Ypatingą ryšį išsaugoję bendraklasiai: „Mes kaip bičių avilys, kurio neišardysi“

Popietė Kėdainių „Senamiesčio“ progimnazijoje. Vienoje klasėje triukšmas toks, kad net aidi koridorius. Garsias šnekas lydi dar skambesnis juokas. Nors vasara, bet suolai pilni mokinių. Tiesa, šiems mokiniams jau per septyniasdešimt ir paskutinis skambutis jiems nuaidėjo prieš 55-erius metus. „Kai susitinkam, mes vėl būnam tie patys jaunuoliai. Gal dėl to jausmo ir norisi vis susirinkti?“ – svarsto buvę anuomet 1-osios vidurinės mokyklos abiturientai, šiandien draugėn susibūrę jau su brandžiu gyvenimo patirties bagažu. O apie vieni kitų bagažus jie kuo puikiausiai žino, nes nuo mokyklos laikų užsimezgęs artimas bendraklasių ryšys liko nepavaldus laikui ir gyvenimiškiems rūpesčiams – iš pradžių rinkdavęsi kas penketą metų, dabar susitikimais jie palydi kiekvienus.

„Sucementavo“ išdaigos

Nors šiandien klasė pilna pedagogų, gydytojų, mokslininkų, verslininkų, inžinierių ir kitų profesijų atstovų, vis tik jie patys, žvelgdami į gerai pažįstamus veidus, regi ne solidžius specialistus, o padūkusius paauglius, kuriuos, kaip sako iki pat šiol klasės siela išlikusi Nijolė Leonavičienė, greičiausiai taip stipriai „sucementavo“ išdaigos.

„Manau, nieko nėra atsitiktinio. Tai, kad mus visus – kurie esame ir kurių jau nebėra – suvedė likimas – laikau Dievo dovana, – šiltai kalba Nijolė. – Nors negalima taip sakyti, bet mus greičiausiai „sucementavo“ išdaigos, – nusijuokia ji. – Pavyzdžiui, jei būdavo šalta – 21 laipsnis šalčio, mes susirinkdavome netoli mokyklos, prie pėsčiųjų tilto, ir bendrai nuspręsdavom, kad tądien į mokyklą neisim, nes įstatymiškai turime tokią teisę. Vietoje pamokų keliaudavom į dieninį kino teatro seansą žiūrėti filmo.

Bet tikrai nebūdavome piktybiški. Kai vykdavo priverstinės demonstracijos, mokiniai nenorėdavo į jas eiti, simuliuodavo, todėl auklėtojos nerimaudavo, kad tik jų klasės susirinktų. Mūsų auklėtoja Stefanija Vyšniauskaitė būdavo rami, nes žinodavo, jog mes kone šimtu procentų susirinksime.

O susirinkdavome todėl, kad po demonstracijų toliau smagiai kartu leisdavome laiką. Buvome labai artimi – ne tik bendraklasiai, tačiau ir draugai.“

Tuoj po mokyklos – pirmoji netektis

Klasės bičiuliai tikrais bendražygiais liko ir vėliau. Pasak Nijolės, jie šalia ir kai norisi pasidžiaugti gyvenimo pasiekimais, ir kai reikia patikimo peties atsilaikyti likimo negandų audrose.

„Netrukus po mokyklos baigimo nutiko nelaimė – būdamas 19-kos metų žuvo mūsų bendraklasis Romas Venckus. Jis mokėsi karininkų mokykloje ir spėjo baigti tik pirmą kursą.

Susirinkome į laidotuves sutrikę, išsigandę – juk suaugusiųjų gyvenime buvome dar neapsiplunksnavę viščiukai… – pirmąją netektį su skausmu prisimena Nijolė. – Nors buvome jauni, bet tada pajutome, kad viskas šiame pasaulyje labai trapu.

Dabar Amžinybėn esame išlydėję jau aštuonis bendraklasius. Kai mūsų ėmė mažėti, pradėjome susitikti kasmet. Žinoma, yra kas atsiskyrė ir susitikimuose nedalyvauja, tačiau branduolys visada yra.

Mes kartu ir per šventes, ir kai bėdos ištinka: laidojam vieni kitų tėvelius, mamas, brolius, seseris ir dar baisiau – tenka laidoti ir vaikus.

Per kovido pandemiją Kėdainiuose gyvenantys bendraklasiai skambindavome vieni kitiems pasiteirauti, gal ko trūksta, gal reikia padėti. Gelbėjame vieni kitus, kaip įmanydami: jei ne darbais, tai bent skambučiu, kad pasakytume: „Aš tave myliu, tu man labai svarbus – tik sakyk ir padėsiu, kuo galiu.“

Vieni kitiems esame atrama. Gyvenime jaučiamės tvirtesni, saugesni, nes turime tokį savų užnugarį.“

Vieta, kur pusė amžiaus pasimiršta

Nijolė, paklausta apie klasėje vis labiau įsismarkaujantį linksmą šurmulį, nusijuokia ir šyptelėjusi skuba pasiteisinti.

