Visos patirtys yra naudingos ir įdomios

 Visos patirtys yra naudingos ir įdomios

„Visuomet turėjau ambicijų pasiekti savo tikslus, augti kaip asmenybė, visuomet turėjau ir turiu noro daryti daugiau nei iš manęs tikisi“, – V. Ragauskienė.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Jos kelias „Vikonda grupėje“ prasidėjo gana seniai – buvo viena iš pirmųjų įmonės darbuotojų, užėmė daug įvairių pareigų skirtingose įmonėse, mokėsi ir nuolat stengėsi tobulėti siekdama kuo geriau atlikti užimamos pozicijos darbus. Kaip pati sako, „visuomet turėjau ir turiu noro daryti daugiau nei iš manęs tikisi“. Šiandien, daug ir atsidavusiai dirbdama bei įgavusi galybę patirties bei žinių, ji yra labdaros–paramos fondo „Viltis–Vikonda“ direktorė. Jos pareigos kaip tik tokios, kurioms reikia žmogaus, suprantančio gyvenimą, žinančio, kad kiekviename kelyje būna duobių ir vingių. Tačiau Virginija Ragauskienė įsitikinusi, kad svarbiausia – nepasiduoti, pasimokyti iš klaidų, jas pripažinti, ištaisyti ir pakelta galva vėl žengti į priekį.

Keitėsi pareigos

Asmeninio archyvo nuotr.

V. Ragauskienė prisimena, jog jos kelias „Vikondoje“ prasidėjo 1995-ųjų vasarą ir juo ji keliauja jau daugiau kaip 26-erius metus.

„Savo kelią pavadinčiau pokyčių, atradimų, asmeninio augimo, mokymosi keliu. 

Visuomet turėjau ambicijų pasiekti savo tikslus, augti kaip asmenybė, visuomet turėjau ir turiu noro daryti daugiau nei iš manęs tikisi, – ryžtingai kalba moteris. –  Darbinės veiklos pradžioje dirbau mažmeninės prekybos įmonėje, kuri stipriai plėtėsi. Tuomet steigėme parduotuves įvairiuose Lietuvos miestuose, o vėlesniame etape, pardavus savininkams verslą, teko dirbti žemės ūkio įmonėje, kurią sudarė keletas verslo krypčių: augalininkystė, gyvulininkystė bei mėsos perdirbimas.“

Pastarieji Virginijos metai – tai darbas „Vikonda grupėje“, labdaros-paramos fonde „Viltis–Vikonda“. 

„Keičiantis įmonėms, keitėsi ir mano pareigybės. Teko dirbti ir vyr. buhaltere, ir finansų analitike, ir audito tarnybos vadove, – vardijo pašnekovė. – Baigus ISM magistratūros studijas vadovams, keičiau darbo profilį – pradėjau darbuotis personalo srityje, personalo direktorės pareigose.

O šiuo metu viena iš pagrindinių mano veiklų – labdaros–paramos fondo veikla, kur esu direktore. Taip pat „Vikonda grupėje“ kartu su kolegomis vykdome kitus projektus, kuriems vadovauju.“

Savo kelią pavadinčiau pokyčių, atradimų, asmeninio augimo, mokymosi keliu. 

V. Ragauskienė

Kai imi, tai ir padarai

Pasidomėjus, ar yra turėjusi užduotį, kurią iš pirmo žvilgsnio galėtų pavadinti neįmanoma ar itin sunkia, V. Ragauskienė sako: „Tokių užduočių būta. Ir ne vienos. Jas tiesiog priimu kaip iššūkį, aiškiai suvokdama, kad nėra nieko neįmanomo. 

Viena iš pastarųjų tokių neeilinių ir itin svarbių bei atsakingų užduočių – „Vikonda grupės“ 30-mečio jubiliejaus organizavimas. 

Dirbau su puikia komanda ir patikimais partneriais, tad šventę pavyko surengti įspūdingą, pranokusią mano pačios lūkesčius.

