Istoriniai automobiliai – ne tik muziejuose: Darius 1976-ųjų kadilaku keliavo po Švediją

Didžiosios Rinkos aikštė kelioms valandoms buvo tapusi muziejumi po atviru dangumi. Čia išsirikiavo daugiau kaip 100 senovinių ir klasikinių automobilių bei motociklų. Ne tik kėdainiečius, bet ir miesto svečius iš Jonavos, Ukmergės, Kauno bei kitų rajonų sutraukusi paroda užliejo skirtingų laikmečių dvasia. Nuo kino filmuose regėtos prieškario technikos, klasikinių amerikietiškų automobilių iki net kelioms lietuvių kartoms nostalgiją budinančių žigulių ar „Jawa“ žirgų. Šioms transporto priemonėms antrą – kur kas prabangesnį, tikrų kelio žvaigždžių – gyvenimą dovanojančius savininkus vadinti tiesiog senosios technikos entuziastais būtų per švelnu. Tereikia užkalbinti ir džinas akimirksniu išlenda iš butelio – tai savo pomėgio apsvaiginti fanatikai, negailintys nei tūkstančių eurų, nei marių laiko šiai savo aistrai.

Telšiškio linkolnas

Kai vienas iš parodos dalyvių – Romutis Liaudanskis pakelia savo 1967-ųjų kabrioleto „Lincoln“ stogą, aplink jo automobilį tuoj pat susiburia žiūrovai.

„Iš kur atriedėjot?“ – atslūgus pirmajai parodos lankytojų dėmesio bangai pasiteirauju Romučio. „Iš Žemaitijos sostinės“, – tarmiškai atsako jis sykiu tarsi norėdamas patikrinti – žinosiu ar ne. „Tai ėš Telšiū“, – nepasimetu ir atmintyje pasklaidžiusi pokalbius su Žemaitijos žemėje užaugusia bendrakurse pademonstruoju kuklių įgūdžių trupinius. Romučio žvilgsnis iškart tampa palankesnis – jis pasitaiso skrybėlę ir uždaręs automobilio dureles žengia arčiau pasikalbėti.

„Ar žemaitiškai suprantat?“ – manęs klausia Romutis. Nors šiąpus Nevėžio, kur yra Didžiosios Rinkos aikštė, kadaise buvo Žemaitija, visgi mielą svečią turiu nuvilti – sklandus pokalbis tik žemaitiškai gali ir nepavykti.

„Bet aš kitaip nemoku – tik žemaitiškai“, – juokiasi jis, tačiau sutariame pabandyti.

Vienintelis Baltijos šalyse

Romutis suskaičiuoja senoviniais automobiliais besidomintis jau apie penkis dešimtmečius, o, kaip pats įvardija, senienos jo širdį užkariavo dar anksčiau.

„Turėjau ir senų automobilių, ir motociklų, bet su metais ateina mąstysena, kad visų neišlaikysi ir neatrestauruosi. Reikia pasilikti vieną ar porą ir užteks – savo malonumui, – paaiškina telšiškis, kurio garaže buvo ir senukų fordų, ir kadilakų. – O šitas linkolnas yra galbūt paskutinis mano istorinis automobilis.“

Parodoje pristatytą technikos eksponatą Romutis įsigijo Amerikos aukcione. Paklaustas, kiekgi teko pakloti už tokį suvenyrą iš anapus Atlanto, pašnekovas atsidūsta ir sumojęs, kaip išsisukti nuo tiesaus atsakymo, ištaria: „Užmiršau.“

„Restauruojant daug rankų prikišti neteko. Ši mašina buvo skenduolė. Daugiausia reikėjo tvarkyti elektrinę dalį. Bet šiaip – kiek mano rankelės sugeba, tiek padarau pats, – paaiškina Romutis. – Šiandien Baltijos šalyse toks – būtent keturių durų – „Lincoln“ kabrioletas vienintelis: dviejų durų yra, o keturių – tik pas mane.

Prieš tai irgi turėjau kabrioletą, bet pardaviau muziejui, nes buvo per mažas jaunavedžiams vežti. Žinote, šiais laikais jaunosios ateina jau su vaikais, tad jaunajam nebėra kur sėsti. O į tokį automobilį dar ir uošvienės sutelpa, – nusijuokia kandų humorą mėgstantis telšiškis, savuoju linkolnu nespėjantis dalyvauti visur, kur kviečia. – Šventės, renginiai, vestuvės. Tai labai paklausus dalykas. Tad važiavimų užtenka – visur net nespėju.“

Maršrutai – iki 100 km

„Ar dažnai genda tokie automobiliai?“ – pasiteirauju linksmojo žemaičio, o jis vėl randa progą pajuokauti.

