Vytinės „Vėtros“ plaukimo dienos oficialiai baigėsi – ji tapo eksponatu
Istorinė vytinė „Vėtra“ po kelerių metų tarnystės upėje nuo šiol taps stacionariu Nevėžio krantinės akcentu./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
Vienas išskirtiniausių pastarųjų metų Kėdainių turizmo simbolių, istorinė vytinė „Vėtra“ amžiams nuleido bures. Nors valdžios sprendimas vytinės keliones baigti buvo priimtas dar pernai rudenį, buvo nestokojančių vilties, kad istorinio laivo kelionės neprivalo baigtis. Tačiau laivavedys, kuris galėtų stovėti už vytinės vairo, taip ir neatsirado, tad nuo šiol medinis laivas Nevėžio vandenis stebės iš saugaus atstumo, tapęs stacionariu krantinės eksponatu.
„Vėtrą“ iškelti į nuolatinę vietą padėjo „Lifosa“
Kėdainių rajono savivaldybė oficialiai informavo, kad liepos 28 dieną „Vėtra“ baigė savo aktyvųjį plaukiojimo etapą. Laivas buvo sėkmingai perkeltas į naująją vietą ant Nevėžio kranto, kur jis tarnaus kaip edukacinis elementas, primenantis apie istorinius prekybos kelius, kadaise jungusius Kėdainius su Europa.
Savivaldybės atstovai dėkingi verslo sektoriui.
„Dėkojame AB „Lifosa“ už suteiktą pagalbą ir laivo pervežimą į naująją vietą“, – teigiama oficialiame pranešime. Šis persikraustymas žymi galutinį tašką diskusijose, kurios virė dėl tolimesnio vytinės likimo.
Romantika kainavo per daug
Nors 2019 metais už 12 tūkst. eurų pastatytas laivas žadėjo istorinę romantiką, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Muznikas pabrėžia, kad išlaikyti tokį turtą – brangus malonumas. Per ketverius metus (2020–2024 m.) įvyko daugiau nei 180 plaukimų, kuriais pasinaudojo apie pusantro tūkstančio žmonių, tačiau išlaidos buvo labai solidžios.
„Plaukimai vytine yra labai priklausomi nuo aplinkybių, daug kartų plaukimai nevykdavo, nes neleisdavo oro sąlygos ar kitos aplinkybės“, – aiškino G. Muznikas.
Pasak jo, per šį laikotarpį eksploatacinės išlaidos perkopė 8 tūkst. eurų, o remontui prireikė dar 3 tūkst. eurų. Į šią sumą įėjo draudimas, kuro sąnaudos, variklio nuoma ir personalo išlaikymas – laivui valdyti nuolat reikėjo dviejų fiziškai stiprių žmonių, iš kurių vienas privalėjo turėti kapitono kvalifikaciją.
„Ten buvo žaislinis laivelis skardiniame „bliūde“, kuriame suaugę žmonės rimtais veidais žaidė „istorinę laivybą“.
V. Banys
Politinės kovos dėl „Vėtros“ likimo
Sprendimas „nurašyti“ laivą nebuvo priimtas vienbalsiai.
Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ laikėsi pozicijos, kad vytinė turi plaukti, ypač šiemet, kai Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Opozicija siūlė numatyti 10 tūkst. eurų vytinės remontui bei integruoti reguliarius reisus į Turizmo plėtros strategiją.
Tačiau savivaldybės vadovybė į situaciją žvelgė pragmatiškiau, mat laivas buhalteriškai jau buvo visiškai nudėvėtas ir nebeturėjo likutinės vertės. Be to, savivaldybei nepavyko rasti laivavedžio, kuris pasiryžtų prisiimti atsakomybę už „Vėtros“ valdymą.
Tad, nors teoriškai, nupirkus variklį, su vytine dar būtų buvę galima plaukti, taip ir neatsirado žmogaus, panorusio stoti už „Vėtros“ šturvalo.
Panašu, kad pasirinktas lengviausias sprendimas
Taigi panašu, kad nueita lengviausiu keliu – laivas pastatytas ant kranto dūlėti kaip eilinis eksponatas. Tokiam sprendimui prieštaraujantis opozicijos atstovas bei demokratų lyderis Paulius Aukštikalnis pastebi, kad kėdainiečiai socialiniuose tinkluose jau ironizuoja, kad šis eksponatas taps dar viena benamių nakvynės vieta, ir yra įsitikinęs, kad jeigu jau buvo nuspręsta, kad laivas nebeplauks, reikėjo ieškoti ambicingo ir šiuolaikiško jo įveiklinimo. Jis savo socialiniuose tinkluose rašo: „Ne kartą siūliau vytinę pastatyti muziejuje ar muziejaus kieme ir joje rengti virtualias, interaktyvias ekspedicijas.
Užsidėję virtualiosios realybės akinius lankytojai galėtų leistis į kelionę Nevėžiu ir Nemunu iki pat 16 amžiaus Karaliaučiaus, pamatyti to meto prekybą, laivybą, miestus, o gal net patirti plėšikų užpuolimą.
Tai būtų modernu, įdomu ir patrauklu tiek vaikams, tiek turistams. Tai būtų tikra istorijos edukacija, o ne dar vienas nejudantis eksponatas, apie kurį po kelių metų visi pamirš.
