30 metų „Atžalyne“: Gintaras Petrulis apie ramybę audrose ir ugdymo prasmę

Kėdainių senamiestyje, kur Šv. Jurgio bažnyčios bokštai stiebiasi į dangų, o Radvilų gatvės grindinys saugo šimtmečių paslaptis, prasidėjo ir vieno ryškiausių krašto pedagogų – Gintaro Petrulio – kelionė. Liepos 17-oji Kėdainių švietimo bendruomenei buvo diena, kai oficialiai užsivėrė vienas prasmingiausių skyrių „Atžalyno“ gimnazijos istorijoje. Po trijų dešimtmečių prie šios, iš pradžių vidurinės mokyklos, o vėliau gimnazijos, vairo stovėjęs direktorius Gintaras Petrulis išeina užtarnauto poilsio, palikdamas įstaigą aukštose reitingų vietose ir su giliai įšaknyta vertybių sistema. Gintaras Petrulis – žmogus, kurį sunku įsivaizduoti pakeltu balsu ar pasimetusį. Jo solidumas ir taktas tapo gimnazijos vizitine kortele. Per trisdešimt metų jis matė visko – ir kai mokyklos koridoriuose lakstė per 1200 mokinių, ir sudėtingų reformų, ir džiaugsmingų pergalių tarptautinėse olimpiadose. Tačiau paklaustas apie pasiekimus, jis pirmiausia kalba ne apie skaičius, o apie žmones – tuos, kurie čia augo, ir tuos, kurie čia grįžo dirbti.

Senamiesčio vaikas, pasirinkęs mokytojo kelią

G. Petrulis – grynas kėdainietis. Jo vaikystė prabėgo pačiame miesto lopšyje, iki paauglystės jis gyveno Radvilų gatvėje, priešais Evangelikų reformatų bažnyčią. Vėliau persikėlė gyventi į Vilainius, mokėsi ir baigė tuometinę Pirmąją vidurinę mokyklą – dabar Senamiesčio progimnaziją.

Paklaustas, ar mokykloje buvo stropus mokinys, direktorius šypteli.

„Aš save vadinu vidutiniu mokiniu. Mėgau sportuoti, mėgau matematiką, fiziką – tiksliuosius mokslus gerokai labiau negu literatūrą. Tiesa, aš vengdavau daryti namų darbus, – juokiasi jis. – Bet padarydavau. O gal labiau stengdavausi mokykloje padaryti visas užduotis, kad namuose nebereikėtų.“

Būdavo ir į pamokas pavėluota, kartais net specialiai, būdavo ir „škadų“ iškrėsta, tačiau ūgtelėjus berniukiškos išdaigos liko praeityje ir visos jėgos buvo atiduotos mokslams.

Augęs tėčio pedagogo ir mamos, mokyklos bibliotekininkės, šeimoje, jis nuo mažens kvėpavo knygų ir žinių dvasia, tad veikiausiai nenuostabu, kad, atėjus laikui, ir pats pasirinko pedagogo kelią. Didelę įtaką jo pasirinkimui padarė matematikos mokytoja, kuri kartu buvo ir turizmo būrelio vadovė. Ji uždegė G. Petrulio aistrą kelionėms ir tiksliesiems mokslams. Šviesios atminties pedagogė, jo klasės auklėtoja Milda Marija Bernadišienė, savo pavyzdžiu parodė, kas yra tikras pedagogas. Šie pavyzdžiai ir nuvedė Gintarą į tuometinį Pedagoginį institutą Vilniuje. Ten jis ne tik krimto matematikos mokslus, bet ir liejo prakaitą akademiniame irklavime, dalyvaudamas instituto komandoje Trakuose ir Vilniuje. Sportas išugdė ištvermę, kurios prireiks vėliau, stojus prie „Atžalyno“ vairo.

