė juodai: jaunimas, vyrai, moterys, netgi patys vadai. Vaikų telefonai nejudinami gulėjo šalia. Vos tik laisva minutė – visi pina: kas sėdėdamas, kas atsistojęs.

Kartą pabudau labai anksti, kiti dar miegojo. Išlendu iš palapinės, o ten šalimais stovi keli vaikinai. Sako: „Mes laukiam, kol jūs atsikelsit.“ Klausiu jų, kas nutiko? O šie: „Duokit juostelių papinti.“ Šis prisiminimas man liks visam. Juk net ir iš siūlų pindamas paprastą trispalvę vaikas irgi puoselėja patriotiškumą. Taigi mūsų jaunimas išties fantastiškas, tereikia jiems skirti laiko.“

Senieji amatai ir dirbtinis intelektas

Nors Loreta – protėvių kultūros sergėtoja bei nešėja, tačiau moteris vertina ir šiuolaikines technologijas. Tiesa, su šiokia tokia atsarga bei išlygomis.

„Kaip tradicinių amatų meistrė jaučiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame greitu metu dažniau bendrausime su dirbtiniu intelektu nei su tikru žmogumi?“ – klausiu pašnekovės.

„Dirbtinis intelektas reikalingas, bet toks, koks jis yra šiuo metu, tikrai dažnu atveju gali žmogų ir suklaidinti, – įsitikinusi Loreta. – Ne visais atvejais dirbtinio intelekto pateikta informacija yra tiksli. Jei kalbėtume apie meną, senuosius papročius, amatus, tikrai būna nesklandumų, todėl geriau pasitikėti gyvu žmogumi, jo pasakojimu ir darbais.

Muziejaus fonduose turime nuostabių darbų. Dirbtinis intelektas neparodys, kaip juos reikia padaryti – neišmokys juostų pinti. Čia reikia tikrų rankų prisilietimo.

Kai kurie pinti juostas mokosi youtubėje. Bet taip žmonės neišmoksta suprasti ir ištaisyti klaidų. Jei pinant tradicinę juostą siūlas nukrypsta į kitą pusę, o tu neištaisai – viskas, raštas pasikeičia ir tai nebebūna tradicinė juosta, tiesiog prasideda kūryba.“

Dėl temperamento kaltas tėtis

„Loreta, maga man tiesiai šviesiai paklausti: iš kur Jūs tokia faina – gyvybinga, tikra, atlapaširdė – pas mus Kėdainiuose atsiradote?“ – teiraujuosi šiaudų iš rankų toliau nepaleidžiančios pašnekovės.

„Kaltas tėtis, – juokiasi Loreta, radusi išganingą pateisinimą savo energingam temperamentui. – Tėtis man išrinko vardą, o kartu su juo dovanojo ir tokį charakterį.

Dirbo tėtis vairuotoju. Kartą važiuodamas kaimo keliu pamatė einančią mergaitę. Stipriai lijo, todėl tėčiui mergaitės pagailo ir jis sustojo ją pavežti, – pasakoti pradeda ne Kėdainiuose gimusi pašnekovė. – Mergaitė buvo vardu Loreta. Kaip pasakojo tėtis, ji buvo mažutė, smulkutė ir visą kelią čiauškėjo. Tėčiui ji labai patiko, todėl mane ir pavadino Loreta. Augau tokia kaip ta mergaitė.“

Šeimos klojimas – Rumšiškėse

Loreta gimė Pasvalio krašte. Jos kūdikystės tėviškės – Krinčino seniūnijoje buvusio Užusienio kaimo – deja, nebėra. Tose vietose plyti tik dirbami laukai.

„Mes buvome vadinamieji melioracijos tremtiniai – iš savojo kaimo mus tiesiog išvijo, tada man buvo beveik penkeri. Bet galiu pasidžiaugti, kad vienas mūsų sodybos pastatas – klojimas, yra nukeliavęs į Rumšiškėse veikiantį Lietuvos etnografijos muziejų, – pasidalina Loreta ir atskleidžia, kur jos vaikystės klojimą galima apžiūrėti. – Muziejaus Aukštaitijos regione ieškokite Pasvalio krašto, Daujėnų sodybos. Toks pats buvo ir mūsų šeimos namas, klėtis, o klojimas – būtent mūsų.

