Bliumbergų palikuonys: tegul mūsų miestai kvepia šviežia duona, o ne paraku…

Artūras Narkevičius, kraštotyrininkas

Kelis metus organizavome susitikimą su Ziva Bliumbergaite Zeltzer. Koronos virusas užkirto kelius atvykti į Lietuvą ir vėl kantriai susirašinėjome ieškodami atsakymų į prarastos istorijos klausimus. Teko praverti ne vieno archyvo duris, apklausti tų dienų liudininkų palikuonis užpildant atminties spragas. Žinoma, visų jau nesužinosime. Daugelis prisiminimų iškeliavo su to meto gyventojais Anapilin. Ir tik pageltę archyviniai dokumentai patvirtina pasakojimus arba palieka neužpildytas spragas.

Zivos pasakojimas

Gimiau po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. Kaune. Vėliau persikėlėme į Vilnių. Čia pradėjau lankyti mokyklą, o 11 metų išvykau su tėvais į Izraelį. Naujoje šalyje nesidomėjau šeimos praeitimi. Mačiau dėl savo prisiminimų kenčiančią mamą, tėčio sveikata irgi atsiliepė į Kauno gete praleistus metus. Būdama pensininke sulaukiau anūko klausimo, iš kur kilę mūsų protėviai, ką galėčiau papasakoti. Teko sugrįžti į vaikystės prisiminimus, pavartyti tėčio užrašytus pasakojimus. Nusprendžiau pati aplankyti Lietuvą ir parodyti savo trims sūnums ir vyrui tas vietas, apie kurias pasakojo tėvai.

Abiejų pusių seneliai gyveno mažame Jonavos miestelyje, kuriame iš 5 000 gyventojų apie 3 000 buvo žydai.

Bliumbergai buvo prekybininkai. Supirkinėjo medieną, kurią perparduodavo arba patys statydavo namus pagal užsakymus.

Dubianskiai kepė duoną, kiti užsiėmė statybos verslu. Mokėjo mūryti, turėjo Basanavičiaus gatvėje savo betono gaminių parduotuvę, kur vietoje liejo net šulinių ritinius.

Abi šeimos buvo su gausios palikuonių, kurie niekuo neišsiskyrė, nebent savo darbštumu.

Tėtis Nachumas vedė Chają Dubianskaitę. Prezidento gatvėje pastatė naują namą, dirbo kepėju. Dubianskiai Klaipėdos gatvėje turėjo modernią kepyklą ir vilnos karšyklą. Jonavoje buvo daug kepyklėlių, ir kiekviena turėjo savo klientus.

Pagal 1936 m. prašymą sumažinti mokamus mokesčius, teigiama, kad per dieną būdavo iškepama 125–150 kg juodos ruginės duonos, kurios kilogramas kainuodavo 20 centų, o perkant du kilogramus – 35 centus. 100 kilogramų miltų kainuodavo 16–18 litų.

Prasidėjus karui, Bliumbergai ir Dubianskiai nusprendė niekur nesitraukti. Juk jie buvo eiliniai darbininkai, politika nesidomėjo, todėl manė, kad statybininkai ir duonos kepėjai neužklius jokiai valdžiai.

Netrukus Jonavoje buvo sušaudytas mokytojas Kulvianskis ir dar keletas žydų. Nachumas Bliumbergas, surinkęs giminaičius ir dar keletą kraštiečių, kurių grupę sudarė apie 40 žmonių, pasiprašė prieglobsčio, laikinos slėptuvės Lokenėlių dvarelyje pas Šliogerius.

Vaclovas Šliogeris, karininkas išėjęs į pensiją, o anksčiau buvo prezidento Smetonos adjutantas. Ūkyje gyveno jo žmona su sūnumi, o pats dirbo Kauno grūdų sandėlio viršininku. Sužinojęs apie atėjusius žydus, liepė priimti visus, kurie ateis, nes 1940 m. būtent žydai išgelbėjo jo šeimą nuo tremties.