Nuo darbo mokykloje ir mero regalijų iki… grįžimo į mokyklą

Nors Gintaras Petrulis gimnazijai vadovavo tris dešimtmečius, iki tol spėjo paragauti įvairios karjeros duonos. Baigęs studijas, jis pradėjo dirbti Aristavos mokykloje matematikos mokytoju, tačiau vos po gerų dvejų metų jo vadybiniai gebėjimai buvo pastebėti aukščiau. Po to laukė keleri metai savivaldybės Švietimo skyriuje, einant inspektoriaus pareigas, o tada – netikėtas posūkis į politiką.

Daug kas nustebs, tačiau G. Petruliui teko eiti Kėdainių miesto mero ir vicemero pareigas tuo metu, kai savivalda išgyveno didžiulius transformacijos etapus. Tiesa, tais laikais žodis „meras“ turėjo kitokią reikšmę nei dabar. Tuometines mero pareigas būtų galima prilyginti dabartinio seniūno pareigoms.

„Tai buvo didelių reformų laikai valstybės valdyme. Buvau meras, buvau vicemeras, bet paskui vyko rinkimai, kuriuose jau nedalyvavau, tad pasukau į privatų verslą.

Nors ten darbo sąlygos buvo puikios, o atlyginimas net didesnis nei direktoriaus, mane visada traukė atgal į mokyklą. Tai buvo mano lemtis“, – sako jis.

Taip 1995-ieji tapo lemtingais metais – G. Petrulis laimėjo konkursą vadovauti „Atžalynui“. Tuo metu jam buvo vos 35-eri – vienas jauniausių direktorių rajone, stojęs prieš patyrusį ir gausų kolektyvą.

Didžiausias darbas – „Atžalyno“ virsmas į gimnaziją

Kai Gintaras Petrulis atėjo į „Atžalyną“, tai buvo didžiulė vidurinė mokykla.

„Atsimenu, kad vienais metais mokykloje turėjome net 1250 vaikų. Pradinukai tuo metu buvo ugdomi dviem pamainomis, nes kitaip tiesiog netilpdavome“, – pasakoja direktorius.

Tačiau didžiausias iššūkis laukė 2010 metais, kai mokykla tapo gimnazija. Iki tol laukė daugybė mokyklos patikrinimų: buvo vertinamas ne tik direktoriaus darbas, bet ir mokytojai, jų pasiruošimas ir kvalifikacija, mokinių pasiekimai, olimpiadų rezultatai, pati mokyklos bazė, aplinka, klasės, infrastruktūra.

Maža to, tapimas gimnazija reiškė ne tik prestižą, bet ir būtinybę atsisakyti pirmų aštuonių klasių. Mokykloje sumažėjo mokinių, sumažėti turėjo ir mokytojų. O kaip atsisveikinti su ilgamečiais pedagogais, kaip pasakyti jiems, kad jų čia jau nebereikės?

Daugeliui vadovų tai būtų tapę krize, bet ne G. Petruliui. Jis sugebėjo suvaldyti tėvų nepasitenkinimą,mat niekas nenorėjo palikti geros mokyklos, ir, kas svarbiausia, pasirūpino savo mokytojais.

„Džiaugiuosi, kad nė vienas mokytojas nebuvo išvarytas be darbo. Visi buvo įdarbinti, o vaikai… na, jie vis tiek grįžo pas mus nuo devintos klasės“, – su švelnia šypsena prisimena jis.

Direktoriaus vizija visada buvo aiški – mokykla turi suteikti pridėtinę vertę kiekvienam. „Mes skaičiuojame, kas yra vertingiau: ar mokinys, kuris visada turi dešimtukus, ar tas, kuris atėjo pas mus su šešetu, o išeina su aštuntuku? Mano akimis, pastarojo pridėtinė vertė yra didesnė“, – teigia vadovas. Būtent toks požiūris leido „Atžalyne“ sukurti atmosferą, kurioje gerbiamas kiekvienas besimokantis.

G. Petrulio vadovavimo laikotarpiu gimnazija neatpažįstamai pasikeitė. Pasibaigusi „Tūkstantmečio mokyklų“ programa leido sustiprinti ugdymo bazę, įrengti modernias laboratorijas, pripirkti mokymo priemonių.

Direktorius visada jautė sporto pulsą – mokykloje įrengtas piklbolo (pickleball) aikštynas tapo nauja traukos vieta.

