Neįtikėtina R. Šimaičio istorija: nuo visiško bankroto ir neįgalumo iki sėkmingo verslo ir protestų organizavimo

Lietuvoje daugumai žmonių nebedrįstant viešai išsakyti savo nuomonės dėl puolimo, patyčių ir pasmerkimo baiminimosi, atsirado ir toks lietuvis, kuris socialiniuose tinkluose elgiasi kaip tikras chuliganas – aštriais, ironiškais pasisakymais ir kritika provokuoja diskusijas bei skatina žmones mąstyti kitaip, nei diktuoja valdžia. Iš Kėdainių kilęs ir šiuo metu sostinėje gyvenantis 45 metų Raimondas Šimaitis vis dar tiki, kad ir vienas žmogus, net nepriklausydamas jokiai partijai ar organizacijai ir neturėdamas jokio užnugario, turi visas galimybes pasinaudoti demokratijos jam suteiktomis teisėmis – pakėlęs ir sutelkęs kitus žmones, realiai gali pasipriešinti valdžios planams įvesti naujus mokesčius. Jis neabejoja, kad lygiai taip pat galima priversti ir Kėdainių valdžią spręsti čia jau daug metų neišsprendžiamą ir kėdainiečius varginančią kvapų problemą.

Mitingą suorganizavo vien per feisbuką

Kad tai įmanoma padaryti, R. Šimaitis įrodė praėjusią savaitę prie Seimo sutelkęs daugiau kaip 2,5 tūkst. žmonių į mitingą, kuriuo buvo siekiama, kad valdžia atsisakytų savo planų apmokestinti visą Lietuvos gyventojų nekilnojamąjį turtą (NT).

Protestą R. Šimaitis sugebėjo suorganizuoti naudodamasis vien feisbuku. Tiesa, už tai jis netruko tuoj pat gauti Tado Blindos etiketės, tačiau pats jos kratosi: „Minia ir užkelia ant pjedestalo, minia ir galvą nukerta. Kartuvių nebijau, bet ir pjedestalo man nereikia. Nesireklamuoju nei kas esu, nei ką darau. Esu tiesiog tas veikėjas, kuris yra už teisybę.“

Nepaisant blogo oro ir mitingui pavykus kur kas geriau nei tikėtasi, R. Šimaitis neskuba sau prisiimti visų laurų: „Aš tik pasiūliau protestuoti prieš nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą, o kadangi žmonėms patiko ši idėja, jie patys ėmė ja dalintis socialiniuose tinkluose ir kviesti vieni kitus į protestą. Jiems buvo pasakyta – nei partija, nei kokia organizacija nieko nepadarys, turite daryti patys. Ir jie padarė.“

Stebisi lietuvių bailumu ir abejingumu

Tačiau tuo, kad į protestą pavyko sukviesti per 2,5 tūkst. žmonių, mitingo organizatorius pernelyg nesidžiaugia.

„Yra svarbesnis tikslas mums visiems – sugebėti atsikratyti savo pačių abejingumo.

Mes esame tokie bailūs ir tokie abejingi viskam, kad taip ir likome užstrigę ties valakų reforma, kai atėmė mūsų žemes ir buvome priversti eiti lažą. Taip ir likome tokie nuolankūs ir paklusnūs kaip baudžiauninkai. Dabar ruošiama dar viena valakų reforma, tik kita forma – kėsinamasi iš mūsų atimti būstus, bet dauguma tyli.

Kai ateis toks laikas, kai mitingų niekam nebereikės organizuoti, kai žmonės patys visi kartu išeis ir užtvindys gatves reikalaudami, kad valdžia realiai dirbtų ir prisiimtų atsakomybę, tuomet galėsime džiaugtis, kad demokratija mūsų šalyje veikia. Kol taip nebus, tol visi mitingai ar protestai tebus demokratijos žaidimai, bet, duokdie, kad jie duotų rezultatų ir valdžia išgirstų žmones“, – sako R. Šimaitis.

Organizuos referendumą

Tačiau jis jau seniai nebetiki valdžios gebėjimu išgirsti žmones, todėl dar vykstant mitingui iš mitinguojančiųjų subūrė 20 žmonių iniciatyvinę grupę, kad būtų galima organizuoti referendumą.

Referendumu bus siekiama ne tik valdžiai uždrausti įvesti NT mokestį, bet taip pat norima pakeisti ir rinkimų sistemą – panaikinti rinkiminius sąrašus, kad į Seimą politikai būtų renkami tik kaip vienmandatininkai, o ne pagal partijų sąrašus.