Ūkyje ūkvedžiu dirbo Juozas Areima su žmona Emilija. Jie puikiai pažinojo Nachumą ir daugelį kitų atvykusių. Jie rūpinosi maisto pristatymu ir jo pagaminimu, nes iškastoje slėptuvėje buvo pavojinga kurti ugnį. 40 žmonių grupei reikėjo nemažai maisto, o nuvykus į Jonavą, tokį kiekį perkant sukeltum įtarimą. Todėl Juozas važiuodavo į Kauną pas Šliogerį, o šis jau būdavo paruošęs miltus ir kitus produktus. Taip pavyko išmaitinti tokį kiekį atvykėlių.

Juozas dažnai nuvykdavo į Jonavą ir ten sužinodavo naujienas, perduodavo raštelius gete esantiems žydams. Nachumas rašteliuose ragino, kad daugiau kraštiečių ateitų į jo slėptuvę, bet šie nenorėjo slapstytis, nes vokiečių valdžia jiems buvo pažadėjusi gerą darbą Liubline.

Bliumbergui buvo sunku nulaikyti esančius slėptuvėje. Šie norėjo eiti į Jonavos getą ir su artimaisiais vykti darbuotis. Kartais net tekdavo susigrumti ir neleisti palikti jiems saugios vietos. Ne visada pavykdavo.

Brolis Mošė sugrįžo į getą ir ruošėsi į Liublianą. Tvirtino, jog vokiečiai – kultūringa tauta ir jiems tikrai nieko nenutiks. Deja, vos už kelių kilometrų atsidūrė Girelės miške, kur buvo šaudomi jo tautiečiai. Dar su keliais bandė bėgti, bet buvo pašauti. Mošė galbūt buvo sužeistas ir mirė nuo žaizdų, nes po kelių dienų brolis Nachumas su ūkvedžiu Juozu jį rado miške. Ten jį ir palaidojo. Netrukus buvo sunaikinta didžioji dalis Jonavos žydų bendruomenės.

Vokiečiai išleido dar vieną melagingą įsakymą kviečiantį išlikusius besislapstančius žydus atvykti į Jonavą, kur jie esą daugiau nebus žudomi, bet neva bus saugiai nugabenti į Kauną. Šliogeris su Areima bandė atkalbėti Bliumbergo tautiečius palikti slėptuvę, bet šie manė, jog tokiai grupei žmonių nepavys išlikti ilgai nepastebėtiems, todėl pasirinko Vilijampolės getą. Atsitiktinumo dėka jie išvengė mažojo geto naikinimo. Prieš dieną buvo įvykdyta akcija ir mažojo geto gyventojai sušaudyti 9-ajame forte.

Atvykėliai išsiskirstė po Vilijampolės, dar vadinamos Slabotkės, gatves ir vėliau daugelis žuvo. Nachumui teko dirbti Aleksoto aerodrome, Šančiuose remontavo sugriautus pastatus, kepė duoną. 1944 m. apie 300 geto kalinių buvo išvežti į Kėdainius. Reikėjo dirbti oro uoste. Čia sargybą ėjo Vermachto vokiečių kariai, atsiųsti iš afrikiečių armijos pailsėti nuo kovų. Jie skyrėsi nuo ankščiau saugojusių vokiečių Kaune. Sargybiniai elgėsi pakenčiamai ir nevaikė savo prižiūrimų žmonių. Be to, Nachumas, dirbdamas Kėdainių apylinkėse, gerai pažinojo tas vietas, nes prieš karą dažnai atvykdavo verslo reikalais ir daugelis gyventojų buvo pažįstami.

Užmezgė ryšius su netoliese dvarelyje gyvenusia Atkočiūnaite, ėmė organizuoti pabėgimą. Atkočiūnas dirbo arklių dresuotoju, nuo seno irgi buvo pažįstami.

Lietuvaitė pasisiūlė Chają išvežti iš lagerio ir paslėpti kažkur miškuose.

Kurį laiką vokiečiai pratinosi vaikus ir jiems duodavo saldainių, o tai kėlė nerimą. Netrukus buvo suorganizuota akcija, kurios metu išvežė visus senelius ir vaikus. Patikrinus sąrašus paaiškėjo, jog trūksta kelių vaikų. Etelę Dubianskaitę rado besislapstančią palapinėje po patalyne. Vedama ji verkė ir šaukė: „Seneli, ar tu leidi jiems mane paimti…“.