Tačiau didžiausias jo pasididžiavimas – kolektyvas. G. Petrulis džiaugiasi, kad į gimnaziją dirbti grįžta buvę mokiniai. Šiuo metu lietuvių kalbos, matematikos kabinetuose šeimininkauja jaunos specialistės, kurios pačios čia kažkada laikė brandos egzaminus.

Tai – geriausias įrodymas, kad direktorius sukūrė namus, į kuriuos norisi sugrįžti.

INTERVIU: „Aš išeinu ramus, nes pamatai – tvirti“

– Direktoriau, Jūsų darbas šioje gimnazijoje truko tris dešimtmečius. Tai ištisa era. Kas leido Jums tiek laiko išlikti vienoje vietoje ir neperdegti, kai aplink viskas taip sparčiai keitėsi?

– Tikriausiai tam įtakos turi asmeninės savybės ir kartu laikmetis, kuriame užaugau. Manau, dauguma tais laikais augusių žmonių rinktųsi nekeisti darbo, jei jame viskas gerai. Taip, dabar jaunimas kitoks, jie keičia darbus, jie ieško kuo geresnių sąlygų. Mūsų karta yra kitokia. 

O mane visada traukė į mokyklą. Aišku, kai pradėjau dirbti, negalvojau, kad tiek ilgai dirbsiu čia. Bet politika manęs netraukė, versle dirbti man nepatiko, nors sąlygos ir buvo geros. Visada atsigręždavau į mokyklą ir jaučiau, kad mano kelias ten. O kai esi pedagogas, nėra tiek jau daug galimybių drastiškai keisti darbą. Juk dirbi arba vienoje mokykloje, arba kitoje… O jau čia atidirbus penkis, dešimt metų, perkandus sistemą, darant darbus, kai viskas sekasi – na, tai kodėl toliau nedirbti, kodėl netęsti to, kas pradėta?

– Per tuos tris dešimtmečius Jūsų akyse pasikeitė dešimtys tūkstančių mokinių. Ar tikrai ši karta yra kitokia, kaip dažnai mėgsta sakyti pedagogai?

– Kai atėjau dirbti į „Atžalyną“, mes turėjome tradiciją daryti susitikimus su buvusiais mokytojais, tais, kurie jau išėję į pensiją. Švęsdavome šventes kartu. Ir jie dažnai sakydavo: „Mūsų laikais tai būdavo geri vaikai, bet dabar kokie vaikai…“

Ir taip kiekviena karta sako (juokiasi).

Aš manau, kad dabar yra geri vaikai. Ir anksčiau vaikai geri buvo. Aišku, jie kitokie, su jais reikia mokėti dirbti. Pasaulis kitoks, ir vaikai kitokie, mes turime tai priimti.

Kita vertus, kai nuolat su vaikais dirbi, tie pokyčiai tampa mažiau pastebimi, juk viskas vyksta palaipsniui. Jeigu taip būtų įmanoma sulyginti vaikus, kokie jie buvo prieš 30 metų, ir kokie yra dabar, skirtumai būtų labai ryškūs ir aiškūs.

Bet visais laikais vaikai buvo geri.

– Jūsų darbe tenka bendrauti ne tik su vaikais, bet ir su tėvais. Kaip keitėsi šis ryšys? Ar iš tiesų tėvai dabar reiklesni ne vaikams, o mokytojams?

– Tikrai yra kai kurių tėvų perdėtas rūpestis vaikais, bet yra ir kita medalio pusė – kai net ir šiais laikais yra daug vaikų, kuriais visai nesirūpinama. Žinoma, yra ir labai supratingų, ir geranoriškų tėvų. Bet kad iš tėvų yra dideli reikalavimai ne vaikams, o mokytojams, tas tiesa.

Dabar dėl prastesnio pažymio ne vaikas atsakingas, o mokytojas.

Daug kas kelia klausimą, kodėl į mokyklą neateina jauni žmonės. Manau, ir dėl to. Jie bijo to tėvų spaudimo, kai nepasitikima mokytoju, kai reikalaujama priimti sprendimus, kurie yra nepagrįsti, neatitinka realios situacijos.

