Gruodžio 24-oji svarbia diena lietuviams tapo dar žiloje senovėje

Etnografė dalijasi pažįstamais ir negirdėtais mistiškos nakties papročiais

Akvilė KUPČINSKAITĖ

Kūčių tradiciją puoselėja tik mažulytė saujelė viso pasaulio gyventojų. „Prie tokios iškilmingos vakarienės stalo, be lietuvių, dar sėda tik rytinė Lenkijos ir vakarinė Baltarusijos dalis, – tiksliau įvardija Regina Lukminienė, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė ir etnografė, neseniai išleidusi knygą „Kėdainių krašto tautosaka: kraštotyros užrašai“. – Kitos šalys Kūčioms atitikmens neturi, – priduria ji. – Tad labai džiugu, jog ši ypatinga apeiginė šventė 2017 metais įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.“

Šventė dar žiloje senovėje

Gruodžio 24-oji svarbia diena lietuviams tapo gerokai anksčiau nei mūsų tauta priėmė krikštą – dar žiloje senovėje, kai buvome pagonys.

„Kūčios – viena seniausių pagal Saulės kalendorių lietuvių minimų švenčių, išlikusių iki šių dienų, – akcentuoja R. Lukminienė. – Galima sakyti, jog Kūčios iki XXI amžiaus mažai kuo tepasikeitė. Visų pirma tai yra žiemos saulėgrįžos šventė. Jos apeigos bei papročiai buvo skirti paveikti aukščiausias šviesos ir tamsos jėgas. Kūčių vakariene pažymima senųjų metų pabaiga ir naujųjų pradžia.

Per Kūčias ypač svarbu būdavo pagerbti protėvių atminimą, prisiminti mirusiuosius, už juos šią dieną daug melstasi. Prie šventinės vakarienės stalo žmonės sėsdavo tik susitaikę su kaimynais ir artimaisiais, jei su kuo būdavo susipykę. Kūčių apeigomis taip pat siekta užtikrinti šeimos bei derliaus gerovę, – pasakoja etnografė. – Taigi štai kiek šioje šventėje talpinama įvairiausių papročių, o dar šalia baltiškųjų tradicinių ženklų kartu dera ir krikščioniškieji – dabar Kūčias minime kaip Jėzaus Kristaus gimimo šventę.“

Stengėsi išsaugoti net tremtyje

R. Lukminienė atkreipia dėmesį, jog Kūčių vakarienės tradicija lietuviams buvo tokia brangi, kad ją visomis išgalėmis stengtasi išsaugoti net tremtyje.

„Kūčios minimos visur, kur yra lietuvių. Šią tradiciją saugo ir svetur išvykę mūsų tautiečiai. Kūčios suburia šeimą – pas tėvus grįžta vaikai. Stengiamasi, kad prie stalo susėstų visa šeima“, – apie šiltą artimųjų ryšį puoselėjančią tradiciją kalba pašnekovė.

Švariu kūnu ir siela

Prieš Kūčias lietuviai stengdavosi kuo kruopščiau sutvarkyti namus, o prie šventinės vakarienės stalo ir patys sėsdavo gerai išsiprausę, švarūs. Pasak pašnekovės, rūpintasi ne tik kūnišku apsivalymu, bet ir dvasiniu. Net ir pagonybės laikais iki Kūčių skubėdavo atiduoti skolas, stengdavosi atsiprašyti, jei kažką įžeidė, susitaikyti. Atėjus krikščionybei, atsirado tradicija prieš Kūčias atlikti išpažintį, kad švari, atsinaujinusi būtų ir siela. Tik tada buvo galima sėsti prie stalo.

Etnografė atkreipia dėmesį į dar vieną paprotį – prie stalo senovės lietuviai rinkdavosi tik užtekėjus vakarinei žvaigždei. Deja, šiuolaikiniai žmonės skuba vakarieniauti šio žiburio neišlaukę.

Kuo dabindavo eglutę?

Turbūt labiausiai pasikeitusi ir tik retos šeimos išsaugota Kūčių tradicija – eglutės puošimo laikas.

„Kai namai būdavo idealiai sutvarkyti, valgiai paruošti, moterys ir vaikai puošdavo vyrų iš miško parneštą eglutę. Tai darydavo būtent Kūčių vakarą. Dabar retas tiek išlaukia, – taria ir tikrai neklysta etnografė. – Kadangi daug priemonių eglutės puošybai nebuvo, tai žmonės puošdavo tuo, ką turėdavo.