Ir taip yra su kiekviena nelengva užduotimi – nors iš pradžių atrodo ir labai sudėtinga, bet kai imi, tai ir padarai. Ne veltui mano močiutė sakydavo – ko akys bijo, tą rankos padaro“.

„Kaip ir visuose keliuose tikriausiai būta visokių posūkių, vingių, duobių…?“, – pasiteiravau Virginijos.

„O kaipgi be posūkių, be vingių? Taip, jų buvo. 

Darbuojantis teko ir klysti, ir padaryti klaidingų sprendimų. Bet svarbu klaidas pripažinti ir iš jų pasimokyti, – dėstė fondo direktorė. – Dirbant su komanda man visada buvo ir yra labai svarbu, kad komandos nariai nebijotų pasakyti suklydę, neslėptų klaidų, prisiimtų atsakomybę. 

Baimė trukdo judėti pirmyn, ieškoti teisingų sprendimų, tad dirbant vadovu, labai svarbu įsiklausyti ir išgirsti kitų nuomonę.“

Net ir tas užduotis, kurios iš pirmo žvilgsnio pasirodo neįmanomos, priimu kaip iššūkį, aiškiai suvokdama, kad vis tik nėra nieko neįmanomo

V. Ragauskienė

Norėjosi pokyčių

Ne vienose pareigose dirbusi Virginija teigia, kad vienų, labiausiai įstrigusių ar mieliausių, išskirti negalėtų. 

„Visos darbinės patirtys yra naudingos ir įdomios. 

Viename gyvenimo etape svarbiausia buvo finansų srityje įgytos patirtys, žinios, ieškojimas naujų sprendimų ir galimybių. Dirbant bet kurioje darbo pozicijoje finansų išmanymas labai svarbus ir reikalingas, padedantis suprasti verslą, analizuoti sprendimus, atliktų darbų rezultatus. 

Verslo sėkmės išraiška visuomet yra išreiškiama finansų kalba“, – sako pašnekovė ir pripažįsta, kad iš noro geriau suprasti finansų valdymą ir kilo mintis studijuoti ISM magistratūros studijose, o pirmoji jos pasirinkta mokymosi programa buvo finansų valdymas.

Tačiau V. Ragauskienė prisimena, kad vėliau, kai norėjosi darbinėje veikloje pokyčių, baigus ISM magistratūros studijas vadovams, atsirado galimybė išbandyti save personalo srityje. 

„Dirbant personale teko sutikti ir dirbti su daug įdomių asmenybių, teko ieškoti sprendimų, kaip pritraukti darbuotojus, kad jie būtų lojalūs ir pasiruošę siekti bendrų tikslų, kad jie būtų pasiruošę tobulinti organizaciją, kad jų vertybės sutaptų su kompanijos vertybėmis“, – apie nelengvus uždavinius pasakoja buvusi „Vikonda“ personalo vadovė.

Fondo veikla – išskirtinė

Šiuo metu užimant labdaros ir paramos fondo „Viltis-Vikonda“ direktorės pareigas iššūkių taip pat netrūksta. Fondo akiratyje yra daug įvairių reikalų: gabių ir talentingų vaikų rėmimas, Tarptautinio Paberžės festivalio organizavimas, rūpestis Kėdainių miesto senjorais…

„Fondo veikla yra labai įdomi, prasminga. Šiame darbe savo kompetencijų portfelį papildau tokiomis patirtimis, kurių neįgysi jokioje kitoje sferoje. 

Fondo veikloje, skirtingai nei verslo įmonėje, veikia visai kitokie principai ir priimant sprendimus vadovaujamasi visai kitais kriterijais. Tiek atjautos ir empatijos, galimybės duoti kitam nieko už tai nesitikint nėra jokioje kitoje veiklos sferoje. 