Vėlgi, aš stengiausi niekada tokiose situacijose nepalikti mokytojo vieno. Jei yra klausimų, problemų, mes visi kartu aiškindavomės situacijas, kalbėdavome. Kartais reikia ir vaiko žodžius kritiškai įvertinti, tėvams daugiau informacijos suteikti. Kalbant, atvirai bendraujant, visas problemas galima išspręsti.

– Užsiminėte apie jaunuosius mokytojus. Išeinate iš pareigų ramiai, nors visoje šalyje kalbama apie pedagogų trūkumą. Kaip Jums pavyko tai padaryti?

– Tiesą sakant, apie tai, kad turėsime didelių problemų dėl mokytojų trūkumo, valdžiai mes, mokyklų direktoriai, kalbame jau labai seniai. Bet nenuostabu, kad anksčiau nelabai kas kreipė dėmesio į mūsų įspėjimus. Sakydavo, kad statistiškai mokytojų netrūksta… O tada tie mūsų nuogąstavimai ėmė pildytis, įspėjimai tapo realybe.

Prieš keletą metų gimnazijoje buvo tikrai sudėtinga situacija, kai kone vienu metu į pensiją išėjo net kelios mokytojos. Ir biologijos, ir chemijos, ir matematikos… Susidarė tokia didelė problema, mat, kol mokytojas dirba, kito samdyti juk negali.

Bet tada man pavyko rasti naujų mokytojų, suvaldyti tą situaciją. O labiausiai mane džiugina tai, kad į gimnaziją vaikų mokyti sugrįžta mūsų buvę mokiniai. Štai praeitais metais atėjo jauna matematikos mokytoja, mūsų buvusi mokinė. Labai gerai ji mokėsi. Šiemet nuo rugsėjo lietuvių kalbos mokytoja, taip pat mūsų buvusi moksleivė, pradės darbą.

Taigi aš išeinu ramus, nes žinau, kad mokslo metus mokykla pradės su visais mokytojais.

Aš tikiu tais jaunais žmonėmis. Juk turi būti pusiausvyra mokykloje, ar ne? Turi būti ir jaunų mokytojų, turi būti ir vyresnių. Vyresnieji turi daug visokeriopos patirties, jaunesni mokytojai iš jų mokosi. Jauni mokytojai, kita vertus, lengviau ryšį su vaikais užmezga, yra galbūt mokiniams artimesni.

– Kaip Jūs jaučiatės dabar, kai užverčiate šį gyvenimo kelio lapą? Liepos 17-ąją atsisveikinsite su kolegomis, užversite kabineto duris, išeisite pro vartus paskutinį kartą kaip direktorius. Ar nerimo yra?

– Na… Liūdna. Tikrai galiu tą pasakyti. Juk mokykla jau seniai nebėra tik darbo vieta. Galiu pasakyti, kad ji kaip antrieji namai, juk čia praleista trisdešimt metų. Trys dešimtys abiturientų laidų į gyvenimą išleista… 

Nors, aišku, mokykla juk nėra mano asmeninė nuosavybė (juokiasi).

Tačiau kartu aš esu ramus dėl to, kaip gimnazijai seksis ateityje. Ir dėl žmogaus, kuris ateis vietoje manęs, esu ramus. Tikrai tikiu, kad ateis žmogus su patirtimi, su vizija, galbūt tęs mano pradėtus darbus, o galbūt įgyvendins savo mintis ir idėjas. Nebijau, kad bus daroma kažkaip kitaip, ne pagal mane.

Dabar, įpusėjus vasarai, ar šiaip ar taip įprastai išeidavau atostogų. Tad ir dabar, rodos, viskas taip pat, kaip ir anksčiau.

Na, o kai ateis rugsėjo pirmoji, o aš vis dar atostogausiu, galbūt tada ir pasijaus nostalgija.

Bet susitvarkysiu su tuo kažkaip, reikės juk, niekur nedingsiu (šypteli).

