Aktorės gyvenimo džiaugsmas – kultūriniai pasimatymai
Su literatūrinėmis programomis aktorė po Lietuvos bibliotekas, muziejus, mokyklas, bendruomenes keliauja nuo 1982 metų./Asmeninio albumo nuotr.
Sigita SIMONAITIENĖ
Jaunystėje dėl nelaimingos meilės pražilusi, savo vaikų neturinti aktorė Virginija Kochanskytė atsidavė profesinei ir kultūrinei veiklai. 73 metų klaipėdietė kūrėja neseniai su kultūrine programa „Pasimatymas su istorinėmis asmenybėmis“ viešėjo Kėdainiuose, kur Krašto muziejaus Daugiakultūriniame centre ji kartu su pianiste Inga Maknavičiene subtiliai atskleidė istorinių asmenybių Juozapo Montvilos (1850–1911) ir Vinco Kudirkos (1858–1899) daugiabriaunes asmenybes. Solidus amžius aktorei – ne kliūtis kiekvieną savaitę įveikti šimtus kilometrų automobiliu į visoje šalyje išsibarsčiusias miestų ir miestelių bendruomenes, tad ir į Kėdainius atvykti jai buvo didelis džiaugsmas.
Išskirtines asmenybes pristatė per literatūrinius ir fortepijoninius kūrinius
Renginyje buvo pristatyta Lietuvos valstybės istorijos archyvo kilnojamoji paroda „Didysis labdarys Juozapas Montvila“.
Ekspozicijoje dokumentų kolekcija pasakoja apie J. Montvilos gyvenimą, jo veiklą statybų, mokslo, meno ir ypač labdaros srityse. Filantropas J. Montvila gimė Mitėniškių dvare prie Šėtos, o po studijų, grįžęs į Lietuvą, kurį laiką gyveno ir ūkininkavo Šėtoje, tad natūralu, kad paroda iš Daugiakultūrio centro keliaus į Šėtą – labdario gimtinę.
Apie Vinco Kudirkos asmeninį gyvenimą ir kūrybą kėdainiškiai daugiau sužinojo iš aktorės, Klaipėdos universiteto docentės V. Kochanskytės ir pianistės, Klaipėdos universiteto docentės I. Maknavičienės sukurtos programos „Pašauktasis. Dedikacija Vincui Kudirkai“.
Menininkės per V. Kudirkos kūrybą – literatūrinius ir fortepijoninius kūrinius – subtiliai atskleidė laisvos Lietuvos ateities vizionieriaus ir himno kūrėjo asmenybę.
V. Kochanskytė yra parengusi įvairių literatūrinių programų: apie Birutę Baltrušaitytę, Ievą Simonaitytę, Sigitą Gedą, Henriką Radauską, išeivijos poetus. Su programomis aktorė po Lietuvos bibliotekas, muziejus, mokyklas, bendruomenes keliauja nuo 1982 metų.
„Šios programos mane turtina, atrandu Lietuvos istoriją, gerą literatūrą, muziką. Ogi mes norime prasmingai ir įdomiai gyventi. Su žiūrovais noriu pasidalyti savo įsimylėjimais ir atradimais. Tai gyvenimui suteikia didžiulę prasmę ir gelmę. Džiugu, kad žmonėms rūpi intelektualioji dvasinga kultūra, kurią mums atskleidžia talentingos kūrėjų asmenybės“, – pasakojo Virginija.
Menininkės per V. Kudirkos kūrybą – literatūrinius ir fortepijoninius kūrinius – subtiliai atskleidė laisvos Lietuvos ateities vizionieriaus ir himno kūrėjo asmenybę.
Aut. past.
Aktorė neturi jokių asmeninio gyvenimo paslapčių
Kino ir teatro aktorė, poezijos skaitovė su „Rinkos aikštės“ skaitytojais mielai pasidalijo ir asmeninio gyvenimo detalėmis.
Jos privatus gyvenimas neskandalingas, todėl ir nebuvo ko slėpti, pykti dėl neparankių klausimų.
Aš dar mokydamasi mokykloje ir per televiziją žiūrėdama pagal anglų rašytojos Agathos Christie detektyvą sukurtą lietuvišką spektaklį „Pelėkautai“, kuriame V. Kochanskytė sukūrė Mis Keisvel vaidmenį, niekada nemaniau, kad vėliau teks su ja susipažinti.
Šis spektaklis ekrane pasirodė 1986 metais, kiek pamenu, jau tuo metu jaunos aktorės plaukai buvo žili. Dėl to žiūrovams būdavo sunku susigaudyti, kokio ji amžiaus.
Anksti pražilo dėl nelaimingos meilės
Virginija niekada neslėpė priežasties – pražilo dėl nelaimingos jaunystės meilės. Tačiau nuo vaikystės buvusi juodaplaukė nepuolė dažyti dėl didelių išgyvenimų atsiradusių sidabro gijų. Žilaplaukė ji buvo nemažai metų, tad daugelis teatro ir kino mėgėjų apsiprato su aktorės įvaizdžiu, kuris kūrė jos išskirtinumą.
Tik sulaukusi brandos, kai daugelis bendraamžių pradeda natūraliai žilti, Virginija patamsino plaukus ir tokią spalvą išlaiko iki šių dienų.
Neseniai perklausiau vieno pokalbio įrašą, kuriame ji pasakojo, kad buvęs įvaizdis laikui bėgant ją kaustė, todėl norėjosi pasikeisti plaukų spalvą, tai yra, kaip gyvatei išsinerti iš senos odos.