Iš jos žodžių budeliai suprato, kad senelis taip pat slepiasi. Jie netrukus surado Chaimą Dubianskį ir vietoje nušovė. Trūko berniuko Zuckermano. Jis taip pat buvo surastas, ištemptas už kojų, kad visi matytų, ir užmuštas šautuvo buože. Visa tai matydamas berniuko tėvas išprotėjo vietoje.

Trys moterys, grįžusios iš darbų ir neradusios savo vaikų, taip pat neteko sveiko proto.

Po dukters Etel ir uošvio nužudymo Mendel Dubianskienę ištiko sunkus priepuolis ir po kelių dienų ji mirė ligoninėje. Kažkaip pasitelkęs įvairius ryšius Nachumas įtikino komendantą, kad Mendel leistų palaidoti Kėdainių žydų kapinėse. Tai turbūt buvo išskirtinis leidimas ir gal paskutinė žydė, kuri tuose kapinėse buvo palaidota.

Nors senelių ir vaikų akciją įvykdė atvykęs specialus esesininkų būrys, bet ir esantys sargybiniai nekėlė pasitikėjimo. Pabėgimo klausimas tapo neišvengiamas.

Sunkiausia buvo įtikinti žmoną, kuri nenujautė pavojaus. Atkočiūnaitė kasdien ateidavo pas ją ir įkalbinėdavo, kad reikiamu laiku pasitrauktų su ja į slėptuvę.

Nachumas gavo darbą pataisyti kelias krosnis. Čia ir buvo suorganizuotas jo pabėgimas į mišką. Tuo metu prasidėjo likusių žydų suėmimai ir juos netrukus išvežė Dancingo kryptimi. Kaimuose buvo aktyviai ieškoma besislapstančių asmenų.

Pelkėtame miške pavyko gerai pasislėpti, kur netrukus susitiko savo žmoną Chają. Atkočiūnaitė paskutinę minutę ją įkalbėjo pabėgti iš darbo vietos ir per stebuklą taip ji buvo išgelbėta. Nusprendė keliauti į Vilnių, kur jų niekas neatpažintų. Persekiojama buvo ir Atkočiūnų šeima, nes juos įtarė žydų slapstymu. Pakeliui sustojo pas lietuvius pažįstamus. Ten sužinojo, jog netrukus prasidės mūšiai, ir iš gyvenvietės į netoliese esančius miškus pasitraukė visi gyventojai. Visi kasė slėptuves, kad apsisaugotų nuo gresiančių šūvių.

Vietiniai gyventojai pastebėjo, jog Nachumas labiau panašus į žydą nei į lenką, kaip pristatė čia jį atvedusi šeima. Nurimus mūšiui pasirodė rusų kareiviai ir tai reiškė, kad greičiausiai pavyko išsigelbėti.

Dar keltą savaičių teko pagyventi toje šeimoje, kol frontas nutolo per saugų atstumą. Tada su Atkočiūnais sugrįžo į Kėdainius, o vėliau pasiekė Kauną. Iš aštuonių šeimos narių, pasitraukusių iš Lokenėlų slėptuvės, karo pabaigoje liko gyvi tik Nachumas su Chaja.

Gavo leidimą išvykti į Izraelį

1945 m. Kaune gimė Ziva. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Vilnių. Čia dukrelė pradėjo lankyti mokyklą. Bliumbergai gavo žinią, kad ruošiamasi naikinti Jonavos žydų kapines. Norintys galėjo palaikus išsikelti į kitas kapines, tik gyvų palikuonių mažai buvo likę.

Žinoma, kad šia galimybe pasinaudojo Dudakai, artimuosius perkeldami į Kauną, ir Bliumbergai – į Vilnių, bei dar keletas šeimų, kuriems pavyko išsigelbėti ir tuo metu gyveno Lietuvoje. Galutinai Jonavos žydų kapinės nebuvo sunaikintos. Nukasant dalį kalno nukentėjo arčiausiai esantys kapai, daugelis paminklų buvo panaudoti įvairioms statyboms, likusieji gulėjo netvarkingai nulaužti karo audrų.