Planuojama reikalauti įteisinti Seimo nario atšaukimo galimybę iš Seimo, jei paaiškėja, jog jis sukčius ir nedaro to, ką žadėjo.

Taip pat bus reikalaujama teisės surengti referendumą, jei to prašo 100 000 piliečių.

Mitingą surengė išsigandęs žmonių reakcijos

Jokiai partijai, judėjimui ar organizacijai nepriklausantis R. Šimaitis sako mitinguotojų lyderio vaidmens ėmęsis iš idėjos ir asmeninių paskatų – nori, kad jo vaikai – 13 metų dukra ir 6-erių bei 4-erių sūnūs, turėtų namus bei gyvenimą be įtampos, kad jiems netektų iš valstybės išpirkti tėvų sunkiai uždirbto turto.

„Kai buvo paskelbta apie nekilnojamojo turto mokestį, pradėjau stebėti žmonių reakcijas. Ir žinot, kas mane tikrai išgąsdino? Tai, kad absoliučiai niekas ir niekaip nereagavo.

Spauda parašė, kad svarstomas toks įstatymas, o iš visuomenės pusės – jokio pasipiktinimo. Tyla. Net ir tie politikai, kurie dabar dėl to aktyviai reiškiasi, tylėjo. Jie buvo koronos ekspertais, paskui Ukrainos, dabar NT įstatymo, bet nė vienas nepasakė nei pusės žodžio, kad tai blogai.

Kodėl politikai nedaro to, ką dabar padariau aš, nežinau. Tai turėtų būti jų darbas. Opozicija turi pakelti žmones, o ne socialinių tinklų veikėjai.

Bet tokiam piliečiui kaip man atsiranda būtinybė reikštis, kai supranti, kad jei visi tylėsime, valdžia taip visus apmokestins, kad gyvensime nieko neturėdami ir būsime laimingi. Tai todėl ir pradėjau kelti bangas socialinėje erdvėje, – pasakoja mitingo organizatorius. – Vadinasi, jei Šimaitis, būdamas tinginys, o aš tingiu kaip velnias, jei tas atsikėlė kažką daryti, tai, vadinasi, gali kiekvienas.“

Ruošiasi eiti į politiką?

Aktyviai socialiniuose tinkluose besireiškiantis vyras dar ir prieš mitingą sulaukė ne vieno veikėjo pasiūlymo šlietis prie politikų ir eiti į rinkimus, tačiau tikina, kol kas tokio tikslo neturintis, nes, jo manymu, politika yra purvinas reikalas.

„Bet mitingas su politiniais reikalavimais jau yra politika ir žmonės, kurie ten susirinko, jau dalyvauja politikoje. Nepaisant to, grynai įbristi į tą purvyną man nesinori, nes politikai tokie jau yra, kad iš vakaro su jais susitari, ranką paspaudi, o ryte jau viską neigia.

Šiandien nežinau politinės jėgos, su kuria galėčiau eiti. Kad tiesiogiai norėčiau dalyvauti politikoje, turėčiau labai tikėti idėja, turėčiau jausti, kad įmanoma pakeisti tai, ką yra būtina pakeisti. Kol kas Lietuvoje nematau nė vienos politinės jėgos, su kuria būtų galima tai padaryti.

Jei pavyks surengti referendumą, po jo, aišku, būtų logiška užtikrinti pradėtų darbų tęstinumą, tam reikėtų burti bendraminčius į naują politinę jėgą, bet norint tai padaryti reikia turėti daug žmonių. O aš jų neturiu. Be to, Lietuvoje taip jau yra, kad lietuviai penki, o partijos šešios, tad labai abejoju, ar reikėtų dar ir septintos“, – sako R. Šimaitis.

Politikų meilė mitinguotojų lyderiui gali ir išblėsti

Tiesa, po šio mitingo R. Šimaitis politikų veikiausiai jau nebebus taip geidžiamas, mat vykstat renginiui, jis demonstratyviai nuo jų atsiribojo – per oficialiąją mitingo dalį neleido pasisakyti nė vienai politikos žvaigždei, o vėliau aiškiai įvardijo, kad mitingo oficialioji dalis baigėsi ir gali lipti scenon kalbėti visi, kas tik nori, tačiau organizatorius neprisiima atsakomybės už jų žodžius.

„Dėl to sulaukiau iš kai kurių politikų ir pretenzijų, ir pasipiktinimo. Beje, kai kurie iš besiveržusiųjų kalbėti ir kalbėjusiųjų, prie mitingo išlaidų neprisidėjo nė centu, o kai kurie iš jų labai aktyviai tiesiog kvietė mitinge dalyvauti kitus žmones.