„Žinokit, tiek muoteriška, tiek automobilis gend – reik pirštą prikišt, – šypsosi Romutis. – Bet svarbiausia – turėti iš ko važiuoti. Šis linkolnas – benzinas, aštuonių cilindrų, variklio darbinis tūris – 7,6 litro. Į Kėdainius nevažiavau – užsikėliau automobilį ant traliuko. Jei iš Telšių į Kėdainius tokiu automobiliu važinėčiau, tai paskutinę sermėgą kelionės atimtų, – atvirauja pašnekovas. – Važiuoju iki 100 kilometrų.

Smagu, kad žmonės domisi senovine technika: vieni atvirai klausia, giria, o kitiems – matosi, kad patinka, bet jie neparodo to džiaugsmo. Čia kaip ir man – patinka moteris, einu, žiūriu, džiaugiuosi, bet neišsiduodu, – juokiasi žemaitis. – Matot, vyrui automobilis ir moteris yra panašūs dalykai.“

Ištaigingu kadilaku į Švediją

Kol žemaičiai saviems istoriniams automobiliams atseikėja po keliasdešimt kilometrų, aukštaičiai ryžtasi kur kas ilgesnėms distancijoms. Prienų rajone gyvenantis UAB Kėdainių konservų fabriko technikos vadovas Darius Bagdonas 1976-ųjų kadilaku leidosi į 2 500 kilometrų kelionę po Švediją.

Tai ne vienintelis kartas, kai Dariaus kolegos, išgirdę jo atostogų planus, susiėmė už galvų – Kėdainiuose dirbantis prieniškis istoriniu motociklu „Harley-Davidson“ riedėjo ir legendiniu 66-uoju keliu Amerikoje. Bet šįsyk grįžkime prie kadilako.

„Į parodą atvykome su dviem automobiliais. Pirmiausia – visiška amerikietiška klasika – 1976-ųjų „Cadillac fleetwood“. Labai norėjau rasti savo metų automobilį. Deja, nepavyko, bet šis už mane vyresnis tik metais, – šypsosi pašnekovas. – Tai išskirtinis automobilis – vienas iš ilgiausių standartinių gamintų sedanų – beveik šešių metrų ilgio, tad vairavimo įgūdžių šiek tiek reikia, – pabrėžia Darius ir priduria. – Bet prie malonumo greit priprantama.“

Įveikė jau 12 000 km

Pasak pašnekovo, nors jo turimas kadilakas šiemet tampa pusamžiu, tačiau turimomis technologijomis pralenkia ir kai kuriuos šiandien gaminamus automobilius.

„Pavyzdžiui, klimato, kruizo kontrolės, kondicionavimo sistemomis, išvedžiota šviesolaidžių sistema, – vardija techniką puikiai išmanantis Darius. – Vairo stiprintuvas tobulas, – akcentuoja jis ir prideda dar kelias svarbias detales. – Aštuoni cilindrai, variklio darbinis tūris – 8,2 litro. Šis automobilis – ir įspūdingi skaičiai, ir nuostabus dizainas.“

Darius kadilaku, kurį turi trejus metus, jau yra įveikęs apie 12 000 km.

„Kiek šis kadilakas nuvažiavo per pusę amžiaus JAV, galima tik spėti, – intriguoja istorinių automobilių entuziastas ir ryžtasi paskaičiuoti. – Dabar automobilio odometras rodo 71 000 mylių, bet mano techniška akis gali spėti, kad tai – antras odometro kartas, nes skaitliukas baigiasi ties 99 000. Skaičiuojant kilometrais, kadilakas įveikęs apie 270 000.

Aš šiuo automobiliu visur važiuoju. Visiškai ramiai keliavau ir į Švediją, – nustebina pašnekovas. – Žinoma, prieš tai po kadilaku pragulėjau beveik tris mėnesius – viską patikrinau, o įtarimų kėlusias detales pakeičiau naujomis. Juk aš technikas – kaipgi kitaip, – šypteli Darius. – Automobilis be jokių kaprizų įveikė kelionę ir iki šiol rieda Lietuvos keliais.

Šimtui kilometrų reikia 20 litrų degalų. Skaičiai nėra dideli, nes vairuoju ekonomiškai. Važiuojant drastiškai, degalų sąnaudos gali šoktelėti ir iki 35 litrų.

Šis automobilis suteikia begalinį komfortą ir malonumą važiuoti. Be to, priekyje juo galima važiuoti trise.“

BMW dizainerio jaunystės kūrinys

Antruoju istoriniu Dariaus automobiliu į Kėdainiuose vykusią parodą atvažiavo jo draugė.

„Tai jos gimimo metų automobilis. Leidau rinktis – važiuoti kadilaku ar sportiniu 1980-ųjų „Triumph TR7“ kabrioletu, ir draugė išsirinko šį“, – ramiai kalba pašnekovas.