– Ar turite ateities planą? Ką veiksite, jau kaip laisvas žmogus, kuris gali visą laiką skirti poilsiui? Gal, tarkime, metams išvažiuosite į gyvenimo kelionę?

– Keliauti man labai patinka, tai – mano hobis, pomėgis. Tiek Lietuvoje, tiek po užsienio šalis. Anksčiau mes ir su kolektyvu keliaudavome po užsienio šalis. Ypač dėl to džiaugiuosi, kad pavykdavo tokias keliones suorganizuoti, kai mokytojų atlyginimai buvo itin kuklūs ir jiems patiems asmeninės kelionės būdavo sunkiai įkandamos. Dabar jau laikai pasikeitę, bet ir dabar su kolektyvu keliaudavome, kad ir po įvairius Lietuvos kampelius.

O mudu su žmona dažnai keliaujame su kemperiu. Man patinka būti laisvam, o keliavimas su kemperiu tos laisvės daug suteikia. Tačiau ar galėčiau metams laiko kažkur išvykti… Manau, kad ne. Be Lietuvos tiek laiko tikrai negalėčiau gyventi.

Paprastai svetur važiuojame savaitei ar dviem. Pietų šalis esame išmaišę, dabar gal norėtume daugiaukeliauti šiaurėje. Bet be Lietuvos aš negaliu, namai traukia.

O kita vertus, gyvenu nuosavame name, tad darbų ten niekada netrūksta. Ir viską, ko nespėdavau padaryti, ką vis atidėliodavau, dabar galėsiu padaryti, tad veikti tikrai kurį laiką bus ką.

O paskui, jei pasiilgsiu darbo, galima juk bus kažką galvoti. Bet tai tada ir bus. Dabar aš neturiu jokių konkrečių planų.

– Tad pabaigai, ko palinkėtumėte būsimam direktoriui, kolektyvui ir, žinoma, mokiniams?

– Mokiniams palinkėsiu mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Ir siekti asmeninių aukštumų. Ne visi turi mokytis dešimtukais, tačiau kiekvienas gali pasiekti daugiau nei planas minimum. Būkite motyvuoti dėl savo pačių ateities.

Kolektyvui linkiu būti stipriam ir neperdegti. Kolektyvas gimnazijoje yra tikrai nuostabus. Linkiu išlikti tvirtai komandai, bendradarbiauti tarpusavyje, su tėvais ir uždegti mokinius. Linkiu surasti tokį balansą, kad netektų kontrolinių taisyti iki paryčių. Reikia pailsėti, reikia atsigauti, negalima leisti sau perdegti.

O būsimam vadovui… Na, lyg ir palinkėčiau tęsti pradėtus darbus (juokiasi). Iš tiesų linkiu siekti, kad „Atžalyno“ gimnazija toliau siektų aukštumų, kad garsintų Kėdainių vardą olimpiadose, kad išliktų mokinių aukštų pasiekimų kalve. Palieku gimnaziją su nuostabiu, stipriu kolektyvu, puikia sportine baze, atnaujintomis klasėmis ir laboratorijomis.

Tikiu, kad gimnazijos laukia graži ateitis.

Redakcijos žodis

Gintaras Petrulis palieka direktoriaus kabinetą, bet jo palikimas lieka įrašytas į kiekvieną gimnazijos sieną, į kiekvieną naujai įrengtą laboratoriją ir į tūkstančius gyvenimų, kuriems jis padėjo suteikti kryptį. Jo ramybė ir taktas išmokė „Atžalyno“ bendruomenę, kad didžiausi tikslai pasiekiami sunkiu darbu, kantrybe, atviru bendravimu ir taktišku vadovavimu.

Kėdainiai dėkoja direktoriui už jo darbo metus, už jo gimnazijai ir švietimo bendruomenei atiduotą širdį ir linki, kad tie kemperio ratai nuvežtų jį į gražiausius pasaulio kampelius, tačiau visada saugiai parvežtų atgal namo.

Sėkmės naujuose keliuose, direktoriau!

Interviu imtas liepos 16 dieną.