Kalbininkės skyrelis: Trys karaliai – nuo Kalėdų diena pailgėjo per gaidžio žingsnį
Nauji metai – nauji lapai. Taip sakoma. O… ar tikrai gerai, kad čia padėtas brūkšnys? O gal turėjo būti kablelis? Apie štai tokius konkrečius skyrybos bei rašybos atvejus, taip pat apie teorinius kalbinius dalykus šiemet Jums kas savaitę rašys Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Rūta Švedienė. Kartais labai trumpai ir konkrečiai, kartais ilgėliau bei labiau abstrakčiai bus rašoma „…..“. Viskas gali būti ir naudinga, ir įdomu.
O šiandien, Trijų karalių dieną, aišku, rašoma apie tai, kas su ta švente susiję. Ir ne tik kalbiškai.
Trys karaliai – sausio 6 d. švenčiama šventė, kuria tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis. Sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį.
Pirmiausia: kiek gi didžiųjų raidžių šventės pavadinime Trys karaliai? Pagal bendrąsias rašybos taisykles tik pirmasis šventės pavadinimo žodis rašytinas didžiąja raide – Trys karaliai (kaip ne taip ir seniai rašėme Visų šventųjų diena).
Abi didžiosios raidės (Trys Karaliai) galėtų būti rašomos stilistiniais sumetimais arba lyg kuopinio veikėjo tikrinis pavadinimas.
Trijų karalių šventė pagal krikščioniškąją sampratą yra Trijų karalių, aplankiusių Kristų, šventė. Tačiau ji turi gilesnes šaknis.
Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, žydai, meškos ir kt.). Vyrai apsirengdavo senoviškais drabužiais, vaizduodami vaidilas, krivius, senovės karius. Kartais nešiodavosi saulės atvaizdą bei krivūlę.
Jie lankė sodybas, giedodavo, linkėdavo namų šeimininkams sėkmės, gero derliaus, sveikatos, prašydavo dovanų, o už tai buvo vaišinami ir apdovanojami. Sausio 6-oji mūsų šalyje nuo seno vadinta Krikštais, Atarašais, vėliau – Trimis karaliais, o Latvijoje dar ir Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Ši diena laikoma 13 dienų trunkančio kalėdinio švenčių laikotarpio, vadinamo „tarpkalėdžiu“, „tarpušvenčiu“ pabaiga.
Astronomiškai šis laikotarpis sutampa su Saulės „stovėjimo“ laiko pabaiga. Etnologas Jonas Vaiškūnas Krikštų / Trijų karalių šventės paprotį sodybos statinių duris ir net svarbius namų apyvokos daiktus ženklinti trimis kryžiukais sieja su trijų Šienpjovių žvaigždžių, pagal kurias buvo nustatomas dienos pailgėjimas po Kalėdų, sureikšminimu.
„Manyta, kad pradėjus dienoms ilgėti, vėlės privalo iškeliauti atgal į Aną pasaulį, tad Krikštų išvakarėse kai kur buvo ruošiama atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis.
Kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai. Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, šeimininkas švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida, žymėdavo tris kryželius + + + . Šio ženklinimo svarbą primena ir šventės pavadinimai – Atarašai bei Krikštai.
„Dedant krikštus“ iš sodybos išprašomi svečiai iš Anapus“. Beje, didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, kad žodis krikštai turi ne vieną reikšmę. Štai trečioji reikšmė yra pusiaužiemis (laikas apie Trijų karalių šventę), pvz.: Per krikštus meška ant kito šono apsiverčia. Kita reikšmė – Trijų karalių šventė. Na, ir dar viena reikšmė ‒ trys kryžiukai, rašomi ant durų Trijų karalių šventės proga. Pvz.: Pasiėmė kreidą ir išėjo krikštų dėtų; Rytoj Trys karaliai, neužmiršk ant durų krikštų sudėti; Prieš Tris karalius užrašo krikštus ant durų.
Atėjus krikščionybei ši tradicija buvo sulieta su Trijų karalių švente. Tuomet persirengėlių būrį papildė nauji karalių personažai.
Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias trijų karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui skirtas kryželis prieš jo vardą reiškia išminčiaus šventumą. Pačioje pradžioje kryželiai būdavo rašomi virš kiekvienos raidės, taip sujungiant kryžių ir karūną. Vėliau žmonės ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių.
Remtasi: Kęstutis Žemaitis. „Trys Karaliai, Viešpaties Apsireiškimas, Epifanija.“ ‒ Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 145 psl.“ ‒ www.GRYNAS.lt (2012 m. sausio mėn.)