Aš nebuvau organizavęs tokio renginio, nė nenumaniau, kiek gali kainuoti scena ir įgarsinimas, tad kai sužinojau, kad tai atsieis gerokai per tūkstantį eurų, buvau nemaloniai nustebintas. Paskelbiau apie tai feisbuke ir paprasti žmonės prisidėjo prie protesto išlaidų.

Jokios partijos ar organizacijos mitingui paramos neskyrė.

Pats sumokėjau iš savo lėšų 500 eurų, o likusią sumą padengė paprasti žmonės. Taigi, mokesčių inspekcijai prisidaviau, iš surinktų pinigų dviejų butų Nidoje nenusipirkau“, – ironizavo mitinguotojų lyderis.

Antivakseriams ar suverenams savęs nepriskiria

Nors mitinguotojų gretose buvo galima išvysti nemažai kontraversiškai vertinamų veikėjų, pats R. Šimaitis savęs nepriskiria nei jiems, nei kam kitam.

„Aš nei raudonas, nei baltas. Yra vadinančių mane net ir „vatniku“. Bet tas „vatnikas“ pirmasis su savo draugais paaukojo 3 000 eurų ir, už juos nupirkęs reikalingų daiktų, išvežė paramą Ukrainai, kai kiti dar tik ruošėsi tai daryti, o politikai pirmomis karo dienomis ten net nosies nedrįso kišti. Be to, „vatnikas“ Šimaitis, antrą karo savaitę pats nuvairavo autobusiuką su įrangos ir medikamentų prikrauta priekaba ir, „klausydamas oro pavojaus sirenų muzikos“, perdavė visa tai savanoriams ir paliko ukrainiečiams savo autobusiuką, o vėliau frontui išsiuntė ir dar du automobilius. Tai toks iš manęs „vatnikas“.

Netikiu ir mokslu, nes kiekvieną tikėjimą esu linkęs patikrinti, tačiau nesu ir antivakseris. Skiepai, kurie padeda apsaugoti nuo ligų, manau, yra gėris, todėl ir mano vaikai yra paskiepyti. Bet tie skiepai, kurie yra nuo nuolat mutuojančių virusų, tokių kaip covidas ar gripas, manau, yra absurdas, nes universalių skiepų, kaip ir universalių vaistų, nėra.

Nesu ir suverenas, nes moku mokesčius ir laikausi įstatymų. Manau, kad tai turi daryti kiekvienas pilietis, tačiau tam pirmiausia turi juos perskaityti.

Na, nebent man galima užklijuoti kokio antimaisterio etiketę, nes skaitau produktų etiketes. Dar nesikratau ir kaimiečio etiketės, nes esu toks, kaip ir dauguma gyvenančių Vilniuje – atvažiavęs čia iš kaimo – iš Kėdainių. Tik sostinės kaimietis esu netipiškas – čia kaimiečiams būdinga gerti augalinį pieną ir neiti į mitingus, – kvatojasi R. Šimaitis ir priduria: – Geriausia savęs nesieti su niekuo. Tada niekam nesi skolingas, nieko neįžeidi, nes tu niekam neįsipareigoji. Geriausia vadovautis savo galva.

Be to, aš ir ne gaujos žmogus. Daugiau kaip 20 metų neturiu viršininko.“

Nueitas kelias: nuo visiško bankroto iki sėkmingo verslo

Nors R. Šimaitis yra sukūręs sėkmingą verslą, pats savęs verslininku nevadina, esą yra tik sau dirbantis žmogus.

Pardavėjo geną turintis vyras, prekybininko kelią pradėjęs dar nuo mokyklos suolo, kai pardavinėjo bendraamžiams kramtomąsias gumas, save išbandė ir kitose srityse – dirbo ir barmenu, ir manekenu, ir karo tarnyboje, kol galiausiai paragavęs vadybos mokslų ir įbridęs į pardavimų sritį, liko prekyboje. Tiesa, iš pradžių neilgam.

Prieš daugiau kaip du dešimtmečius, nusirišus vadybininko kaklaraištį jam teko keliems mėnesiams sukišti rankas į žemę – tokia buvo kaina, kurią jis sumokėjo išvykęs į Daniją paskui brangią moterį.

Po kelių mėnesių darbo pomidorų šiltnamyje R. Šimaitis grįžo prie savo prekybininko pašaukimo ir užsiėmė verslu – iš Švedijos į Lietuvą gabendavo automobilius. Kol atėjo 2008-ųjų krizė. Tuo laiku vyro asmeniniai santykiai jau buvo sugriuvę, bet džiuginantys Danijoje auginamos dukrelės buvimu.

