Pagerbtas iškilaus Kėdainių žmogaus Algirdo Juknevičiaus atminimas

Rūta ŠVEDIENĖ

Metai, kai nebėra archeologo Algirdo Juknevičiaus. „Žmogus, kuris išėjęs neišeina. Kiekvienas miestas turi savo žmones, be kurių tas miestas būtų neatpažįstamas. Toks iš esmės buvo ir mūsų Algis, didžiąją savo gyvenimo dalį atidavęs mūsų miestui, kurį kasinėjo nuo 1984 metų. Aš noriu palyginti mūsų Algį su Česlovo Milošo aprašytu Nevėžiu, kuris teka gilus, ramus, paslaptingas. Koks buvo mūsų Algis? Jis buvo ramus, jis buvo paslaptingas. Jis buvo be galo gilus savo mintimis, išmintimi, taktu, pasaulio suvokimu ir savo gyvenimo centro turėjimu. Nereikia turėti viso pasaulio, užtenka žinoti, kad tavo gyvenimas yra čia, mūsų krašte, Kėdainiuose, Tiskūnuose, prie Isos slėnio. Dar renesanso laikų išminčiai pasakė, kad į karstą tu nenusineši nei žemės, nei turtų, nei pinigų, o geri darbai išliks žmonių atminty. Apie Algio nuveiktus darbus, apie jo išmintį, apie jo nuoširdumą šiandien ir bus vakaras. Prisiminimų vakaras, pagarbos jam vakaras“, – sakė Audronė Pečiulytė, Daugiakultūrio centro vadovė, organizavusi jo atminimo vakarą rotušėje. Atminimo vakaras subūrė artimuosius, draugus, bičiulius, bendraminčius, kolegas. Skambėjo smuiko melodijos, atliekamos smuikininkės Barboros Valiukevičiūtės, ir Algirdo mėgstamos eilės, skaitomos aktorės Olitos Dautartaitės. Iš ekrano ir filmo „Kenotafas“ ištraukų į susirinkusiuosius žvelgė Algirdas. Renginio metu kalbėjo Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė, Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, istorikas, atvykęs iš Vilniaus, prof. Aivas Ragauskas.

Trumpai apie Algirdą Juknevičių

Istorikas, archeologas, knygų ir straipsnių autorius, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, Česlovo Milošo literatūrinės premijos laureatas. Algirdas Juknevičius gimė 1954 m. gruodžio 20 d. Aukštųjų Kaplių kaime, Kėdainių rajone. Baigė Kėdainių antrąją vidurinę mokyklą. Vilniaus universitete 1977–1982 metais studijavo istoriją ir archeologiją. Baigęs universitetą, archeologo karjerą pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, Kauno skyriuje. 1984 m. A. Juknevičius pradėjo kasinėti Kėdainių senamiestį, o nuo 1991 metų jį kasinėjo sistemingai. Nuo 1995 metų dirbo archeologu Kėdainių krašto muziejuje.

A. Juknevičius dalyvavo respublikinėse ir tarptautinėse archeologų konferencijose, yra 50-ties mokslinių ir populiarių straipsnių autorius. Istoriją ir archeologiją populiarinančius straipsnius daugiausia skelbė vietinėje žiniasklaidoje, nes buvo įsitikinęs, kad kėdainiečiai turi žinoti savo miesto ir krašto istoriją. Archeologas tikėjo, kad publikacijos iš dalies padeda ugdyti kraštiečių pilietinę savimonę. A. Juknevičius buvo kelių edukacinių projektų bendraautoris. 2015 m. parašė knygą „Škotų palikimas Kėdainiuose“, o 2017 m. ‒ „Senieji Kėdainiai. istorija ir įdomybės“. Mirė  2021 12 06.

„Jis buvo ypatingas žmogus“

Prisiminimais apie A. Juknevičių pasidalijo Krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis: „Noriu kalbėti apie Algirdą dviem aspektais: kaip apie kolegą, specialistą ir kaip apie žmogų. Pirmą kartą jį sutikau 1988 metų spalio mėnesį tik pradėjęs dirbti Kėdainių krašto muziejuje. Algis atėjo pas Zitą Rutkauskienę, tuometę muziejaus dailininkę-restauratorę. Aš girdėjau jų pokalbį. Man buvo 21, o Algiui 34-eri metai. Algis kalbėjo apie Šardeną, o aš karpiau ausimis, kas tai yra. Tokia buvo pažintis.