Kai kurias medžiagas pasiruošdavo dar vasarą. Pavyzdžiui, šiaudus, iš kurių darydavo žvaigždes, žaisliukus, sodus, mūsų krašte liktoriais, lektoriais vadintus. Taip pat eglutę puošdavo žaisliukais iš popieriaus, šiaudų, obuoliukais.“

Grįždavo vėlės

Kaip pasakoja etnografė, nereta šventė lietuviams – ir susitikimas su mirusiaisias, o per Kūčias ypač.

„Ant stalo būdavo tiesiama balta staltiesė, dedamas lininis rankšluostis, po staltiese ar po stalu – šiaudai, dar palubėje kabinamas sodas, kad sugrįžusi vėlelė turėtų, kur apsistoti – sakydavo senoliai, – pasakoja R. Lukminienė. – Nors tai iš gilios senovės atėjusios tradicijos, bet jų laikomasi iki šiol, nes tai stipriai išlikę mūsų pasąmonėje – žmonės dažnai net nežino, kodėl taip daroma, bet vis tiek stengiasi laikytis papročių.“

Po vakarienės jokiu būdu nenukraustydavo stalo, nes vėlgi tikėdavo, kad vėlelės sugrįš pavalgyti. Iki šių dienų išlikusi tradicija tais metais ar ir anksčiau mirusiam šeimos nariui ant stalo būtinai padėti tuščią lėkštę, kad vėlė galėtų su visais vakarieniauti.

Tik pasninko valgiai

Kūčių vakarienė likusį pasaulį stebina patiekalų išskirtinumu. „Ant stalo dedami tik pasninko valgiai – ne mėsiški patiekalai. Tai tarsi padėka visoms gamtos jėgoms už šių metų derlių: miško, daržo, vandenų gėrybes“, – paaiškina R. Lukminienė.

„Visoje Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip šimtas Kūčių patiekalų. Kiekvienas kaimas, regionas turėjo savo mėgstamiausius patiekalus, perduodamus iš kartos į kartą.

Kūčia – virti įvairių rūšių grūdai, sumaišyti su pasaldintu medaus ir vandens tirpalu. Kūčią, kaip ir plotkelę – kalėdaitį – valgydavo pačioje vakarienės pradžioje, valgį dalindavosi visa šeima“, – apie aukštaičių tradicijas pasakoja pašnekovė.

Aukštaitijoje vyraujantys Kūčių patiekalai iš kitų etnografinių regionų išsiskiria ir grūdinių valgių įvairove. Pastebima, kad jokio kito regiono virtuvė neturi tiek miltinių patiekalų: blynų, bandų, virtinių su įvairiais įdarais, pavyzdžiui, raugintais kopūstais. Aukštaičiai gamindavo ir savo tradicinius grūdų kepsnelius, neretai ruošiamus su medumi.

„Dzūkijoje ruošiant valgius daugiau vyrauja grybai. Mažojoje Lietuvoje akcentuojamos jūros gėrybės. Ten, kur gausu ežerų – ant stalo patiekiama įvairesnės šių vandens telkinių žuvies. O mūsų krašte stalas itin turtingas, nes patiekalų buvo įvairių, – kraštiečius pradžiugina ir pasididžiuoti leidžia etnografė. – Mūsų žemės derlingos, miškuose yra grybų, turime upių, todėl netrūko nieko.

Kėdainių krašte Kūčių vakarienei visada verdami barščiai su grybais: sutaisome silkę su burokėliais, grybais ir juos įdedame į pečių, kad vakarienei būtų karšti. Taip pat kėdainiečiai labai mėgsta virtinukus su grybais. Ruošia kitus žuvies, silkės patiekalus. Dar verda kisielių – anksčiau tai buvo avižų, o dabar spanguolių. Štai tokius pagrindinius patiekalus kėdainiečiams įprasta patiekti ant Kūčių vakarienės stalo.“

7, 9 ar 12 patiekalų?

„Ar lietuviai per Kūčias ant stalo visada dėdavo būtent tuziną patiekalų?“ – pasiteirauju šventinius papročius puikiai išmanančios pašnekovės.