1968 m. Bliumbergai gavo leidimą išvykti į Izraelį. Čia prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Teko kurtis ir pradėti viską iš naujo. Nachumas dirbo dažytoju. Remontavo naujakurių namus, o Chaja augino dukrelę. Sunku buvo gyventi prisiminimais apie patirtą karo siaubą ir prarastus artimuosius. Chaja mirė 1970 m. Ji iki paskutinės minutės nesusitaikė su jaunystėje patirtais išgyvenimais ir juos prisimindavo kiekvieną dieną. Nachumas mirė 1980 m. Staiga suklupo beglobodamas anūkus ir netaręs nė žodžio paliko visus tarsi skubėdamas kažkur pas savo protėvius.

Atsiribojo nuo praeities

Tėvo netekusi Ziva atsiribojo nuo praeities. Stengėsi užmiršti praeitį, nes matė, kaip dėl to kentėjo jos kaimynai ir artimieji.

Prieš keletą metų anūkas gavo mokykloje užduotį aprašyti šeimos istoriją, iš kur jie kilę ir koks šeimos likimas. Teko atsiversti tėvo paliktus prisiminimus, pavartyti albumus ir dar kartą praeitį tą nelengvą atminties kelią.

Trys sūnūs Šai, Amichai ir Tomia panoro aplankyti tą protėvių kraštą. Kelionės metu ėjo senelio Nachumo aprašytomis vietomis ir skaitė jo pasakojimus. Jonavoje sustodami vietose, kur buvo gyventa, prie sinagogos, kur tarpukariu meldėsi senoliai. Girelėj uždegė atminimo žvakeles žuvusiems, o Lokenėliuose susitikę su dabartiniu šeimininku Rimvydu Baltrušoniu apžiūrėjo tas vietas, kur galėjo slapstytis seneliai.

Kaune  aplankė Laisvės alėjoje Mickevičiaus gatvėje dar tebestovintį namą, kuriame augo mama. Neliko neaplankyti 9 fortas ir Vilijampolės geto teritorija. Visur lydi skaudūs prisiminimai. Žeimiuose peržiūrėję Narkevičiaus sukauptą archyvinę medžiagą apie jų šeimą, patraukė į Kėdainius. Čia žydų sušaudymo vietoje galėjo būti atgulę ir dalis giminaičių, kurie žuvo tose apylinkėse. Jie atidavė pagarbą tai vietai ir nuskubėjo į senąsias žydų kapines, kur 1944 m. palaidota Mendel. Žinoma, antkapinio paminklo tuo metu negalėjo niekas pastatyti, bet visos kapinės tarsi bendras paminklas praeičiai. Galutinė stotelė – Vilnius. Čia, Sudervės kapinėse, žydų kvartale, guli perkelti iš Jonavos Zislė ir Šloma Bliumbergai.

Kelionė buvo sunki ne kiek fiziškai, kiek sugrįžimais į tuos laikus, kuriuos visą gyvenimą stengtasi užmiršti. Sugrįžus dar teks viską papasakoti anūkams, o gal ir jie panorės dar kartą praeiti protėvių keliais ir viską užfiksuoti, kad liktų prisiminimuose, ką galima būtų perduoti savo palikuonims. Atmintis gyva tol, kol mes ją prisimenam ir perduodam kitiems.

Vienas iš anūkų Danas dirba duonos kepėju. Kaip ir jo protėviai prieš 100 metų Jonavoje, taip jis dabar Izraelyje kas rytą patiekią šviežią duoną.

Koks būtų nuostabus pasaulis, jei visi keptų duoną ir dirbtų kitus taikius amatus. Nebūtų jokių karų ir nesutarimų. Juk gyvenimas toks trumpas, o daugelis jį iššvaisto beprasmiams kivirčams ir nesantaikos kurstymui. Tegul mūsų miestai kvepia šviežia duona, o ne paraku…