Vėliau susitikę žinojome, apie ką kalbėti. Buvo bendrų temų, bendrų idėjų. Nuo 1995 m. Algirdas pradėjo dirbti muziejaus patalpose. Visi iškasti eksponatai, visos žinios patekdavo į mūsų muziejų. Tai buvo didžiulė vertybė.

Vėliau Algirdas tapo muziejaus etatiniu darbuotoju. Jis buvo be galo laisvas žmogus, laisvę labai vertino. Jo laisvė buvo absoliuti, nepriklausoma nuo transporto priemonių, mobiliojo telefono ir pan. Jis nenorėjo būti įsipareigojęs jokioms institucijoms. Tad džiugu, kad visgi pavyko jį įkalbėti tapti muziejaus darbuotoju.

Apie 1997 metus mes su juo parašėme knygelę „Kėdainių kraštas“, vėliau parengėme kompaktinę plokštelę „Kėdainių istorija“. Algis turėjo labai gerą, aštrią plunksną, jam sekėsi gerai rašyti tekstus.

Mūsų bendravimas buvo vienas kito papildymas, praturtinimas. Aš kaip istorikas žinojau istorinius dalykus, jis kaip praktikas archeologas labai gerai išmanė Kėdainių archeologiją. Mes galėjome daug diskutuoti. Turėjome galimybę papildyti tai, kas apie Kėdainius jau buvo parašyta. Labai daug kas pasipildė naujais atradimais.

Algirdo dėka Kėdainiai pasidarė labiau žinomi. Algirdas buvo intelektualas, eruditas, apsiskaitęs, plataus akiračio žmogus, kinomanas, keliautojas, romantikas, pasakotojas. Su juo būti ir dirbti buvo malonumas. Jis kaip profesionalas buvo labai aukšto lygmens, o kaip žmogus sugebėdavo pavergti visokio amžiaus, išsilavinimo žmones. Mokėjo puikiai bendrauti su vaikais, su kolegomis, su senyvais žmonėmis, moterimis. Tai buvo ypatingas žmogus. Didelis humoristas. Savo žiniomis jis buvo daktaro ar net profesorius lygmens. Nors neturėjo prieš savo pavardę dr. ar prof.  Bet kai kuriais aspektais jis buvo pranašesnis už tuos žmones, kurie turi šiuos prierašus.

Žmogus aristokratas. Neturėjo jokio miesčioniškumo, jokio pižoniškumo. Važinėjo dviračiu, mobilųjį telefoną įsigijo tik tada, kai atsirado bėdų su sveikata. Buvo be galo kantrus, didelis optimistas. Niekada niekas negirdėjo jo besiskundžiančio, kad skauda, kad negerai.

Kęsdamas didžiulius skausmus, piešė Kėdainius. Piešė XVII amžiaus Kėdainius. Tų piešinių pagrindu dabar muziejuje įrengtoje ekspozicijoje turime 3D būdu animuotą miestą. Tai Algirdo nuopelnas. Jis nuolat lankydavosi muziejuje, dalindavosi planais. Buvo toks sezoniškumas: žiemą Kaune Algis rašo ataskaitas, atėjus pavasariui, grįžta ir pradeda kasti.

Ir tada prasideda linksmas gyvenimas, nes tada kasdien kažkokios naujienos, jo pasakojimai, pokštai. Ateina ruduo ir Algis vėl išvyksta į Kauną. Algirdas buvo iškilus Isos slėnio, Milošo aprašyto, gyventojas. Kai muziejuje reikėjo įrengti ekspoziciją apie Milošą, Algio buvo paprašyta parašyti, nes juk niekas geriau negalėjo parašyti.