„Senieji kėdainiečiai, kurių pasakojimus užrašinėjau prieš daugiau kaip 20 metų, nepastebėjau, kad būtų sureikšminę patiekalų skaičių. Tik vienas kitas pabrėždavo, jog būdavo dedami septyni ar devyni patiekalai, nes anksčiau metai buvo skaičiuojami kitaip ir turėdavome devynis mėnesius. O atėjus krikščionybei pradėta dėti 12 patiekalų, nes dvylika mėnesių, dvylika apaštalų, kaip aiškina kėdainiečiai.

Dabar žmonės, aišku, skaičiuoja patiekalus ir kai kur stengiasi net 13 valgių padėti. Kiek teko kalbinti bei pačiai stebėti, per Kūčias stalai lūžta nuo patiekalų gausos ir jų būna kur kas daugiau. O skaudžiausia, kad valgiai keičiasi ir tolsta nuo tradicinių.

Ant stalo lietuviai deda tokius egzotinius, mūsų kultūrai svetimus patiekalus kaip sušiai ar sugalvoja dar ką nors modernaus, – nuogąstauja senuosius papročius itin branginanti etnografė. – Branginkime ir didžiuokimės per amžius protėvių mums išsaugotomis tradicijomis. Puoselėkime jas ateities kartoms, – ragina pašnekovė. – Juk šventinis Kūčių vakaras pirmiausia vertingas tuo, kad taip perduodama tradicija: mama ruošia patiekalus ir dukra išmoksta ruošti juos tokius pačius, o vėliau perduoda šias žinias savo atžalai. Labai svarbu užtikrinti tradicijos tęstinumą ir tuos patiekalus išlaikyti tokius pačius, neiškoti naujų.“

Tik šalti valgiai

„Jūs, Regina, esate kilusi iš Josvainių seniūnijos, Paliepių kaimo. Kaip atrodydavo Jūsų vaikystės Kūčių stalas?“ – nepraleidžiu progos pasmalsauti.

„Mano šeimoje buvo laikomasi senosios tradicijos, kai ant stalo nebūdavo šiltų patiekalų – tik šalti, išskyrus burokėlių ir grybų barščius, – atskleidžia R. Lukminienė. – Pas mus taip pat negamindavo virtinukų su grybais. Šis patiekalas atėjo iš vyro šeimos, tad ėmiau juos gaminti ir aš. Mano pačios vaikai šiuos virtinukus labai mėgsta. Vaikystėje ant Kūčių stalo taip pat būdavo patiekiami riešutai, obuoliai, iš įvairiausių grūdų išvirta ir medumi pasaldinta kūčia, žinoma, aguonpienis, kūčiukai. Mano šeimoje dėdavo 12 patiekalų, tad šį skaičių stengiuosi išlaikyti ir aš.“

Laužia plotkelį

Susėdus prie stalo svarbi apeiga dabar plotkelio, o anksčiau – duonos laužymas.

„Dažniausiai vyriausias šeimos narys paduodavo laužti plotkelį. Pasidalinę visi palinkėdavo vieni kitiems laimės. Taip pat būdavo žiūrima, kas atsilaužė didesnį plotkelio gabalėlį, tam metai bus sėkmingesni. Žiūrėdavo ir koks paveikslėlis atiteko. Pagal tai irgi spręsdavo, kokie metai laukia“, – atskleidžia R. Lukminienė.

Burtų gausa

Pavalgę šventinę vakarienę lietuviai kibdavo burtis, norėdami išsiaiškinti, kokia gi ateitis jų laukia.

„Burtų burtelių buvo gausybė, – šypsosi R. Lukminienė. – Dabar jie mums svarbūs kaip žaidybiniai elementai, o anuomet žmonės burtus vertindavo gana rimtai, taip bandydavo nuspėti, kokie laukia metai, derlius ar sukurs šeimą. Iki šių dienų dauguma šeimų po staltiese ar krepšelyje po stalu deda šieno. Tada traukiamas šiaudas ir žiūrima, kokio ilgio pavyko ištraukti: jei ilgas – tai laukia ilgas, geras gyvenimas, o jei trumpas – gal su sveikata kažkas negerai, gal metai prastesni gali būti. Kadangi anksčiau vakarienę valgydavo žvakių šviesoje, tai ateitį spėliodavo ir stebėdami šešėlius.“

Burtai išsipildydavo!

Įvairiausių burtų, kuriais pasidalijo mūsų krašto gyventojai, etnografė R. Lukminienė yra užrašiusi ir pati.