„Krizei prasidėjus visiškai bankrutavau. Likau visiškai vienas su didžiulėmis skolomis. Buvau taip įklimpęs, kad neliko nieko kito kaip grįžti Lietuvon. Bet situacija buvo tokia kritiška, kad net neturėjau pinigų bilietui namo, teko imti greitąjį SMS kreditą“, – prisimena vyras.

Atsitiesė pardavinėdamas šildymo įrangą

Grįžęs į Lietuvą vyras negalėjo sau leisti gulėti ant sofutės – pečius slėgė milžiniškos skolos. Netrukus jis ėmė prekiauti šildymo įranga. Jam pavyko prisibelsti ir iki itin rimtų tokios įrangos gamintojų net keliose šalyse bei tapti jų atstovu.

„Pavyzdžiui, viename fabrike niekas nenorėjo turėti reikalų su fiziniu asmeniu, tad aš iš jų tiesiog nusipirkau 20 krosnelių ir pats vienas jas visas susikroviau į mikroautobusą.

Po kelerių intensyvaus sportavimo metų, kai tekdavo net lipti ant podiumo, buvau tuomet puikios fizinės formos, tad pakelti iki 150 kilogramų svorį buvo vieni niekai.

Kai kroviau tas krosneles į mikroautobusą, visi fabriko darbuotojai netekę amo išėjo pasižiūrėti, kaip dirba „galiūnas“. Šis mano poelgis taip juos pritrenkė, kad tuomet jie patys man pasiūlė kontraktą – taip būdamas vaikis iš kaimo nušluosčiau nosis visoms Lietuvos įmonėms ir tapau rimto skandinavų šildymo įrangos atstovu Baltijos šalyse – 2011 metais atidariau didmeninės prekybos įmonę ir prekiavau tokia įranga Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje ir Rygoje.

2013 metais Vilniuje atidariau ir mažmeninės prekybos parduotuvę, kurią vėliau sėkmingai pardaviau“, – pasakoja R. Šimaitis.

Kelerius metus dirbdavo po 15–16 valandų

Verslininkas sako, jog, pradėjus dirbti su užsienio įmonėmis, jam manai iš dangaus nepabiro. Kad įsuktų verslą, jis dirbdavo po 15–16 valandų per parą – pačiam tekdavo ir krosneles bei kitą šildymo įrangą išvežioti, ir inžinerinius sprendimus daryti, ir jų montavimo bei kitas paslaugas teikti.

Po kelerių metų supratęs, kad taip ilgiau nebegali, pradėjo samdyti darbuotojus.

„Bet dirbdamas vienas, sugebėjau užsidirbti namui bei kitoms investicijoms. O dabar valdžia pasiruošusi reikalauti iš manęs, kaip ir iš kitų Lietuvos gyventojų, už visa tai dar papildomai susimokėti. O realiai už ką? Už tai, kad netingėjau ir beprotiškai daug dirbau?

Visas mano užgyventas turtas yra tik iš labai sunkaus ir alinančio darbo, sveikatos sąskaita – sudėvėjau sąnarius ir stuburą. Gyvenimo nepalengvina ir nuo 25-erių pasireiškusi autoimuninė liga – reumatoidinis artritas, privertęs pamiršti, ką reiškia gyventi be skausmo, bet išmokęs kovoti ir suvokti, kad visos žmogaus problemos ir ligos glūdi jo požiūryje į gyvenimą“, – sako R. Šimaitis.

Išvengęs neįgaliojo vežimėlio, įkopė į Monblaną

Kai tuo metu intensyviai sportavęs ir kone sportinių aukštumų siekęs vaikinas staiga susirgo reumatoidiniu artritu, žinoma, negalvojo, kad visas jo gyvenimas staiga ims ir sustos. Bet sustojo. Būnant vos 25-erių. Visiems metams, beveik prikaustytiems prie lovos. Ne tik negalint rytais iš jos išlipti dėl nepakeliamą skausmą sustingusiam kūnui keliančio net menkiausio judesio, bet ir tokio lygio skausmo, kad pačiam būdavo sunku iš pakuotės iškrapštyti vaistų tabletę.

Neapsieita be neįgalumo nustatymo, kritimo į depresiją.

Galiausiai gydytojų prognozės, kad neįgaliojo vežimėlis yra neišvengiamas ir tiesiog reikia su tuo susitaikyti, Raimondą taip supurtė, kad jis rado savyje jėgų peržengti skausmo ribą ir suvokti, kad dauguma žmogaus bėdų prasideda dėl jo paties požiūrio.

