„Būti“ – spektaklis apie žmogaus pasirinkimo laisvę ir ryžtą priimti pasekmes

 „Būti“ – spektaklis apie žmogaus pasirinkimo laisvę ir ryžtą priimti  pasekmes

Aktorė ir režisierė Livija Krivickaitė./ D. Matvejevo nuotr.

Dovydas PASLAUSKAS

Aktorė ir režisierė Livija Krivickaitė – talentinga iš Kėdainių krašto kilusi menininkė, neseniai teatro scenoje debiutavusi pirmuoju savo režisūros kūriniu monospektakliu „Būti“. Spektaklis jau spėjo apkeliauti didžiųjų miestų ir mažesnių miestelių scenas, sulaukti nemažai atsiliepimų iš teatro kritikų ir žiūrovų. Kiek laiko ir pastangų reikia įdėti, kol idėja virstu gyvu kūriniu scenoje? Kuo monospektaklis skiriasi nuo kitų žanrų spektaklių? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – interviu su kraštiete L. Krivickaite.

– Pradėkime šį pokalbį nuo tavo debiutinio spektaklio „Būti“. Kaip kilo mintis, idėja kurti šį spektaklį ir kaip galiausiai nutiko, jog būtent su juo debiutavai teatro scenoje kaip režisierė?

– 2019 metais, vos baigusi LMTA vaidybos bakalauro studijas, įstojau į magistro programą, tik šįkart – režisūros. Šita sritis visada traukė, jaučiau, kad galiu bent pabandyti save tokiame amplua, juolab kad studijuojant niekas per galvą neduos suklydus, nes juk mokaisi.

Taip prasidėjo kelionė režisūros link, nes baigiamasis režisūros studijų darbas – spektaklis, o aš labai norėjau pabandyti jį pastatyti.

Tai visų pirma kilo idėja pastatyti monospektaklį, o tai, kokiu jis tapo galutiniame rezultate, jo tematika, pasirinktos raiškos priemonės – atėjo jau kūrybinio proceso metu.

Žinoma, jis galėjo likti tik atsiskaitomuoju spektakliu, bet mano baigiamojo darbo vadovas Valentinas Masalskis paskatino išleisti spektaklį viešai. Matyt, to padrąsinimo užteko patikėti savimi.

Spektaklis „Būti“ – apie žmogaus pasirinkimo laisvę ir ryžtą priimti savo pasirinkimų pasekmes./Modesto Endriuškos nuotr., aktorė – Jūratė Martinaitytė.

– Apie ką pasakoja šis spektaklis? Kokia jo pagrindinė mintis, idėja? Ir kodėl ją nusprendei pasirinkti?

– Trumpai ir paprastai tariant – šis spektaklis apie neplanuotą nėštumą ir abortą. Tačiau, kaip ir kiekviename spektaklyje, jame gausu potemių, iš kurių ir susideda pagrindinė mintis.

Apie ką pasakoja spektaklis? Apie merginą, kuri neplanuotai pastojo ir nežino, ką su tuo daryti.

Kokia spektaklio idėja? Apie tai jau galima mąstyti plačiau. Man asmeniškai šis spektaklis apie žmogaus pasirinkimo laisvę ir ryžtą priimti tų savo pasirinkimų pasekmes. Apie savojo tikslo šioje žemėje paiešką, apie tai, ką mums reiškia čia būti, ar mes norime čia, šiame pasaulyje, būti, nes už tai, kad gimėme, mes nesame atsakingi.

„Aš nemanau, kad teatro paskirtis tik pramoginė, toks teatras ne man. Manau, daug prasmingiau kelti socialinius klausimus, žinoti, jog žiūrovai, galbūt niekada iki tol nesusimąstę apie tai, grįžę namo jau mąstys“.

L. Krivickaitė

– Ar kalbėti nepatogiomis temomis sunku? O galbūt svarbu, nepaisant to, kad sunku?

– Žinoma, kad svarbu. Jei galvočiau kitaip, juk nestatyčiau tokio darbo. Bet aš niekada nebuvau tas žmogus, kuris plaukia pasroviui ar paviršiuje. Man patinka nerti giliai, ieškoti, kokios temos žmonėms skauda, bandyti aiškintis ir suprasti, kodėl taip yra, o svarbiausia – ką aš galiu dėl to padaryti, kaip galiu tai pakeisti. Ar bent bandyti pakeisti.

Gal iš šono atrodo, kam to reikia? Juk galima paprasčiau. Bet man paprasčiau neįdomu. Ir aš nemanau, kad teatro paskirtis tik pramoginė, toks teatras ne man. Manau, daug prasmingiau kelti socialinius klausimus, žinoti, jog žiūrovai, galbūt niekada iki tol nesusimąstę apie tai, grįžę namo jau mąstys.