Labdaros ir paramos fondo tikslai kur kas globalesni ir nukreipti į aukštesnius tikslus nei verslo įmonių, – dabartinėmis pareigomis džiaugiasi Virginija. – Vykdome daug projektų, tačiau kaip vieną iš svarbiausių išskirčiau Sėkmės ir lyderystės mokyklos veiklą, kurios įkūrėja yra Jolanta Blažytė kartu su Šviesiosios gimnazijos pedagogais. 

Fondo investicijos į jaunimo lyderystės, kūrybiškumo, emocinio ir dvasinio intelekto, kritinio, sisteminio mąstymo ugdymą yra kur kas daugiau nei tik prasmingos investicijos į jaunų žmonių ateitį. Tai yra investicijos į visos šalies ateitį, nes tik keisdami švietimą, galime keisti ir savo šalį, ir visą pasaulį.“

Ypatinga vieta ir renginiai

Vienu iš svarbiausių fondo „Viltis–Vikonda“ projektų jo direktorė Virginija Ragauskienė įvardija jau aštuonerius metus kiekvieną vasarą rengiamas tarptautinis Paberžės festivalis, skirtas Tėvo Stanislovo atminimui/ Asmeninio archyvo nuotr.

Dar vienas svarbus fondo projektas – jau aštuonerius metus kiekvieną vasarą rengiamas tarptautinis Paberžės festivalis, skirtas Tėvo Stanislovo atminimui. Kasmet organizuojami trys šio festivalio renginiai. 

„Pastaruoju metu juos rengiame atviroje erdvėje – Paberžės bažnytėlės šventoriuje. Kasmet festivalis sukviečia vis daugiau ir daugiau žmonių iš įvairių vietovių. 

Paberžėje jaučiama ypatinga aura, dvasingumas. Dažnu atveju skubantys žmonės ir atlikėjai čia užsibūna ilgiau, atsiranda noras neskubėti, pasidžiaugti šia akimirka.

Paberžė – būtent ta vieta, kur nėra kur skubėti, kur galime pabūti su šeima klausant maldos ir muzikos skambesio, kur viskas vyksta su meile“, – šiltai apie jaukų kampelį kalba V. Ragauskienė. 

Jos teigimu, Tėvo Stanislovo noras išsaugoti Paberžės dvasingumą, kultūrą, pagarbą ir žodžio paprastumą pildosi, nes festivalis čia kaskart vis daugiau pritraukia žmonių: „Dalis jų atvyksta prisimindami Tėvą Stanislovą, mąstydami apie tai, kokį patarimą iš jo gavo, kokių pamokų išmoko čia lankydamiesi, kaip suvirpino širdį išgirsti pamokslai. 

Tėvas Stanislovas visą laiką buvo traukos ašis, todėl čia lankydavosi daug ir įvairių žmonių, o atvažiavę ir prisilietę prie jo palikimo jaučiasi esą ypatingi.

Diduma kalbintų atlikėjų taipogi ne pirmą kartą lankėsi Paberžėje, pažinojo Tėvą Stanislovą ir pasidžiaugė, kad viskas aplink kruopščiai prižiūrima bei puoselėjama tų žmonių, kurie yra pasiryžę išsaugoti šią brangią vietą.“

Šventė senjorams

Taip pat, direktorės teigimu, jau gražia fondo tradicija tapo prieš Kalėdas organizuoti šventę krašto senjorams. 

„Išimtis buvo praėję metai, kai dėl pandemijos negalėjome sukviesti senjorų draugėn besiartinančių Kalėdų laukimui, – apgailestavo šventės organizatorė. – Senjorai yra svarbi mūsų bendruomenės dalis. Mes siekiame suburti garbaus amžiaus žmones kartu pajusti artėjančių švenčių džiaugsmą, kad jie galėtų pasiklausyti žinomų atlikėjų, kad kartu pabendrautų, kad neliktų širdyje to vienišumo jausmo, kad kiekvienas iš šios šventės išsineštų Jam skirtą šiltą palinkėjimą.“

Pašnekovė sakė, kad šventė vyks šių metų gruodžio 8 dieną ir trumpai pristatė būsimos šventės programą: „Išgirsime Kėdainių muzikos mokyklos vaikų ir mokytojų atliekamus kūrinius, klausysimės operos solistų Juditos Leitaitės ir Liudo Mikalausko atliekamų kūrinių“.