Tačiau DABAR pasirinktas pats paprasčiausias ir mažiausiai ambicingas variantas – laivą numesti ant kranto.
Pats vytinės meistras Darius anksčiau yra sakęs, kad medinis laivas negali ilgai stovėti ant kranto, nes jo korpusas džiūsta, trūkinėja ir ilgainiui pradeda byrėti.
Tad kyla paprastas klausimas: ar šiandien pasirinktas sprendimas nėra tik lėtas laivo sunaikinimas, gražiai pavadintas „eksponavimu“? <…>.
Ir svarbiausia – kas prisiims atsakomybę, jeigu po kelerių metų ant kranto pastatytas laivas pradės trūkinėti ir byrėti?
Gyvas istorinis simbolis buvo paverstas negyvu eksponatu.“
„Fantastika, kiek turim ką parodyti palei Nevėžį. Deja, puikiai prisimenam, į kokius š* projektus buvo sukišti milijonai tuo metu, kai buvo statoma vytinė. Ką galėjome turėti ir prie kokios geldos likome dabar. Liūdna“.
V. Banys
Istorikas: Kėdainiuose ne tuo to buvo pradėta gaivinti laivyba
Į diskusiją įsitraukė ir žinomas krašto istorikas Vaidas Banys: „Prieš statant laivą, praverstų pasižiūrėti, ar turėsi kur ir kaip su juo plaukioti. Ten buvo žaislinis laivelis skardiniame bliūde, kuriame suaugę žmonės rimtais veidais žaidė „istorinę laivybą“.
Prieš porą dienų pravažiavau netolimą Augustavą. Tame miestuke dar XIX a. pradžioje Konstantinas Juodka sugebėjo pastatyti elementarų šliuzą. Nuo tokio ir reikėjo pradėti gaivinti Kėdainių laivybą. Atnaujinti istorinį tiltą ir uostą, na tada statyk kad ir flotilę laivelių, nes tikrai turėsi kur plaukioti. Ir gal net atsiperkamas turizmas būtų, ne subsidijuojamas muliažas.
Fantastika, kiek turim ką parodyti palei Nevėžį. Deja, puikiai prisimenam, į kokius š* projektus buvo sukišti milijonai tuo metu, kai buvo statoma vytinė. Ką ką galėjome turėti ir prie kokios geldos likome dabar. Liūdna.
VR akiniai su plaukiančios vytinės iliuzija ir kitos išsakytos idėjos tikrai neblogos. Aš būčiau griežtai už, jei laivas būtų tikrai istorinis, žinomas, dešimtmečius skrodęs upes ir marias ir t. t. Deja, likimo jam buvo lemta trumpai pabūti tik veikiančiu modeliu.
Abejočiau, ar prasminga aplink jį kurti brangią infrastruktūrą – ne tik VR įrangą, bet ir investicijas į patį laivą, apsaugą ir pan. Projektinių eurų tektų padėti ne ką mažiau nei naujam laivui (upių laivo savikaina nėra kažkoks kosmosas).
Rezultatas būtų šiaip sau, o energijos ir laiko tektų įdėti kaip prie rimto projekto. <…>.”
2019 metų pavasarį laivadirbio Dariaus Petkevičiaus rankomis sukurta vytinė buvo nuleista į vandenį naujoje prieplaukoje ir iškart tapo traukos centru. Tai buvo antrasis toks laivas Lietuvoje, atkurtas pagal garsųjį Merkinės radinį – XVIII a. senojo lietuviško laivo liekanas. D. Petkevičius, pasinaudojęs Rusnės laivadirbio Simo Knapkio brėžiniais, atkūrė tipišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus vandenų burlaivį.
Kėdainių „Vėtra“ buvo sumažinta, 12,7 metrų ilgio ir 2,85 metrų pločio, kopija. Jos statybai prireikė beveik 10 kubinių metrų pušies medienos.
Impregnavimui, laikantis senųjų tradicijų, sunaudota net 40 litrų pušies deguto iš Suomijos, skiesto linų aliejumi. Sandarinimui panaudota 10 kilogramų pakulų, o visą konstrukciją sutvirtino apie 60 kilogramų didžiųjų vinių.
Šis projektas turėjo priminti laikus, kai Kėdainiai buvo svarbus prekybos uostas.
Istorikų teigimu, XVII amžiuje miestas galėjo turėti apie 20 vytinių, kurios Nevėžiu, Nemunu ir Kuršių mariomis pasiekdavo Karaliaučių ir Dancigą. Jomis buvo gabenami javai, linai, mediena, derva, o atgal parplukdoma druska, silkė, geležis ir prabangos prekės.
Vytinės nebuvo ilgaamžės, tarnavo apie 6 metus, o kai kurios net būdavo vienkartinės – pastatytos iš žalios medienos, o kelionės pabaigoje parduodamos malkoms.
Moderniosios „Vėtros“ aktyvus gyvenimas truko panašų laikotarpį.
4 Komentarai
Va čia tai eksponatas su virš 20.000 eurų!!!
Zootechnikas Tamuulis – be įdėjų, čia tau ne Apuokus Pelėdnagiuose drožinėti 🙂
Ariogalos švento šaltinio vandeniu,kad neišdžiūtų ir greit ant kranto nesudūlėtų.
Lietuvoje, jei ką ir darai, tai tik privačiai. jei turėsi reikalo su valstybe, reikalas žlugęs.