O dėl sunkumo – žinoma nelengva. Visų pirma pati turėjau įsigilinti į šią temą, daug domėtis, kad suprasčiau, kaip apie tai kalbėti kitiems. Natūralu, kad žmogus vengia skausmo, ypač jei tas skausmas svetimas.

Dažnai sulaukiu klausimo, ar tik kartais pati nesu pasidariusi aborto, kad pastačiau spektaklį tokia tema. Aš juokais visada atsakau – ar reikia sudegti gyvam, kad suprastum, jog tai labai skausminga?

Aš manau, užtenka empatijos ir sveiko proto. Mano pagrindinė užduotis buvo sunkia tema kalbėti paprastai, be patoso, be kaltinimo. Ir, manau, ją įvykdyti pavyko, spektaklis išėjo pozityvus.

Spektaklis „Būti“./Modesto Endriuškos nuotr., aktorė – Jūratė Martinaitytė.

– Pasirinkai statyti monospektaklį. Kuo šis spektaklis skiriasi nuo žiūrovams įprastų?

– Monospektaklio žanras Lietuvoje sparčiai populiarėja. Aš manau, kad monospektaklis nuo paparsto spektaklio skiriasi tik tuo, kad čia vaidina vienas aktorius. Ir, užuot turėjęs scenos partnerius, jis turi žiūrovus. Tik tiek.

Monospektaklio formą pasirinkome kaip meninę priemonę, kuri labai pasiteisino perteikiant pagrindinės herojės vienišumą.

Neplanuotai pastojusi moteris toje situacijoje yra viena, kad ir kiek ją palaikančių žmonių būtų šalia, juk sprendimas atlikti abortą ar ne, yra tik jos. Vienišumą, kaip niekad neapleidžiantį jausmą akcentavo labai daug moterų, kurių gyvenimo istorijas rinkome, todėl tai tapo pagrindiniu motyvu, nulemiančiu net ir spektaklio žanrą.

– Vadinasi, daug teko dirbti su aktore, kuri atliko pagrindinį vaidmenį. Kas ji? Kas dar prisidėjo prie spektaklio kūrimo?

– Pagrindinis darbas statant šį spektaklį iš tiesų ir vyko su aktore Jūrate Martinaityte. Su ja kartu studijavome, turėjome nemažai bendrų projektų iki tol, todėl iš karto žinojau, kad būtent ji kurs šį vaidmenį. Buvau labai laiminga, kai ji sutiko! Ryšys tarp aktoriaus ir režisieriaus man atrodo be galo svarbus, labai dažnai nulemiantis ir galutinį rezultatą.

Spektaklio dramaturgiją kūrėme kartu su dramaturge Dovile Katiliūte, jos surinktos tikros istorijos rado savo vietą spektaklyje ir labai praturtino jo vertę.

Scenografiją kūrė kolegė Aistė Alksnytė, ji debiutuojanti scenografė, todėl labai gerai viena kitą supratome ir kurti kartu buvo vienas malonumas. Taip pat prie spektaklio baigiamosios dalies – dokumentinės fotografijų parodos kūrimo prisidėjo mano partneris, operatorius Rytis Aliukonis.

Kartu su juo apvažiavome pusę Lietuvos kalbindami ir fotografuodami parodai moteris bei vyrus, sutikusius pasidalinti savo istorijomis apie neplanuotą nėštumą, abortą ir kaip tai pakeitė jų gyvenimus.

„Dažnai sulaukiu klausimo, ar tik kartais pati nesu pasidariusi aborto, kad pastačiau spektaklį tokia tema. Aš juokais visada atsakau – ar reikia sudegti gyvam, kad suprastum, jog tai labai skausminga? Aš manau, užtenka empatijos ir sveiko proto. Mano pagrindinė užduotis buvo sunkia tema kalbėti paprastai, be patoso, be kaltinimo. Ir, manau, ją įvykdyti pavyko“.

L. Krivickaitė

– Kaip atrodė kūrybinis procesas? Ar buvo daug ieškojimų, svarstymų? O galbūt iš karto žinojai, ką ir kaip nori statyti?

– Ieškojimų ir svarstymų menuose visada daug, tai viena įdomiausių mūsų darbo dalių. Tačiau aš labai gerai žinojau, ko noriu. Tai labai padėjo visai komandai susikoncentruoti ir išpildyti tuos užmojus.

Manau, režisierius, prieš imdamasis kurti spektaklį, privalo žinoti, ko nori. Labai dažnai dabar pasitaiko nežinančių, o tai klaidina visą komandą, ir tada kūryba būna priverstinė.