Mėgsta keliauti ir skaityti knygas

Viena iš „Viltis–Vikonda“ direktorės aistrų – kelionės. Ji yra apkeliavusi apie 20 šalių. Tačiau didžiausią įspūdį paliko Seišelių salos/ Asmeninio archyvo nuotr.

Kiek atsitraukus nuo darbų ir darbinių rūpesčių Virginija papasakojo apie paraleliai ėjusį asmeninio gyvenimo kelią – vaikų auginimą, šeimos bei namų rūpesčius. 

Ar ir Jūsų tas gyvenimo laikotarpis, kaip ir daugelio tokio amžiaus žmonių, buvo nuolatinis bėgimas, skubėjimas, pilnas rūpesčių ir problemų? O gal kaip tik turėjote galimybę ramiai mėgautis šiuo laikotarpiu? Bendraujant su Jumis, atrodote labai ramus, šiltas žmogus.

– Išgirdusi Jūsų klausimą susimąsčiau – kas ta mano vidinė ramybė ir kaip pavyksta ją išsaugoti? Sakyčiau, kad ramybė – tai susitelkimas, neišsitaškymas. Greičiausia tai yra įgimta. 

Negaliu neigti, kad nebuvo bėgimo, skubėjimo, kad nebuvau išmušta iš tos ramybės būsenos, bet visuomet ieškodavau ir ieškau būdų, kaip išlaikyti pusiausvyrą, kaip reikia jos siekti.

Su vyru Ričardu užauginome du sūnus ir džiaugiamės keturiais anūkais. Vyriausiam anūkui Simonui jau dešimt metų, dvyniams Vyčiui ir Vėjui – treji metukai, o mažajam Domui greit sukaks dveji. 

Dažnai Jus aplanko anūkai arba Jūs juos? Ką susitikę veikiate? Ar esate ta močiutė, kuri lepina anūkus, ar ta, kuri auklėja kaip savo vaikus?

Seneliams malonu su mažaisiais padūkti, palepinti juos, mes tik savo elgesiu galime parodyti pavyzdį, kaip reikia elgtis, o auklėjimas yra tėvų atsakomybė

V. Ragauskienė

– Dažnai su vyru pasidžiaugiame, kad sūnūs su šeimomis gyvena Lietuvoje ir galime dažniau susitikti, pabendrauti. 

Vyresnysis sūnus Robertas su šeima gyvena Palangoje, jaunesnysis sūnus Donatas su šeima gyvena Vilniuje, tai aplankyti vieniems kitus gana patogu. O jei kurį laiką nesusitinkame, tai per mobilias priemones pabendraujame su anūkais.

Seneliams malonu su mažaisiais padūkti, palepinti juos, mes tik savo elgesiu galime parodyti pavyzdį, kaip reikia elgtis, o auklėjimas yra tėvų atsakomybė. 

Anūkams stengiuosi įskiepyti meilę knygai. Turiu išsaugojusi sūnų knygelių, tai su mažaisiais paskaitome knygeles, pažaidžiame. 

Su vyriausiu anūku kartu pakeliaujame po Lietuvą, supažindiname jį su gražiausiomis mūsų krašto vietovėmis. 

Tradiciškai per miesto šventę Virginija Ragauskienė su vyru Ričardu motociklais vyksta į „Lifosos“ kalnus/ Asmeninio archyvo nuotr.

O kai liekate vieni du su vyru, ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Gal turite kokių nors neįprastų, nekasdieniškų pomėgių, hobių?

– Dažnai vakarais su vyru einame pasivaikščioti, tai gerina sveikatą, padeda „nunulinti“ dienos įvykius. 