„Kad vakaras būtų įdomesnis, ir vyresnieji, ir jaunimas vandenyje liedavo žvakę ir žiūrėdavo, kokia figūra išryškėjo, kas tais metais laukia. Merginos lėkdavo klausyti, iš kurios pusės šunys loja – iš ten jaunikio reikia laukti, dar apglėbdavo tvorų ,,štankietus“ ir paskui skaičiuodavo porinis ar ne, pasigriebusios glėbį malkų persinešdavo namo ir taip pat skaičiuodavo, jei skaičius porinis, tada ištekėsiančios, – dalijasi pašnekovė. – Kaimuose buvo labai populiarus toks burtas: kiek šeimoje merginų, tiek sudėdavo duonos kąsnelių ir šunį įleisdavo – kurios merginos kąsnelį šuo čiupdavo, ta pirmoji ir ištekės. Arba paberdavo po truputį grūdų ir įleisdavo gaidį – kurios merginos grūdus pirmiausia pagriebs, vėlgi ta pirmoji ištekės.“

O įdomiausia tai, kad R. Lukminienei teko užfiksuoti atvejų, kai burtai išsipildė!

„Buvo populiaru Kūčių vakarą, visai prieš gulant miegoti, dar suvalgyti gabalėlį silkės, kad būtų sūru. Tada pastatydavo šalia molinį puodelį su vandeniu ir uždėdavo medinį tiltelį – pliauskelę ar degtuką, ir eidavo miegoti su niekuo nebekalbėdami. Būdavo, susapnuoja naktį, kad eina per tiltą ir kažkas paduoda ranką. Dažniausiai pasakodavo, jog netgi puikiai mato, kas ranką paduoda ir žino to žmogaus vardą, tai reikšdavo, kad su tuo žmogumi laukia santuoka. Esu užrašiusi ne vieną kėdainiečių liudijimą, kad toks burtas 100 procentų išsipildė“, – šypsosi pašnekovė.

Tikėta, jog Kūčių vidurnaktį ne tik pildosi sapnai, burtai, bet vyksta ir daugiau stebuklų – vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai pradeda šnekėti, tad drąsiausi ir smalsiausi eidavo paklausyti.

Nuogi aplink namą

Senuosius krašto gyventojus lankydavusi ir jų prisimintus papročius užrašiusi etnografė R. Lukminienė sykį buvo aptikusi tikrą lobį.

„Deveikiškių kaime gyvenanti močiutė man papasakojo apie seną paprotį. Grįžusi labai džiaugiausi jį užfiksavusi! – atskleidžia pašnekovė. – Tiesa, matyti, kad ši tradicija ilgainiui yra šiek tiek kitusi. Taigi močiutė pasidalijo, kad jos kaime Kūčių vakarą ieškodavo drąsuolio, kuris išdrįs nuogas aplink kaminą – tai yra namą, apibėgti. Senojoje kultūroje tai reikšdavo, kad tam žmogui seksis. Kaime už drąsą jį netgi apdovanodavo. Ir norinčiųjų visada atsirasdavo.

Labai džiugu, kad vienas ar kitas kaimas yra išlaikęs savas tradicijas. Štai Kampų kaime gyvavo senas paprotys, kurio neteko užfiksuoti niekur kitur mūsų rajone. Antrą Kalėdų dieną patys seniausi kaimo vyrai eidavo per kaimą, lankydavo žmones, sveikindavo juos su Kalėdomis ir giedodavo giesmes. Namų šeimininkai svečius vaišindavo.

Ši tradicija, nors ir slapčiomis, tačiau būdavo puoselėjama ir tarybiniais laikais, kai nebuvo galima nei Kūčių, nei Kalėdų švęsti. Tik tada, žinoma, eidavo pas patikimus žmones, katalikus, kurie žinodavo, jog neišduos, nepasakys. Prisimenu, kai pati buvau studentė, mūsų per šias šventes net neišleisdavo grįžti namo, tad Kūčių vakarienę valgydavome tyliai prie žvakės – net šviesos nedegdavome.“

Linkėjimų tradicija

Tikėta, jog magišką Kūčių naktį pildosi ne tik burtai, bet ir linkėjimai.