„Kaukdamas iš žvėriško skausmo kiekvieną rytą mankštindavausi ir laipsniškai mažindavau uždegimą slopinančių vaistų kiekį. Tuomet jau gerdavau net po devynias tabletes, kol galiausiai, per ilgą laiką sugebėjau sumažinti jas iki pusės tabletės.

Dar po kelerių metų vėl pradėjau rimtai treniruotis ir įgyvendinau vieną iš savo svajonių – įkopiau į Monblaną. Žinoma, su nuskausminamaisiais, bet aš tai padariau ir paneigiau visas gydytojų prognozes.

Buvo sakančių, kad įvyko stebuklas, bet realiai jokio stebuklo nebuvo. Liga niekur nepasitraukė, ji – visam gyvenimui, bet aš tiesiog didelėmis valios pastangomis išmokau ją valdyti ir su ja gyventi. Todėl šiandien galiu nedvejodamas sakyti, kad visos žmogaus problemos glūdi jo paties požiūryje. Kaip ten glūdi ir visa kita.

Jūs manote, kad valdžia šiaip sau ruošiasi didinti mokesčius savarankiškai dirbantiems žmonėms? Jei taip manote, manykite iš naujo. Šiaip sau nieko nebūna. Ir tai daroma ne tik tam, kad biudžetui reikia surinkti daugiau pinigų.

Čia esmė slypi kur kas giliau – tame, kad savarankiškas darbas struktūriškai pakeičia žmogaus mąstymą. Todėl politikai ir bando apmokestinti dirbančius savarankiškai, nes savarankiškai dirbantys žmonės galvoja savo galva, o ne žiūri, ką televizorius sako“, – įsitikinęs R. Šimaitis.

Svarbiausia – atsikratyti abejingumo

Kartu su žmona du sūnus Lietuvoje auginantis ir Danijoje likusia dukra besirūpinantis R. Šimaitis tiki, kad jei kiekvienas žmogus bent retkarčiais pakovotų už savo teises, nors kartkartėm išdrįstų pasakyti valdžiai griežtą NE, bent jau jo ir mūsų visų vaikai kada nors galėtų gyventi panašiai, kaip gyvena skandinavai ar kiti turtingi europiečiai.

Tačiau tam, kad lietuviai nebijotų pakovoti už save, kaip tai daro kiti vakariečiai, R. Šimaičio manymu, pirmiausia jie turi nusikratyti sąmones užvaldžiusio abejingumo viskam. Ir ne tik tam, kas vyksta aplinkui, bet ir savo pačių gyvenimams, kai daugumai yra gerai taip, kaip yra, ir niekas daugiau neberūpi.

„Manau, kad pirmiausia svarbu kiekvienam bent šiek tiek pajudinti savo smegenis ir suvokti, kad viskas aplinkui mus gali būti geriau, įdomiau, prasmingiau. Ir nereikia tam daryti kažkokių ypatingų žygdarbių, pirmiausia reikia išnirti iš savo pačių kasdienybės ir, kai joje jau pradedama plaukti pasroviui, būtina surasti savo smegenims naują dirgiklį – mokytis kažko naujo, ieškoti to, kas dar neatrasta ar išbandyti save tose srityse, kurios dar nebandytos“, – sako R. Šimaitis, pats savyje nuolat bandantis atskleisti naujus gebėjimus. Ir atskleisti jis save bando ne tik kaip mitingų organizatorių ar visuomenės veikėją, bet ir kaip aktorių – šiais metais jis pradėjo vaidinti Kaišiadorių teatre ir jau turėjo keletą pasirodymų, o prieš Kalėdas debiutuos ir atlikdamas rimtą, bet jam visiškai priešingos natūros vyro vaidmenį spektaklyje „Miesčioniškos vestuvės“.

Prasčiausi aktoriai – politikai

„Visas mūsų gyvenimas yra teatras. Kasdienybėje atliekame vienus vaidmenis, teatre – kitus, socialinėje erdvėje ar politikoje – dar kitus. Visus aktorius vertiname pagal sugebėjimus ir galime konstatuoti, kad prasčiausi iš jų – politikai, todėl jei jau patikime jiems rimtus vaidmenis, patys iš jų ir turime reikalauti gero jų atlikimo.

Mitingai ir protestai yra kraštutinė priemonė, kai nebeveikia kitos. Bet jei mes jų nesiimsime, ponai politikai taip ir nesuvoks, kad turi dirbti ne sau ar kažkam, o mums, tiems, kurie juos išrinkome. Todėl pats metas mums visiems atsikratyti savo abejingumo ir pagaliau pradėti iš valdžios reikalauti, kad ji dirbtų mums, Lietuvos žmonėms“, – sako R. Šimaitis.