Su močiute vis važiuodavom į muziejų. Pirmą kartą nuvykus ji atpažino mūsų klojimą ir prie durų staktos pravirko. Tame klojime pas mus buvo apdirbami linai. Iki šiol į muziejų važiuoju kelis kartus per metus. Atėjusi prie klojimo kaskart darau tą patį kaip ir mano močiutė: nekreipdama dėmesio į žmones atsiklaupiu ir nusilenkiu iki žemės. Labai šiltai bendraujame su šią sodybą prižiūrinčia muziejaus darbuotoja. Jei tuo metu būna lankytojų, mielai pasisiūlau parodyti, kaip ir ką reikia atlikti su linais. Taip trumpam grįžtu į vaikystę.“

Augino auksarankės

Loreta sako turėjusi gražią vaikystę – auksarankės giminės moterys ir muzikalus tėtis leido augti lyg pasakoje.

„Tėvukas buvo savamokslis akordeonistas, tikras virtuozas – pasiklausęs galėdavo atkartoti simfoniją. Būdamas 16–17 metų vadovavo Krinčino pagyvenusių žmonių meno kolektyvui. Mama – buhalterė, tačiau irgi muzikali – šoko meno kolektyve, su kuriuo netgi dalyvavo Dainų šventėje, – didžiuojasi Loreta. – O mano močiutė, tėčio mama, su kuria mes kartu gyvenome, buvo be galo nuostabi ir mane daug ko išmokė.

Važiuojant lankyti mamos artimųjų kapų, matydavome Barklainių dvarą. Močiutė čia tarnavo. Kadangi buvo silpnos sveikatos, poniai jos pagailo ir ji neleido močiutės ganyti žąsų. Ponia turėjo pasisamdžiusi siuvėją, o močiutė tapo jos pagalbininke ir turėjo atlikti visus smulkius siuvimo darbus. Taip močiutė išmoko puikiai siūti, – pasakoja Loreta. – Nežinau, ko močiutė nemokėjo: jos rankose tirpo juostos, mezginiai, karpiniai, šiaudai, skiautiniai, su paprastais pieštukais močiutė piešė nuostabius paveikslus… Gaila, kad mes – vaikai ir anūkai – jos darbų neįvertinome ir dabar teturime prisiminimus.“

Pašnekovė su nostalgija prisimena ir vaikystės Užgavėnes, kurias šeimos moterys mažiesiems paversdavo tikru spektakliu.

„Dabar prisiminti labai smagu, bet vaikystėje būta nemažai siaubo, – juokiasi pašnekovė. – Močiutė su dėdina kažkur dingdavo ir pas mus ateidavo velnias su ragana, kuri būdavo ne tik kuprota, bet dar turėjo ir karpą ant nosies, – tarsi siaubo pasakaitę įtikinamai riečia Loreta. – Ragana puldavo mus – visus vienuolika anūkų – bučiuoti! Lėkdavome ieškoti močiutės, nes ji gelbėdavo nuo viso pikto, bet kaip tyčia tuo metu jos niekur nerasdavome.

Mums, vaikams, vienu metu ir smagu, ir baugu būdavo, – šypsosi Loreta. – Močiutė su dėdina pasisiūdavo išties labai gerus kostiumus – neatpažindavome jų.“

Į Kėdainius – sotesnės duonos ieškoti

Kai Kėdainiuose ėmė plėstis pramonė, du Loretos tėčio broliai nusprendė įsikurti Lietuvos viduryje, nes būsimiems gamyklų darbuotojams dalino bendrabučius.

„Paskui vyresniuosius brolius į Kėdainius kartu su močiute atvažiavo ir mūsų šeima, – pasakoja Loreta. – Vasarą močiutė prižiūrėdavo visus anūkus, todėl padėdavome jai buities darbuose ir taip daug ko išmokau: siūti skiautinius, vašku marginti kiaušinius, kepti bandeles.