„Mes savo amžių žinome – taip, esame paamžėję, bet mokyklos klasė yra vienintelė vieta, kur mes vėl suvaikėjame, – nostalgijos kupinomis akimis nužvelgusi bendraklasius vėl juokiasi pašnekovė. – Čia pasijuntame jauni.

Mes kasmet vis labiau vieni kitų pasiilgstame. Tai turbūt irgi diktuoja amžius. Kaip kai kurie klasės draugai sako, mes netgi savesni už savus. Giminaičiams, bendradarbiams, kai kuriems draugams tiek neišsipasakojame, kiek vieni kitiems. Gal dėl to, kad esame pažįstami nuo tokių dienelių? Mūsų ryšį sunku žodžiais nusakyti.“

Neišskiriamieji. Ištikimos bičiulystės pavyzdžiu tapusiais auklėtiniais gėrėjosi ir jų klasės vadovė mokytoja S. Vyšniauskaitė, po mokyklos baigimo visad dalyvaudavusi oficialiuose auklėtinių susitikimuose.

„Ji pati stebėjosi, kad bėgant metams mūsų klasės draugų bičiulystė išlieka tokia pat stipri, – pasidalina Nijolė. – Kai auklėtoja susirgo onkologine liga ir medikai dėliojo liūdnas prognozes, ji pasakė, kad dar norėtų pamatyti mūsų klasę. Iš visų savo auklėtinių – būtent mus. Paprašė manęs visus suburti. Žinoma, mes auklėtoją aplankėme. Laimė, niūrios prognozės nepasitvirtino ir ji dar ilgai gyveno.“

Kalba ne apie užgyventus turtus

Klasės bičiulių sąraše – ir ypatingais titulais įvertintos dvi pavardės. Tai Garbės mokinių vardus pelnę gydytojas Antanas Šatas ir mokslininkas Juozas Brazauskas.

„Mus ugdė daug šviesių mokytojų, kurie skatino kūrybiškumą ir draugystę, – prisimena Juozas. – Dvi iš jų: lituanistė Danutė Muzikevičienė ir matematikė Elena Majauskaitė. Jei ne tokie pedagogai, tada ir mes nebūtume tuo, kuo esame šiandien.

Daug kas mums pavydi tokio artimo bendraklasių ryšio, stebisi, kad po tiek metų mes vis dar susitinkame. Vadinasi, ši draugystė įskiepyta nuo pat mokyklinių laikų.“

Pašnekovo nuomone, tvirto ryšio paslaptis – kiekvieno liudijamas žmogiškumas.

„Mūsų pačių žmogiškumas yra labai ryškus: nelaimė, bėda ar skausmas – mes susitinkame, lydime vienas kitą per sudėtingus gyvenimo tarpsnius. Kas benutiktų, pirmiausia reikia būti žmonėmis, – pabrėžia Juozas. – Šį kartą mūsų buvo susirinkę 19 žmonių, tarp kurių, kaip mes vadiname, ir dvi marčios bei vienas žentas, – nusišypso pašnekovas ir patikslina taip įvardijantis bendraklasių antrąsias puses. – Jie visuomet su mumis, kartais net atrodo, jog drauge ir mokėsi.

Noras vienam kitą palaikyti, susitikti, bendrauti, puoselėti draugystę yra mūsų priedermė, bet jokiu būdu to nelaikome prievole. Susitikę kalbamės ne apie tai, kas kokius turtus užgyveno – tiesiog dalinamės dvasiniu ryšiu. Mus sieja visai kitoks bendravimas – tai gyvenimo mokykla, kuri tęsiasi, kol esi gyvas.“

Bičių avilys

Bendraklasių būryje išsiskiria energingo būdo aštrialiežuvis linksmuolis Antanas Šatas. Progų kandžiai pajuokauti Palangoje gyvenančiam medikui nestinga – įsitaisęs klasės gale tai vieną, tai kitą bičiulį jis nuotaikingai patraukia per dantį. Vis tik niekam į galvą nešauna įsižeisti – puikiai Antaną pažinodami, bendraklasiai jį vertina už atvirumą ir didelę širdį.

„Susitikę mes vis keliame sau klausimą – kodėl renkamės kiekvienais metais? – kalba Antanas. –   Kai pasakau savo draugams ar studijų kolegoms, jie stebisi – kas po tiek daug metų tarp mūsų galėjo likti bendro?