„Mūsų krašte prieš Kūčias būdavo paprotys rašyti laiškučius su palinkėjimais, – negirdėtą tradiciją atskleidžia R. Lukminienė. – Kaime išrinkdavo vieną jaunuolį, kuriam būdavo patikimos laiškanešio pareigos. Jis prieš Kūčias perlėkdavo per kaimą, surinkdavo tuos laiškučius ir Kūčių dieną išdalindavo. Šiuos linkėjimus skaitydavo papuošę eglutę. Lietuviai tikėjo, kad Kūčių dieną kosmosas yra atviras ir priima visus palinkėjimus, o vėliau jie tarsi nusileidžia atgal ir viskas išsipildo. Nors daugelis mūsų popierinius laiškus rašyti nustojome, bet šilta tradicija linkėti niekur nedingo – ji tokia pat stipri, tik pasikeitė forma: linkėjimus siunčiame elektroniniu paštu, žinutėmis telefonu ar sveikiname vieni kitus per įvairias bendravimo programėles.“

Į svečius – tik antrą dieną

Įvairiausių papročių nuo seno lietuviai laikydavosi ir per Kalėdas. Pirma diena, kaip ir Kūčios, buvo laikoma šeimos diena. Visi atsikeldavo anksti ryte ir eidavo į bažnyčią, grįžę sėsdavo vėlyvųjų pusryčių ar pietų. Ant stalo šalia vakarykščių Kūčių patiekalų būtinai dėdavo ir mėsiškus, daugiausia kiaulienos valgius. Kaip pasakoja etnografė, mėsos patiekalai simbolizuodavo sočius ir derlingus būsimus metus, todėl valgyti ragindavo daug.

Pirmąją Kalėdų dieną žmonės tiesiog ilsėdavosi šeimos rate ir jokių svečių nelaukdavo. „Tądien būdavo nepriimtina svečiuotis, – sako pašnekovė. – Jei netikėtai ateidavo kaimynas ar kas, tai nelauktą svečią netgi pajuokdavo, pašiepdavo sakydami: „Ką tu čia savo blusas atnešei.“ Taigi žmogų griežtai ragindavo laikytis tradicijų – tai šeimos diena ir nėra ko vaikščioti.“

O štai antroji Kalėdų diena kaip tik būdavo skirta viešnagėms. „Tądien aplankyti kaimynus, gimines būdavo netgi privalu. Giminių lankymas tęsdavosi iki pat Trijų Karalių – visą kalėdinį laikotarpį“, – primena R. Lukminienė.

Išvirkščiakailis Senelis Kalėda

„Žmones taip pat lankydavo ir, kaip tikėdavo mūsų protėviai, ateiviai iš kitų pasaulių – persirengėliai, – paslaptingai taria etnografė, tad net suklūstu ir klausausi dar įdėmiau. – Man teko užfiksuoti, kad mūsų krašte vaikščiodavo ir visus sveikindavo meškos – šiais miško žvėrimis persirengę žmonės. Taip pat į namus užeidavo ir Senelis Kalėda. Jis vilkėdavo išvirkščius kailinius. Tai bylodavo jį atėjus iš kito pasaulio. Senelis Kalėda pirmiausia pabendraudavo su vaikais, paklausdavo, kaip jie elgėsi visus metus, apdalindavo juos riešutėliais, pasveikindavo, tad mažųjų būdavo itin laukiamas.

O štai dovanos, kurios dabar per Kalėdas itin sureikšminamos, lietuvių tradicijoms nebuvo būdingos ir atėjo iš kitų vakarų pasaulio šalių. Žmogui svarbiausia buvo šiltas, jaukus pasibuvimas su savais, artimaisiais, Senelio Kalėdos, giminių apsilankymas.“

Tegul Kūčios būna tradicinės

Apie kiekvieną Kūčių bei Kalėdų šventinį paprotį etnografė R. Lukminienė kalba su didžiausia pagarba, šiluma ir meile. Pašnekovė sako labiausiai trokštanti, kad mūsų krašto gyventojai kuo labiau puoselėtų protėvių mums išsaugotas tradicijas ir kad šios, įveikusios tiek šimtmečių ir atėjusios iki mūsų laikų, nenunyktų.

„Kaip mums protėviai ir seneliai išlaikę perdavė švenčių tradicijas, taip ir mes jas išsaugokime ateities kartoms. Šie papročiai yra mūsų savastis, identitetas, kultūrinė išraiška. Vertinkime tai, – ragina etnografė. – Na, o per šias Kūčias linkiu, kad elnias devyniaragis parneštų saulę ir visiems dovanotų paties brangiausio turto sveikatos, santarvės, taikos, kurios dabar itin reikia. Taip pat kiekvienam linkiu vidinės darnos, nes su ja į mūsų gyvenimus ateina ir šviesa.“