Džiugu prisiminti vaikystę. Tokią stengiausi kurti savo trims atžaloms – sūnui bei dviem dukroms, o dabar – ir keturiems anūkams, – pabrėžia moteris. – Su močiute rudenį prisirinkdavome gilių, kaštonų, kurie vėliau tapdavo žiemos švenčių puošmenomis. Aš Kalėdų eglutei darydavau šiaudines girliandas bei žaisliukus. Karpydavome ir snaiges.

Krikšto motinėlė supažindino su audimu, iš mamos išmokau megzti ir siuvinėti, o iš močiutės – visko visko, – šypsosi tradicinių amatų meistrė. – Dėdina adatiniais virbalais mezgė miniatiūrines, kokių dviejų centimetrų dydžio, pirštines – pirštuotas ir raštuotas. Ėmiausi ir aš šio iššūkio. Esu numezgusi penkias poras tokių pirštinių, – nustebina Loreta. – Gyvenau tarp tokių moterų – visos su auksinėmis rankomis.“

Auksaranke tapo ir pati Loreta. 10-metį Tradicinių amatų centre Arnetų name dirbanti kraštietė yra sertifikavusi savo vytines ir pintines juostas, medžiaginius žaislus. Ji turi šių amatų meistrystės pažymėjimus, todėl gali ugdyti pameistrius bei vesti edukacijas.

Šiuo metu Loreta siekia sertifikuoti dar tris tautinio paveldo produktus: šiaudinius sodus, eglutės žaisliukus ir skrybėlę, prie kurios moteris viso mudviejų pokalbio metu uoliai ir plušėjo.

„Kai Loretos produktai bus sertifikuoti, pristatysime ir naują jos edukaciją – būtent sodų rišimo, – planais pasidalina Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė. – Šios edukacijos paklausa labai didelė. Be to, sodai įrašyti į Lietuvos nematerialųjį kultūros paveldo sąvadą ir į UNESCO, todėl mums labai svarbu stiprinti šitą tradiciją bei amatą. Vykdyti sodų rišimo edukaciją mums bus ir atsakomybė, ir garbė. Šiuos planus įprasminti tikimės jau šiais metais.“

Iš dukros – netikėta padėka

Kiekvienoje juostoje, siuvinyje ar kitame savo rankų kūrinyje po dalelę širdies paliekanti Loreta pasidalina iš jaunesniosios dukros išgirdusi stipriai sujaudinusią padėką.

„Ji man pasakė: „Mama, ačiū Tau už nuostabią vaikystę.“ Klausiau jos, ką aš tokio padariau.

Kartą per klasės valandėlę buvau pakviesta dukros bendramoksliams papasakoti apie savo vaikystę kaime, senuosius amatus, prisilietimą prie papročių, kurie mūsų šeimoje perduodami iš kartos į kartą. Ir mokytoja, ir klasės draugai buvo sužavėti, nes žinojo, kad daugelį tradicijų puoselėjame ir toliau. Jie sakė Laurai: „Oho, kaip tu įdomiai gyvenai. Nei vienas iš mūsų to neturėjome.“

Loretos pagrandukę dukrą iš laikraščių puslapių bei reportažų rajono televizijoje žino daugelis – Laura perėmė mamos meilę seniesiems amatams ir už meistriškumą buvo įvertinta ne kartą. Šiandien jau 20-metė mergina studijuoja interjero dizainą, svajodama moderniems ateities projektams autentikos įkvėpti pritaikydama senuosius amatus – šiaudinius sodus ar juostas.

Jaunėlę dukrą Loreta užbūrė juostų pynimu, o kita dukra mamą ir tėtį atvedė į šaulių gretas.

„Vyresnioji dukra dar būdama mokinukė tapo jaunąja šaule. Su vyru vežiodavome ją į pratybas. Kadangi buvau socialinė pedagogė, tai per pratybas vis padėdavau su vaikais. Kartą vadas a. a. Kęstutis Šablevičius pasiūlė ir mudviem su vyru stoti į Šaulių sąjungą, – pasakoja Loreta, priesaiką Tėvynei prieš 15 metų davusi savo gimtadienio dieną. – Tai įvyko labai simbolinėje vietoje – prie Šaravų ąžuolo, kur buvo pakarti septyni 1863-iųjų metų sukilime dalyvavę kunigai. Šiems įvykiams atminti esu nuaudusi gobeleną.“

Už nuoširdžią tarnystę Šaulių sąjungoje Loreta praėjusią vasarą Lenkijoje vykusio Žalgirio mūšio sukakties minėjimo metu pagerbta solidžiu titulu – įšventinta į riterius.