„Dariau, bet kiti vyrai ir poros dešimtmečių senumo „Opel’io“ nenori patikėti moters rankoms. O jums ar nedreba širdis, kai aplink tokios vertės automobilius sukiojasi minia?“ – provokuoju technikos entuziastą.

„Visų pirma, mano draugė labai gerai vairuoja, – komplimentų savo damai dosnus Darius. – O parodose žmonėms leidžiu ir į vidų atsisėsti, jei yra vietos – ir pavažiuoti, – nustebina prieniškis ir detaliau supažindina su antruoju automobiliu. – Tai anglų kūrinys. Įsivaizduokite: 1980-ieji, visur važinėja klasikiniai automobiliai, o čia rinkoje pristatomas sportinis automobilis, pigus, ekonomiškas, modernus, – emocingai pasakoja Darius. – Beje, šį automobilį kūrė būsimas BMW dizaino konsultantas Harris Mann’as, kai buvo jaunas. Nors po to jis kūrė BMW, ROVER, AUSTIN, FORD automobilius, bet visada įvardijo, kad „Triumph TR7“ yra pats geriausias jo kūrinys ir vadino jį bullet (liet. – kulka).  Kampuotas TR7 kėbulas – vadinamasis pleišto formos dizainas, kuriuo šis automobilis anuomet išsiskyrė, buvo būtent H. Mann’o idėja.“

Nors abu Dariaus automobiliai turi istorinės technikos statusą, bet pašnekovas juos pagražinęs dėmesį traukiančiomis detalėmis.

„Mėgstu senovei suteikti šiokį tokį modernizmo prieskonį. „Triumph TR7“ turi lęšines lempas, šiek tiek mėlynų apšvietimų, gerą muzikos aparatūrą, bagažinėje irgi šviečia neonai, – vardija Darius. – Važiuodamas į vakarines parodas, apšviečiu – tai žmonėms teikia emociją.“

Atnaujina pats

Apie tai, kiek kainuoja šis hobis, Darius neslapukauja ir atvirai deda visas kortas ant stalo.

„Kadilaką įsigijau už 10 500 eurų, o „Triumph“ – už 4 300“, – sumas atskleidžia vyras.

„Ar automobilių restauravimas stipriai paplonina piniginę?“ – klausiu Dariaus.

„Visą techninį remontą šimtu procentų atlieku aš pats. O jei turėčiau dažymo įrangą, kameras, tada ir tai galėčiau padaryti, – sako prieniškis. – Taigi pats tik nedažau. O dažymas kainuoja panašiai tiek, kiek ir automobilis.“

„Dariau, tikiu, kad važiuodamas savo kadilaku būnate tikra kelio žvaigždė…“, – bandau įsivaizduoti.

„Kadilakas Lietuvoje sulaukia labai daug dėmesio. Nė 15-kos metrų nepavažiuosi, kad tau neparodytų like‘o, nepamojuotų, nepalydėtų signalu ar kitaip neparodytų susižavėjimo, – šypsosi vyras. – O štai Švedijoje tokie automobiliai nieko nestebina.“

Darius pabrėžia ieškantis išskirtinių automobilių.

„Tokio modelio kadilakas Lietuvoje yra, tačiau būtent 1976-ųjų metų – ne. 1980-ųjų „Triumpf“, nors nebrangus, bet kol kas mūsų šalyje antro irgi nėra. Toks „Harley-Davidson“ motociklas, koks stovi mano garaže, šiuo metu Lietuvoje taip pat vienintelis“, – pasidalina pašnekovas.

Automobiliai pažadėti anūkams

Savąjį hobį Darius juokaudamas vadina liga, kuria susirgti buvo jo svajonė.

„Kažkada darbovietėje vyko įdomus seminaras. Po proto šturmo turėjome įvardyti, kokių tikslų, svajonių turime asmeniniame gyvenime, – momentą, kai ištartas žodis ėmė virsti kūnu, prisimena pašnekovas. – Aš pasakiau, kad noriu turėti ir restauruoti senus automobilius. Ir tai padariau – žodžiais nesimėtau.“

Technika Dariaus aistra nuo keturiolikos metų. Dar būdamas paauglys jis jau remontavo automobilius.

„Manimi pasitikėdavo rimti dėdės, – šypteli Darius. – Man liko nostalgija žiguliams, rusiškai technikai, bet aš ją visą esu krapštęs, tad neįdomu. Labai knietėjo prisiliesti prie amerikietiškų automobilių. Be to, norėjosi kažką palikti po savęs, taip pat pradžiuginti kolegas, draugus.

Kadilakas jau pažadėtas septynerių anūkui, o „Triumph“ – dvejų anūkui.“

Kol jaunoji karta galės sėsti prie vairo, Dariaus garaže – jau naujas projektas.

„Tai 1978-ųjų automobilis „Oldsmobile Toronado“, – pristato pašnekovas. – Čia bus labai daug darbo, bet aš ir norėjau iššūkių.“