Vietoj žiedo – teniso stalas, vietoj vaistų – pirtis ir net badavimo stebuklas

Labūnaviškiai Vilma ir Antanas Matoniai: sveikai gyventi – paprasta

Sveikas gyvenimo būdas nėra trumpalaikė mada. Tai – nuoseklus ir dažnai nepatogus pasirinkimas. Tinkama mityba, judėjimas, poilsis ir emocinė pusiausvyra – tai ne atskiri veiksniai, o vientisa visuma, padedanti išsaugoti gerą savijautą ir gyvenimo kokybę.

Neišmokysi kitų to, ko pats nemoki ir nedarai

Apie sveiką gyvenseną prirašyta daugybė skambių frazių, atliktas ne vienas mokslinis tyrimas apie mitybą, tačiau iki šiol niekas taip ir nerado tos vienos formulės – to vienintelio recepto, kaip gyventi taip, kad nesirgtume. Rodos, visi viską žino nuo mažens – jau lopšelyje-darželyje vaikams diegiami sveikos gyvensenos pradmenys, asmens higienos pagrindai, aiškinama aktyvaus judėjimo ir reguliaraus sporto nauda sveikatai.

Tačiau, vos pradėjus lankyti mokyklą, greitai išryškėja skirtumas tarp tų, kurie tik žino, ir tų, kurie iš tiesų kasdien gyvena sveikai. Nėra lengva išmokyti vaikus to, ko pats nemoki ir nedarai. Tai dar nearti dirvonai tėvams – akmenukas tiesiai į jų daržą. Juk vaikus gimdyti – jų pasirinkimas, vadinasi, ir atsakomybė. Viskas priklauso nuo šeimos vertybinių pamatų: kokius juos padėsi, taip ir namas stovės.

Gyvenimo būdas – sveikuoliškas kasdien

Mano pašnekovai – Antanas ir Vilma Matoniai, abu kilę iš Šiaulių, jau keturis dešimtmečius gyvena Kėdainių rajone, Labūnavos miestelyje. Jų gyvenimo būdas būtent toks – sveikuoliškas kasdien, be siekiamybių ar rekordų, be noro ką nors įrodyti. Tiesiog sveikai maitindamiesi ir aktyviai judėdami jie gyvena paprastą, bet visavertį nedidelio miestelio žmogaus gyvenimą. Todėl ir maga sužinoti: kas Vilmai ir Antanui įskiepijo tokius stiprius sveikos gyvensenos pagrindus? Kodėl nuo gimimo miestiečiai pasirinko kaimą, esantį už 120 kilometrų nuo Šiaulių? Kaip sakoma, kuo giliau į mišką – tuo tankiau medžių.

Labūnava – Matonių giminės traukos centras

Vaikystėje vasaros atostogas Vilma Matonienė leisdavo pas močiutę Bučiūnų kaime (Kėdainių r.). Gyvenimas ten taip kontrastavo su didmiesčio šurmuliu, kad, pabaigę mokslus, Vilma ir Antanas Matoniai nusprendė kurtis Kėdainių rajone – tuomet dar tik besiformuojančiame Labūnavos miestelyje. Vilma pradėjo dirbti pradinių klasių, vėliau etikos mokytoja, po to bibliotekininke, o dar vėliau tapo pavaduotoja ugdymui, šias pareigas eina iki šiol.

Antanas Matonis, pagal profesiją tekintojas, technikas technologas, inžinierius mechanikas, ilgą laiką vystė savo verslą, o dabar sveikai ir aktyviai leidžia laiką pensijoje.

Sutuoktiniai į gyvenimą išlydėjo du vaikus, šiandien džiaugiasi net keturiais anūkais.

Anot Antano, jau penkta jų giminės karta yra įleidusi šaknis būtent Labūnavoje ar jos apylinkėse. Aplink – graži gamta, nuostabus tvenkinys, tyras oras. Viskas, ko reikia, kad gyventum ilgai, sveikai ir laimingai.

Gyvenimas be jokio plano

– Gerai, kad mes abu poroje esame panašūs, kaip du įkinkyti arkliai, kurie turi šuoliuoti į tą pačią pusę. Vienodai vežame, – juokaudama metaforomis kalba Vilma.

Linksmi ir sąmojingi pašnekovai prisipažįsta, kad gyvenime nesilaiko jokio griežto plano, yra atviri naujovėms, kartais leidžiasi į avantiūras – tik todėl, kad gyvenimas nestovi vietoje, o per ilgai galvojant, jis gali tiesiog prabėgti pro šalį.