Jo pojūtis genus loci, gimtosios vietos ir dvasios buvo pats puikiausias. Jis matė Kėdainius ypatingai. Jautriai reaguodavo, kai matydavo, kad kažkas vyksta ne taip. Ne visiems patiko tai, ką jis kalbėjo, ne visi sutiko su tuo, ką jis rašė. Jis turėjo labai principingą, nekintamą poziciją ir jos laikėsi. Nebuvo konfliktiškas žmogus, bet buvo nuoseklus ir principingas. Šis žmogus yra vertas bent jau po mirties būti paskelbtas Kėdainių krašto garbės piliečiu.“

Save paskyrė Kėdainių miestui

Aivas Ragauskas šviesaus atminimo Algirdą Juknevičių prilygino lietuviškajam Odisėjui: „Vyrą pašlovinki, mūza, per negandas ėjusį drąsiai“, ‒ tai gerai žinoma Homero „Iljados“ eilutė, tačiau ji tinka ne tik žinomam Antikos herojui, bet ir šviesaus atminimo Algirdui Juknevičiui. Jis buvo įspūdingo stoto vyras, išskirtinis mokslininkas, paveldo saugotojas, nuostabus švietėjas, asmenybė, žmogus iš didžiosios raidės.

Jis buvo lietuviškas Odisėjas, migravęs daugiausia tarp Kauno, Panevėžio, Kėdainių, Tiskūnų. Netgi netekęs kojos, jis buvo gana mobilus. Tai tikras mokslo Odisėjas, pratęsęs iškilių kultūrininkų Stasio Tijūnaičio Henriko Grinevičiaus ir kitų veiklą. Tai buvo žmogus – didžiulė dovana Kėdainiams. Tai nacionalinio lygio žmogus. Tam tikri atsitiktinumai lėmė, kad Algirdas liko Kėdainiuose. Jo vieta, ko gero, turėjo būti Vilniuje, jis turėjo nagrinėti pačius fundamentaliausius Lietuvos istorijos ir archeologijos klausimus. Jis turėjo milžinišką potencialą. Daktaras, profesorius – neabejotinai. Tai rodo jo darbai.

Taigi, Kėdainiai turėjo nuostabų mokslininką. Bet ir Kėdainiai nuostabūs. Neeilinis miestas turėjo neeilinį tyrėją. Algirdo mylimi XVII amžiaus Kėdainiai – įspūdingas miestas, Radvilų miestas. Mūriniai, vakarietiški Kėdainiai, turintys savo mediką, kurio neturėjo Vilnius tuo metu, turintys nuostabią gimnaziją. Tai yra labai gražiai sutvarkytas miestas. Evangelikų reformatų centras. Kėdainiai – miestas, kuriame ne gėda būti lietuviu. Tokiam miestui Algirdas ir skyrė savo veiklą, savo gyvenimą.

1982 metais Algirdas baigė archeologijos studijas Vilniuje. Savo karjerą pradėjo Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, Kauno skyriuje. Tai buvo centralizuota institucija, ūkiskaitinio pobūdžio. Užsiiminėjo senamiesčių, istorinio, kultūrinio paveldo tyrimais. Ten dirbo iškilūs istorikai, archeologai, menotyrininkai. Žvaigždės.

Ir Algirdas pateko į šitą terpę. Tai turėjo didelės įtakos. Tuo metu miesto archeologijos buvo nedaug, daugiau buvo lauko archeologijos. Algirdas susidūrė su viešųjų, privačių pastatų, aikščių, gatvių archeologija. Gaila, kad tada tie tyrimai nebuvo padaryti kompleksiniais. Mokslininkai dirbo atskirai, bet jie bendraudavo, dalindavosi savo atradimais, medžiaga.

Algirdas išmanė archeologiją, istoriją, urbanistiką labai gerai. Jo kompetencijos buvo neeilinės. Tai buvo susiję su jo intelektualiniu potencialu. Jis tiesiog turėjo nuostabią galvą. Tai Dievo dovana. Gebėjo analizuoti, sintezuoti. Jam buvo duota labai daug. Tas institutas, kuriame dirbo Algirdas, tyrinėjo Kauno senamiestį, Šeduvos miesto centrą, Kleboniškio etnografinį centrą. Tačiau šis institutas nusikalstamu būdu buvo sunaikintas, archyvas išdraskytas, tyrėjai palikti be darbo. Taip baisiai buvo padaryta su Lietuvos istorine urbanistika.