O kaip gera kurti, kai negali nekurti ir labai gerai žinai, ką nori padaryti. Tada ir žmonės, su kuriais dirbi, nesikankina nesibaigiančiuose ieškojimuose, o turi sveiką terpę kurti patys. Juk režisierius nėra vienintelis spektaklio kūrėjas, visa kūrybinė komanda įdeda po didelę dalį savęs.

– Kiek laiko prireikė spektakliui sukurti? Ar COVID-19 pandemija turėjo įtakos kūrybiniam  procesui?

– Jei skaičiuosime mano pasiruošimą, medžiagos rinkimą, susitikimus su abortą patyrusiomis moterimis ir dar visą kūrybinį procesą su dramaturge, tada su aktore ir scenografe – tai pusantrų metų mažiausiai. Žinoma, pandemija atidėjo spektaklio premjerą kelis kartus. Bet tai mums nesutrukdė, nes aktorė turėjo laiko įsivažiuoti ir į premjerą ėjome užtikrintai.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais tau, kaip režisierei, teko susidurti spektaklio kūrimo metu? Kaip sekėsi juos įveikti?

– Iš esmės, kažkokių didelių iššūkių nepasitaikė, nebent kai pandemijos laikotarpiu negalėjome dirbti.

Pamenu, kai tik sušvelnino karantino sąlygas, iš karto susitikome su aktore dirbti – su kaukėmis, dezinfekuojant visą patalpą po kelis kartus, dėl to stabdant repeticiją. Dabar smagu prisiminti. O kažko daugiau – tikrai neišskirčiau, nes procesas buvo stebėtinai sklandus.

Čia vienareikšmiškai dėl to, kad pavyko suburti puikią komandą, kuri ne tik kalba, bet ir susikalba, taip pat labai nori, kad spektaklis pavyktų. Dirbome negailėdami laiko ir jėgų, kartais per naktis. Bet kai turi tikslą, juk niekas nebesvarbu.

Spektaklis „Būti“./Modesto Endriuškos nuotr., aktorė – Jūratė Martinaitytė.

– Kaip spektaklį sutiko kritikai, visuomenė? Kokių sulaukei atsiliepimų?

– Kadangi spektaklio premjera įvyko tik 2021 metų rugsėjį, tai jis dar visai „šviežias“, dar daugiau atsiliepimų tikimės sulaukti, kai jį pamatys daugiau žiūrovų visoje Lietuvoje. Bet jau ir dabar turime keletą kritikų straipsnių, buvome pastebėti žiniasklaidos, įvairių organizacijų, kurie iki šiol siūlo bendradarbiauti, tas džiugina.

Žinoma, kažkaip vertinti atsiliepimus vengiu, bet tai, kas mane visada sugraudina, tai po spektaklio prie manęs prieinantys žiūrovai ar po keleto dienų parašę asmenines žinutes. Tai išties labai įkvepia, o tų atsiliepimų grožis glosto širdį. Tai turbūt ir parodo, kad man svarbiausia, ką galvoja žiūrovai.

– Ar režisieriui svarbu būti išgirstam, įvertintam? Kokia tau yra kūrybos esmė?

– Kiekvienam žmogui svarbu įvertinimas, mes taip sutverti. Bet aš tų įvertinimų kažkaip nesitikiu, nelaukiu, juk čia mano pirmas darbas, nemanau, kad čia yra už ką vertinti. Bet kai jų atsiranda – esu maloniai nustebinta.

Svarbiausias įvertinimas man yra tai, jog žiūrovai po spektaklio diskutuoja ne apie tai, ką aktorė vilkėjo, ar kaip ji atrodė ar kokios šviesos degė scenoje. Jie diskutuoja apie temą. Tai mums parodo, kad tikslas pasiektas, kad spektaklio žinutė veikia. Kad socialinis teatras yra paveikus.

Tai tokia ir kūrybos esmė – kad paliestų žiūrovą.

„Vienišumą, kaip niekad neapleidžiantį jausmą akcentavo labai daug moterų, kurių gyvenimo istorijas rinkome, todėl tai tapo pagrindiniu motyvu, nulemiančiu net ir spektaklio žanrą“. 

L. Krivickaitė

– Ar savo kūrybos kelyje jau esi numačiusi kūrinį, kurį norėtum pastatyti ateityje?

– Mano pagrindinė profesija – aktorystė, niekada neplanavau tapti režisiere, tiesiog norėjau pabandyti pastatyti spektaklį. Bet, matyt, nuo to kažkokio pašaukimo, ar kaip jį dar pavadinti – nepabėgsi.

Jau turiu krūvą idėjų, kurias norėčiau pabandyti išpildyti. Tiesa, prie vienos iš jų jau pradedu dirbti. Kol kas atskleisti nieko nenoriu, bet naujasis spektaklis taip pat bus socialinio teatro žanro. Ir man taip pat labai skaudančia tema, tik šįkart – gal su daugiau aktorių.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video