Gyvenimas atveda ten, kur mes reikalingi

Kaip įvardija pati Loreta, gyvenimas savo verpetuose jos likimą suko tai vienur, tai kitur. Moteris, įgijusi pirmąjį – technologės – diplomą, dirbo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje prie krištolo, vėliau – Kėdainių elektros aparatūros gamykloje, baigusi socialinės pedagogikos studijas dešimtmetį buvo liūdnai pagarsėjusio Šėtos gatvės 91-ojo namo komendante, taip pat dirbo ir vaikų dienos centre.

„Nors esu baigusi technologijas, išmanau fiziką, bet štai atsiradau meno srityje. Niekada negali žinoti, kur gyvenimas nuves, bet visada tikiu, jog atsidursime ten, kur esame reikalingi, – filosofiškai dėsto pašnekovė, duris į kūrybos pasaulį plačiau atverti nusprendusi ūgtelėjus vaikams. – Tada atradau Kėdainių dailės draugiją. Atnešiau savo mezginius, nėrinius, austus gobelenus ir paprašiau, kad mane priimtų. Norėjau įsilieti į tautodailininkų bendruomenę, tobulėti, – pirmuosius žingsnius į naują gyvenimo etapą prisimena Loreta. – Tiesa, senieji amatai tada buvo ne prestižas – tik senienos, kurių niekas nevertino.

Galiausiai vienoje parodoje nusprendžiau, jog gana austi tuos gobelenus, megzti didžiulius kilimus, nerti staltieses, reikia kažko kito – imsiu pinti juostas. Būtent juostos mane atvedė į Tradicinių amatų centrą. Jomis susidomėjo Regina Lukminienė, kurios tada visai nepažinojau.

2015 metais, kai kūrėsi Tradicinių amatų centras, sulaukiau kvietimo prisijungti prie kolektyvo ir tapau tradicinių amatų meistre – vedu edukacijas, amatų mokau suaugusiuosius ir jaunąją kartą. Sekasi puikiai – savo mokinių jaučiuosi mylima, – širdį atveria Loreta. – Buvę mokiniai, o dabar jau studentai, nepamiršta manęs, aplanko. Kai kurie netgi kviečia juostas ir senuosius amatus pristatyti jų fakultetuose.“

Pašnekovė pabrėžia, jog Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė R. Lukminienė draugėn sutelkė uoliausius meistrus, Lietuvos mokinių liaudies dailės konkursui „Sidabro vainikėlis“ bei etnokultūros olimpiadai gebančius paruošti itin stiprius dalyvius.

„Lietuvoje esame žinomi ir daugelis mus įvardija kaip konkurentus. Niekas neabejoja – Kėdainių komandos vaikai visada atvyksta puikiai pasiruošę“, – didžiuojasi Loreta.

Amatininko rankose – vaistai  

Pašnekovė norėtų, kad kuo daugiau žmonių pajustų tradicinių amatų ar tiesiog rankdarbių galią, o kai kada netgi ir gydančią.

„Man tradiciniai amatai yra atgaiva. Pinu štai juosteles skrybėlei ir taip gera – ilsiuosi, – svajingai taria Loreta. – Kiti skundžiasi nenorintys eiti į darbą, o aš noriu, nes čia esu laukiama ir galiu daryti tai, kas man išties patinka. Visai nejaučiu, kad dirbu – atostogauti man sunkiau, todėl atostogas skiriu kitai mylimai veiklai – Šaulių sąjungai, – paaiškina moteris ir atskleidžia, jog kiekvienas jos rytmetis prasideda kitaip nei daugelio mūsų. – Pabundu šeštą valandą ryto. Mielai ilgėliau pagulinėčiau lovoje, bet tokiu metu per LRT transliuojamas himnas. Vyras visada įjungia ir dar šūkteli: „Stok, kary! Himnas!“ – pasistengusi kuo išraiškingiau perteikti vyro balso toną šypteli Loreta. – Taigi kiekvienas mano rytas prasideda nuo pareigos Tėvynei, o paskui jau malonumas sau – žiūrėdama „Labas rytas, Lietuva“ mėgaujuosi vyro paruošta ir į lovą atnešta kava. Tada mintys ima suktis apie dienos darbus – amatus.“

Pasak Loretos, tereikia kartą pasiryžti rankas ištiesti prie tradicinių amatų ir siela vėl jų ims ilgėtis.