Tyrėjams iškilo klausimas, kur panaudoti savo kompetencijas. Algirdas, kadangi kilęs iš Kėdainių krašto, atvyko čia dirbti. O Kėdainiai juk ne kaimas, čia gali kaip mokslininkas matyti savo darbo erdvę, prasmę. Jis save paskyrė Kėdainių miestui, išsiskiriančiam savo vakarietiškomis struktūromis, su vienu žymiausių istoriniu senamiesčiu. Algirdas puikiai žinojo S. Tijūnaičio, H. Grinevičiaus darbus.

Kėdainiams Algirdas paskyrė savo kaip tyrėjo, švietėjo gyvenimą. Jis rašė išskirtinės vertės archeologines ataskaitas. Vienos jų yra Istorijos institute, kitos Kėdainių krašto muziejuje. Dauguma jų nepaskelbtos. Tad turime didelį uždavinį jas paskelbti. Taip pat jis yra parašęs daugybę straipsnių, mes net nežinome kiek, nes kol kas nėra Algirdo bibliografijos. Algirdas parašė kelias knygas. Gaila, kad išėjo tik plokštelė „Kėdainių istorija“, reikėjo ją išleisti išspausdintą. O kur dar daugybė mokslo populiarinimo straipsnių!

Iki pat savo mirties Algirdas buvo aktyvus, dalyvavo diskusijose, duodavo interviu. Norint įvertinti Algirdo darbus, reikia atlikti nemenkus tyrimus. Nes tai yra didžiulis paveldas paveldo tyrinėtojo. Jam priklauso viskas, kas yra padaryta Kėdainių archeologijoje vertingiausio ir svarbiausio.

Jam pavyko atskleisti Kėdainių gimimo ir vystymosi iki XVII a. pradžios, o ir vėliau procesus ir aspektus, nekalbant jau apie daugybę Kėdainių senamiesčio istorinio kultūrinio paveldo dešiniakrantėje miesto dalyje objektų tyrimus. Visi namai, visos gatvės ir visa kita.

Algirdas buvo labai geranoriškas. Netgi kojos amputavimas jo nepalaužė. Jis buvo tikras lietuviškas ąžuolas. Liga neatėmė jo optimizmo, jo iškilaus proto. Algirdo mirtis yra baisus ir neatlyginamas nuostolis. Sako, nepakeičiamų nėra. Jis yra nepakeičiamas. Jeigu jis bendrą savo urbanistinį supratimą, Kėdainių plėtros supratimą yra išdėstęs ne vienoje knygoje apie Kėdainių škotus, apie rūsius, apie įdomiuosius Kėdainius, tai savo atskirų objektų tyrimų, kurių yra šimtai, jis nepaskelbė, neatspausdino.

Buvo planuota išleisti Kėdainių miesto istorinį atlasą. Darbas jau buvo pradėtas. Be Algirdo šis darbas nebus kokybiškas, nebus gilus. Algirdo niekas nepakeis. Jei jis dar būtų gyvenęs, būtų parašęs brandžius, kapitalinius veikalus.

Pagerbiant Algirdo Juknevičiaus atminimą, derėtų jam ne tik suteikti Krašto garbės piliečio vardą, bet ir sukurti materialinį ženklą. Taip pat reikėtų išleisti jo bibliografiją, tekstų rinkinį, surengti jo garbei mokslinę konferenciją. Tai garbės reikalas. Kėdainiai turėjo iškilų, garbų mokslininką, tad reikia jį ir pagerbti.

Tebūnie šviesa. Būdamas tik žmogus, Algirdas padarė daug, kad būtų daugiau šviesos. Reiktų lygiuotis į jį, klausytis jo, tęsti jo darbus. Tai prisidėtų ne tik prie Algirdo atminimo išsaugojimo, bet ir prie paties miesto, jo visuomenės auginimo. Tai svarbus uždavinys, netgi grįžimas prie radviliškų ištakų, kurių pamokų mes dar nesam išmokę. Tas potencialas gali būti panaudojamas netgi dabartinėje politikoje. Kas gi mes esame galiausiai, jeigu ne nykštukai ant kalnus nuvertusių milžinų pečių. Tik jų dėka galime matyti“.