„Kažkiek ir vaidmenis man parinkdavo dėl žilų plaukų. Paskui klausdavo, kodėl nenusidažau? Aš sakydavau, kad nėra rimtos priežasties, bet jeigu papultų man vaidmuo, tą padaryčiau. Gyvenime būna virsmo momentų – tuo metu atrodė, kad sustojau, norėjosi susprogti, pabėgti nuo savęs. Tas įvaizdis buvo toks stiprus, kad nuo jo norėjosi bėgti. Kaip tik tada sulaukiau skambučio iš televizijos, kuri ruošė naują laidą, ir nutariau pakeisti šukuoseną, nes tam buvau pasiruošusi“, – klausydama 2010 metų rudenį daryto įrašo girdėjau skambantį išraiškingą aktorės balsą ir nuoširdų atsakymą.
V. Kochanskytė yra parengusi įvairių literatūrinių programų: apie Birutę Baltrušaitytę, Ievą Simonaitytę, Sigitą Gedą, Henriką Radauską, išeivijos poetus. Su programomis aktorė po Lietuvos bibliotekas, muziejus, mokyklas, bendruomenes keliauja nuo 1982 metų.
Aut. past.
Likimo pergudrauti neįmanoma
Pamenu, tada vienoje Vilniaus kavinių buvome susitikusios ir pokalbį pradėjome apie filmavimąsi seriale „Šeimos garbė“, kuriame Virginija sukūrė motinos vaidmenį. Gyvenime to jai neteko patirti. Bet ir apie tai aktorė kalbėjo be paslapčių.
Ji, kaip ir dauguma moterų, svajojo susilaukti atžalų. Būdama trisdešimties, aktorė ištekėjo už klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko, turinčio sūnų iš pirmos santuokos.
Virginija visada tikėjo, kad vaikai į jos gyvenimą turi ateiti natūraliai. Bet likimas jai taip ir nepadovanojo kūdikio.
V. Kochanskytė pažinojo moterų, kurios, negalėdamos natūraliai susilaukti atžalų, gydėsi dėl nevaisingumo. Bet aktorė tam nesiryžo, sužinojusi kai kurias tragiškas pasekmes.
Vienos pažįstamos sveikata pašlijo nuo ilgo hormoninių preparatų vartojimo. Ši, sulaukusi vos keturiasdešimt penkerių, mirė taip ir nepasiekusi savo tikslo – turėti vaiką.
2010-aisiais, būdama jau penkiasdešimt aštuonerių, aktorė neabejojo, kad vaikai – likimas. O jo neįmanoma pergudrauti.
Klausytoją pripildo energijos ir gerumo
Šis susitikimas nesugadino Virginijos nuotaikos, nepasirodė jai netaktiški mano klausimai, todėl, kai reikėjo aktorę nufotografuoti, paprašiau, kad fotografas įamžintų mane su įsimintina pašnekove rudens fone. Abi šypsojomės, aplinkui sukosi vėjo blaškomi geltoni medžių lapai.
Klausydamasi Virginijos, tarsi prisipildydavau energijos, gerumo. Kai ją prisimindavau, o tai neretai nutikdavo prieš Kalėdas, namuose pasiklausydavau kompaktinės plokštelės „Gyvenimo pasakos: kalėdinė impresija“ (muzikinės-literatūrinės kompozicijos) pagal Hanso Christiano Anderseno knygą „Dvylika iš pašto karietos“.
V. Kochanskytės skaitomos legendinio mūsų vaikystės pasakininko dienoraščio ištraukos nukeldavo į romantišką XIX amžių, kuriame gyveno ir kūrė žymus danų vaikų rašytojas.
Labdarys Juozapas Montvila globojo Šėtą
Juozapas 1866 metais baigė Vilniaus gimnaziją, 1872-aisiais Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Berlyne, Vienoje, Krokuvoje studijavo sociologiją ir ekonomiką.
Grįžęs į Lietuvą J. Montvila kurį laiką gyveno ir ūkininkavo Šėtoje. Perėmė bei reorganizavo Vilniaus prekybos banką. Nuo 1885 metų tapo Vilniaus žemės banko steigėju, vienas iš direktorių, faktinis jo vadovas.
J. Montvila buvo Vilniaus prekybos banko narys, Vilniaus miesto dūmos narys. 1897-aisiais išrinktas Vilniaus miesto dūmos nariu.
J. Montvila rėmė visuomeninę, kultūrinę veiklą. Per maždaug du dešimtmečius įkūrė daugiau kaip 20 visuomeninių organizacijų: vaikų vasaros poilsio stovyklų, vaikų globos draugiją, muzikos ir dailės mokyklas, 1905-aisiais– muzikos draugiją „Liutnia“, našlaičių prieglaudą, nakvynės namus, ambulatoriją neturtingiesiems, jiems organizavo ir nemokamus pietus.
Labdarys nemažai nusipelnė gimtajam kraštui – Mitėniškių dvare įkūrė paskolos kasą valstiečiams, rėmė Šėtos neturtingųjų prieglaudą. Taip pat 5 žiemas savo lėšomis išlaikė mokyklą neturtingųjų vaikams, apmokėdavo vaistus neturtingiesiems ligoniams.
Jo pastangomis Šėtoje buvo įkurtas Valstiečių bankas, kuriame pats keletą metų dirbo neatlyginamai.
J. Montvila Šėtoje įsteigė pagalbos neturtingiesiems draugiją, audėjų mokyklą „Birutė“ (ją išlaikė), rūpinosi jų finansavimu, skyrė nemažai savo lėšų.
Nuo 1888 metų įėjo į Vilniaus labdaros draugijos vadovybę ir jau ėmėsi aktyvios veiklos sostinėje.
3 Komentarai
1
su juodo granito kryžiumi ir užrašu MONTWILA.Gal jis priklauso tam mecenatui?
Taip, tai jo šeimos – Montvilų šeimos kapavietė, o pats Juozapas Montvila palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.