– Kiekviena armija stipri savo užnugariu, – beria kaip žirnius sparnuotas mintis Antanas.
Ir aš puikiai suprantu, kad savo kelyje jie – kaip gerai sutepti du ratai: jei vienas kur nors užstringa, kitas ištraukia. Taip ir keliauja per bendrą gyvenimą – ir vieškeliu, ir asfaltu, sutartinai, palaukdami, pastumdami vienas kitą, bet visada kartu. Tvirtas, nepalaužiamas Matonių šeimos tandemas.

Viskas prasideda nuo pagarbos sau

– Kas jums yra sveikas gyvenimo būdas? – klausiu.

„Asmeniškai man sveika gyvensena – tai jaustis gerai šiandien. Ne dėl kitų, o dėl savęs. Man svarbu turėti jėgų ir energijos, kad galėčiau gyventi visavertį gyvenimą, – pokalbį pradėjo Vilma Matonienė. – Reikia gerbti ir mylėti save – tai svarbiausia.“

Čia pat ji pateikia ir griežtą argumentą: „Aš juk ne šiukšlių dėžė, kad dėčiau į save bet ką.“
Taip apie sveiką mitybą kalba pašnekovė, kurios kasdienio raciono pagrindą sudaro kruopos, daržovės ir vaisiai – daugiausia iš savo pačios daržo.

„Visi viską žino, bet vis tiek randa šimtą vieną priežastį to nedaryti. Išvada paprasta – jūs savęs nemylite ir negerbiate“, – sako ji.

Pagarba sau, anot Vilmos, prasideda nuo to, kas yra lėkštėje – nuo kūno ir sielos higienos. Atrodo, paprasta, bet kartu ir labai sudėtinga. Iš šalies tai gali pasirodyti kaip egoizmas ar perdėtas rūpinimasis savimi, tačiau pati Vilma su tuo nesutinka:
„Aš juk nesu našta – nei sau, nei kitiems, nei šaliai. Jei sėdėčiau ir dejuočiau, kad man visur skauda, tik gadinčiau visiems nuotaiką. Be to, kažkas turėtų nudirbti mano darbus – ir darbe, ir namuose. Tapčiau kliuviniu. O kam to reikia?“ – samprotauja ji.

Todėl Vilma visą gyvenimą stengiasi būti aktyvi – atostogauja judėdama, smagiai leidžia savaitgalius, randa laiko pramogoms. Visa tai, pasak jos, ir yra kasdienybė: dideli ar maži gyvenimo malonumai – rytinis bėgimas, savaitgalio pirtelė, pokalbiai su draugais, žvejyba, pasiplaukiojimas baidare ar maudynės lediniame vandenyje.

Alkoholis – tai vaistai, kuriuos reikia vartoti taip, kaip daktaras išrašė

Antanas Matonis pokalbį pradeda nuo gilių, humoru persmelktų pamąstymų:
„Iki šešiasdešimt metų vyrui sveikata yra Dievo duota, o po to – ką užsidirbai, tą ir turi.“
Šią mintį, pasak jo, geriausiai patvirtina pats gyvenimas: jei esi aktyvus, sportuoji, nevartoji alkoholio, nerūkai ir viską darai su saiku, tuomet ir gyvenimo kokybė neprastėja. „Alkoholis – tai vaistai, tik juos reikia vartoti taip, kaip daktaras išrašė“, – su šypsena ir dalele tiesos sako pašnekovas, pats alkoholį saikingai vartojantis tik per šventes ir ypatingomis progomis.

Pirmasis pirkinys po vestuvių – pripučiama valtis

„Mūsų pirmasis pirkinys po vestuvių buvo ne baldai, ne indai ir ne kokie nors buities daiktai, o pripučiama valtis – kad galėtume kartu žvejoti. Tokiu principu gyvename iki šiol. Paskutinio gimtadienio proga sau pasidovanojau teniso stalą – ne žiedą ar kitą papuošalą, nes kam man tas žiedas?“ – juokiasi Vilma.

„O aš savo šešiasdešimt penktojo gimtadienio proga iš vaikų gavau dovanų baidarę – pasiplaukiojimams po Labūnavos tvenkinį“, – šypsosi Antanas.