Ogi mes – kaip bičių avilys: kai avilys susikuria, jo neišardysi – šeimos bitės laikosi viena kitos. Nors mes visi skirtingi, su savais gyvenimo interesais, bet jaučiame bendrumą, mums norisi būti savame būryje. Net ir praėjus tiek metų, mes vienas kitam vis dar esame įdomūs. Nė karto nesame susibarę.

Tikiu, kad šis bendrumo jausmas mus jungs, kol po truputį išsiskirstysime ten, iš kur nebegrįžtama.“

Svarbu ne reginys veidrodyje, o siela

Vilniuje gyvenantis Vytautas Liaudanskas sako, jog šie bendraklasių susitikimai – viena laukiamiausių visų metų progų.

„Aš visada noriu grįžti į mokyklą kartu su klasės draugais. Norisi prisiminti jaunystę ir pasitikrinti: likome tokie patys, o gal pasikeitėme? Vis tik susitikę pamatome, kad niekuo nepasikeitėme – pusė amžiaus gyvenimo ranka būna tarsi nubraukta, – sako Vytautas. – Čia svarbu ne reginys veidrodyje, o siela – bendraudamas jauti žmogų, prisimeni jo charakterį. Mes kiekvienas savaip įdomus.

Džiaugiuosi, kad mokyklos metais gimęs bendrumo jausmas išliko iki dabar. Mes pasiilgstame vienas kito. Kai žinai, jog kitąmet vėl susitiksi – labai gera laukti. O juk metai tokie, kad gali kurio nors ir nebepamatyti…

Bendraklasiai, jaunystės draugai yra vieni svarbiausių gyvenime.“

Tapo šeima

Ireną Giknienę iš gimtųjų Kėdainių gyvenimas nuvedė į Panevėžio kraštą. Vis tik ir toliau puoselėti ilgametį ryšį su jaunystės bičiuliais ji laiko būtinybe. Irenos klasės susitikimų ne ką mažiau laukia ir jos vyras, darniai įsiliejęs į žmonos mokyklos draugų būrį.

„Mano vyrui labai patinka mūsų klasė ir mūsų tarpusavio draugystė, – džiaugiasi Irena. – Tai, kad per daugelį metų neatitolome, laikau didžiule dovana. Mes nė nespėjame pajusti didelio ilgesio, nes ir tarp klasės susitikimų vis randame progų pasimatyti tais su vienais, tai su kitais.

Renkamės, nes mums gera – galime išsikalbėti, visiškai atvirai pabendrauti ir, žinoma, drauge prisiminti mokyklos laikus. O aš gyvenau kitapus upės. Dar prisimenu ir patį pirmą medinį tiltą. Buvau jauniausia klasėje, o dabar mums jau per 70 metų.

Labai džiaugiuosi, kad išsaugojome savo draugystę. Ypatinga šalia vis dar turėti žmones, kurie tave pažįsta, galima sakyti, visą gyvenimą. Man bendraklasiai – sava graži šeima.“

Linki nesenti mintyse

Po studijų Utenoje apsigyvenusi Jadvyga Strolienė susitikimus su bendraklasiais vadina magiška laiko mašina.

„Išvydus šiuos veidus, užlieja labai šiltas jausmas, – šypsosi moteris. – Net nesitiki, kad prabėgo tiek metų ir gyvenimas mums jau skaičiuoja aštuntą dešimtį. Rodos, atsigręši – ir viskas bus čia pat.

Nors augome sovietmečiu, bet vis tiek buvome labai laimingi, nes turėjome vieni kitus – nuoširdžius, tikrus draugus.

Šiandien mūsų veidai pasikeitę, susirenkame tokie solidūs, bet labai greitai išlenda kiekvieno tie patys charakterio bruožai, kuriais išsiskyrėme vaikystėje, paauglystėje. Labai gera tai atpažinti.

Susitikę galime būti savimi – tokie, kokiais esame. Čia nieko nesuvaidinsi, nes bendraklasiai žino tave kaip nuluptą, – juokiasi Jadvyga. – Toks betarpiškas bendravimas labai malonus.

Šiems mokykloms bičiuliams norėčiau palinkėti sveikatos, nes jos reikia mums visiems, bet taip pat norėtųsi, jog nesentume mintyse, mėgautumėmės gyvenimu ir šia diena.“

Bendraklasių būrys šiltai dėkoja „Senamiesčio“ progimnazijos direktorei Terezai Sotnik už svetingą galimybę sugrįžti į mokyklą bei čia prisiminti jaunystės dienas. Taip pat svečiai taria „ačiū“ progimnazijos IT specialistui ir budėtojai, kurių dėka viešnagė praėjo jaukiai bei sklandžiai.