Vienas iš mūsų pomėgių – keliauti po Lietuvą. Esame aplankę daug įdomių vietų. 

Lietuva yra be galo graži ir tikrai yra ką pamatyti. Keliaujame ir motociklu, ir automobiliu, priklausomai nuo oro. 

Rugsėjo mėnesį keliavome motociklu po Šakių rajoną, lankėme dvarus, didelį įspūdį paliko Vaiguvos upė–gatvė. Grįžome kita Nemuno puse Panemunės keliu, kur pakeliui – pilys, dvarai bei įspūdingi gamtos vaizdai.

Esate tikri keliauninkai! Net neabejoju, jog aplankėte ir ne vieną užsienio šalį. Gal skaičiavote, kiek jų buvo ir kuri paliko didžiausią įspūdį?

– Man kelionė ne tik pažinimo ir įkvėpimo šaltinis, bet ir akiračio praplėtimas. Esu apkeliavusi apie 20 šalių. 

Didžiausi įspūdžiai likę iš Seišelių, kur įspūdingi paplūdimiai, krištolo skaidrumo vanduo ir nuostabi augmenija. Jungtiniai Arabų Emyratai, kurie labai nustebino savo statiniais, kur yra įspūdingas aukščiausias pastatas Burj Khalifa, šeichui Zaidui dedikuota mečetė stebina nepaprastai didinga architektūra. 

Kiekviena šalis paliko savo prisiminimą širdyje, tiek Indija, tiek Bali bei Taivanas. 

Iš kelionių po Europą man labiausiai patinka kelionės po Italiją. Esu aplankiusi Romą, Florenciją, Sicilijos salas. Italijoje mane žavi ir architektūra, ir menas, ir gastronomija. Lankantis Kretos saloje daugiausia įspūdžių paliko Samarijos tarpeklis.

Virginija Ragauskienė su vyru Ričardu užaugino du sūnus ir džiaugiasi keturiais anūkais. Vyriausiam anūkui Simonui jau dešimt metų, dvyniams Vyčiui ir Vėjui – treji metukai, o mažajam Domui greit sukaks dveji/ Asmeninio archyvo nuotr.

Tikriausiai knygos Jums taip pat nėra svetimos… Kokio žanro knygos dažniausiai atsiduria Jūsų rankose? Gal turite mėgstamiausią rašytoją ar didžiausią įspūdį palikusią knygą?

– Knygos yra vienas iš mano hobių. Pas mus namuose jau yra sukaupta mini biblioteka. 

Didelę dalį knygų sudaro psichologinės, filosofinės, biografinės knygos bei grožinės literatūros leidiniai ir detektyvai. Nemažą dalį knygų lentynose užima klasikiniai kūriniai, kai kurie perskaityti ir po du kartus. Ko pas mane nerastumėte, tai – fantastikos knygų. 

Negaliu išskirti vienos mėgstamiausios knygos, turėčiau vardinti visą jų sąrašą.

Knygas skaitau dažniausiai vakarais. Patinka tos, iš kurių ką nors sužinai, kurios lavina. Viena iš knygų, kurią kartkartėmis vis paskaitau, yra Viktor E. Frankl „Žmogus ieško prasmės“.  

O lapkričiui artėjant pabaigos link V. Ragauskienė prisipažino, jog bent jau mintimis pradeda ruoštis, jos teigimu, gražiausiai ir laukiamiausiai metų šventei – Kalėdoms. Jas moteris sutinka su sūnumis bei jų šeimomis. Ir visiems belaukiantiems linki šilumos, nusiraminimo, teigiamų minčių ir jaukumo bei meilės ir atjautos širdyse.

4 Komentarai

  • Pažįstu, tikrai neeilinė moteris.

  • Labai šviesi moteris. Labai malonu skaityti.

  • Kažkaip jau porą metų tyla apie tą fondą, galvojau jis nebedirba, įdomu ką jie veikia, durys užrakintos, gal miega 😀

  • Vel kelia galvas

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video