„Amatai, kol jais užsiimame, magiškai gydo, – taria pašnekovė. – Pas mane juostas pynė patys įvairiausi žmonės: jaunimas, senjorai, mokytojai, politikai, paprasti darbininkai. Visi prisilietę prie juostos, savo rankomis pažinę senąjį amatą, nori tą minutę būti tik čia. Gal tai kažkas mūsų prigimtyje? Bet žmonėms tuo metu išties gera.“

Lietuvai 2018-aisiais minėjus valstybės atkūrimo 100-metį, Loreta su savo juostomis pavergė pusę tūkstančio smalsuolių.

„Šiai progai sumaniau nuausti 100 metrų juostą. Tiesa, ją audžiau ne viena – prisidėjo visi, kurie norėjo. Iš viso – beveik 500 amatų centro lankytojų, o tarp jų ir svečiai iš viso pasaulio: Australijos, Pietų Amerikos, Afrikos, Indonezijos bei kitur, – pasidžiaugia kėdainietė. – Kartą pinti juostą nusivežiau į Joniškėlį – vyro tėviškę. Čia vyko šventė. Aš pinu – dirbu darbą ir klausausi koncerto. Kur tu geriau rasi?

Šventės svečiai labai susidomėjo mano juosta ir pabandė pinti patys. Vieną žmogų nuo juostos reikėjo nuvaryti per prievartą, – juokiasi Loreta. – Tai Seimo narys Antanas Matulas. Atsistojo prie juostos ir atsitraukti negalėjo – pusę valandos praleido pindamas. Štai kaip ši veikla įtraukia!“

„Kokį gyvenimą dabar gyvena garsioji Jūsų juosta?“ – prisiminusi neįtikėtiną Loretos avantiūrą klausiu sumanymo autorės, su Tradicinių amatų centru kraštiečiams intriguojančią staigmeną ruošiančios ir šiais metais – Kėdainiams 2026-aisiais skambiai perėmus Lietuvos kultūros sostinės titulą.

„Dabar juosta laukia ypatingų progų, kur ją pakvies garbingai sudalyvauti, – taria Loreta. – Pernai Lietuvos šaulių sąjunga minėjo 106-ąją sukaktį. Ta proga juosta buvo kelis kilometrus iškilmingai nešama.“

Laimė – siūlų kamuolyje

„Loreta, Jūsų gyvenimas spalvingas ir visko kupinas. O kada jaučiatės laimingiausia? Kokia Jūsų laimės formulė?“ – per gyvenimo lauką mintimis grybštelėti kelias filosofines brydes paprašau pašnekovės.

„Mano laimės formulė paprasta: siūlai ir aš viena, – juokiasi Loreta. – Pinti, nerti, megzti – man tai kasdienė būtinybė. Tada atsipalaiduoju. Bet lygiai taip pat gera ir demonstruoti amatus, mokyti jų kitus.

Jei atvirai, tai rankinėje visada nešiojuosi kokį nors pradėtą mezginį, – pašnibždomis taria pašnekovė. – Vaikai pakviečia į kino teatrą, o aš ir ten mezgu, nes puikiai sugebu ir patamsy, – darsyk nusijuokia tuščiomis rankomis sėdėti negalinti kėdainietė. – Nuo mokyklos laikų esu aistringiausia krepšinio komandos „Žalgiris“ fanė. Kartą nuvažiavome į „Žalgirio“ areną stebėti varžybų. Dukra klausia: „Mama, tikiuosi, bent čia mezginio nepasiėmei?“ Turėjau mezginį rankinėje, bet nemezgiau. Vienintelis laikas, kai megzti netraukia – tik „Žalgirio“ varžybos.“