Klausantis jų abiejų, kyla smagi mintis – Matoniai galėtų atidaryti privatų sporto būrelį arba klubą, juk sportinio inventoriaus jau netrūksta! Beliktų, kad ir jį lankantys labūnaviškiai pasisemtų naudos sveikatai.

Užkoduotas Vilmos vardas ir Antano vaikystė tarp kareivinių

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kada jūs pasukot tuo sveikos gyvensenos keliu? – klausiu abiejų.

Pusiau juokais, pusiau rimtai, Vilma pasakoja, kad jos mama laukdamasi žiūrėdavo Romos olimpinių žaidynių bėgimo varžybas ir labai „sirgo“ už JAV sprinterę vardu Wilma Rudolph, kuri tuomet laimėjo tris olimpinius aukso medalius ir tapo pasauline sensacija. Jos garbei motina ir išrinko vardą savo dukrai. Tad, galima sakyti, bėgimas buvo tarsi užprogramuotas Vilmos genuose.

Minutę pamąstęs Antanas pasidalijo, mano akimis, pačiu įdomiausiu vaikystės prisiminimu – kad sveikos gyvensenos pagrindus jis gavo iš kariškių Zoknių aerodrome (Šiaulių r.).

Visą nerūpestingą vaikystę jis praleido kariniame dalinyje, kur, pralindęs pro tvorą, drąsiai leisdavo laiką šalia sportuojančių lakūnų. Matyt, dešimtmečiui berniukui stiprus kūnas, ištvermė ir geležinė karių valia paliko neišdildomą įspūdį – nuo mažens jis taip ir gyveno: sportuodamas, grūdindamasis, sveikai ir teisingai maitindamasis.

„Ką jie darydavo, tą dariau ir aš. Užaugau tarp tų kazarmų, o paskui – visokie būreliai ir sportas, sportas, sportas“, – dalijasi prisiminimais Antanas.

Gerai pagalvojus, tai jau nebe įgūdžiai, o įpročiai, susiformavę nuo mažumės ir lydintys žmogų visą gyvenimą. Tai tarsi kompasas, rodantis kryptį į vieną ir tą pačią pusę, kad eidamas jis niekada nepaklystų.

Bėgimui nėra blogo oro

Šiuo keliu abu sutuoktiniai iki šiol ir žygiuoja, ir eina, ir bėga.

Kai galėjo, bėgiojo kartu, dabar Antanas kartu eina, o Vilmai kasryt nubėgti tuos kelis kilometrus – juokų darbas. Nors jo nelaiko jokiu žygdarbiu, tiesiog malonumu, kasdienybe ir pačiu paprasčiausiu nesudėtingu dienos rėžimu.

„Ar lietus, ar sniegas, man jokio skirtumo. Keliuosi anksti, 6 valandą ryto, tinkamai apsirengiu ir pirmyn. Niekada nereikia prisirengti per daug, geriau mažiau, lengviau judėti tada“, – dalijasi patarimais Vilma.

Nepasiduoda tik patys atkakliausi ir sąmoningiausi

– Nuo ko pradėti, jei vieną dieną nuspręsčiau gyventi sveikai?

Logiškiausias atsakymas paprastas – mažiau kalbų, daugiau veiksmų. Svarbiausia bent jau nuo kažko pradėti. Antano nuomone, pirmiausia reikėtų įvertinti savo draugų ratą ir atsisakyti tų, kurie tempia žemyn. Tada – pažvelgti į save, išsigryninti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes. „Stipriąsias palaikyk, o su silpnomis – arba vergauk toliau, arba paversk jas savo stiprybėmis“, – sako pašnekovas.

Toliau, anot jo, metas išsivalyti – tiek organizmą, tiek galvą nuo visų teršalų. Čia praverčia badavimas, o po jo, savaime suprantama, reikia stengtis vėl savęs neužteršti – koreguoti mitybą, atsisakyti žalingų įpročių. Ateina laikas kūno higienai, grūdinimuisi ir kasdieniam aktyvumui – ne tik savaitgaliais. Antanas primena, kad naujam įpročiui susiformuoti pakanka 21 dienos. Vėliau, pamažu ilginant laiką, viskas stoja į savo vietas ir tampa savaime suprantamu dalyku.

Nieko naujo – viskas girdėta. Bet ar tai lengva įgyvendinti? Žinoma, kad ne. Tik patys atkakliausi ir sąmoningiausi sugeba paversti sveikatinimą gyvenimo būdu. Tokia tiesa.

Skanus maistas – mūsų priešas

– Kokių trijų sveikuoliškos mitybos principų laikotės jūs?

Trumpai pagalvojusi Vilma išvardino: „Maistas turi būti paprastas, lengvai ir greitai pagaminamas, bet iš gerų, kokybiškų produktų. Tai tinkamai, gal net ekologiškai užauginti grūdai. Kasdien turi būti labai daug daržovių, nes daugiausiai geležies yra žaliose salotose“, – sako Vilma.

„Skanus maistas yra mūsų priešas, – paradoksaliai nuskambėjo teiginys iš pašnekovės lūpų. – Kuo jis skanesnis, tuo daugiau mes jo suvalgome, nes jame yra saldiklių, kvapiklių, dažiklių, skonio stipriklių. Tyčia ar netyčia, bet daug valgydami save nuskriaudžiame.“

Ir čia pat ji išvardina dažniausiai jų pačių valgomas daržoves: agurkai, pomidorai, salotos, česnakai ir svogūnai.

Garsiai prakalbus apie pastarąją daržovę, svogūną, pasidarė aišku, ką labiausiai mėgsta ir vertina Vilma. Intonacija išdavė. Kai tik kalba pasisuko apie mitybą, moteris iškart pagyvėjo, traukė iš lentynų kruopų pakuotes, indus, pilnus sėklų, džiovintų vaisių, dalijosi receptais ir gamybos procesais, pavyzdžiui, kaip pasigaminti naminį jogurtą.

Neslėpsiu, juk tinginystė verčia mus nusipirkti jogurtą, kad tik nereikėtų gaišti laiko jį gaminant namie. Parduotuvėje tereikia pasiimti iš lentynos ir susimokėti kasoje – vienas juokas. Naminį jogurtą Matonių šeima valgo jau keletą dešimtmečių, nes, pasigaminę iš karto kelis litrus, kas rytą skanauja jį su granola. Čia pat pasidalina receptu ir ingredientais, kurių granoloje yra daug.

„Mes kasdien valgome košę. Būna dieduko košė, dieduko sriuba, kur visko daug, ir tada puode šaukštas stovi, kokio ji tirštumo“, – juokiasi Antanas.

Kur dingo mėsa?

„Užsisakome daug ekologiškų kruopų, medaus iš patikimo bitininko, užsiauginame savo daržovių, o kai Antanas užsinori mėsytės – jis prisiduria lašinukų“, – su užsidegimu pasakoja Vilma.

Iš pradžių vis laukiau, kada pokalbyje nuskambės, kokią mėsą jie labiausiai mėgsta, kaip ją ruošia, su kuo valgo… Tačiau paaiškėjo, kad mėsos jų racione beveik nėra. Sunku patikėti, bet Vilma jos atsisakė prieš 23 metus. Niekieno neverčiama, tiesiog nusprendė paeksperimentuoti – ir po pusmečio suprato, kad organizmas mėsos visai nepasigedo.

Sveikata buvo puiki: net ir intensyviai mokantis bei fiziškai dirbant žemės ūkio darbus, ji nei nusilpo, nei pasikeitė išoriškai. Vėliau sekė dar vienas iššūkis – kalėdinis pažadas praleisti be mėsos visus metus. Eksperimentas pavyko, o kartu tapo ir nauju gyvenimo būdu. Nuo tada Vilma mėsą gamina kitiems ar šventiniam stalui, tačiau pati jos nevalgo.

Žinoma, fiziškai stipriam kūnui reikia duoklės – todėl Antanas mėgsta lašinukus, retkarčiais išsikepa šašlykų, bet mėsos dažnai nevartoja, tik tiek, kaip pats sako, „kad nenukristų hemoglobinas“.

Čeburekams – TABU

Todėl mano klausimas – „Ko niekada nedėtumėte į burną?“ – nuskambėjo labai laiku.
Vilma šypsosi: mėsa, pati savaime, nėra blogis – jei reikėtų, ji galėtų ją valgyti. Jokio kategoriško nusistatymo prieš mėsą nėra, tiesiog šiuo metu jos organizmui jos nereikia.

Tačiau yra dalykų, kurių ji niekada nepirktų ir nevalgytų – pavyzdžiui, čeburekų ar parduotuvėse paruoštų mišrainių. Beveik visą maistą ji gaminasi pati – iš savo užaugintų arba kruopščiai pasirinktų, sveikų ir saugių produktų.

Net ir svečiuose, iš pagarbos šeimininkams, Vilma gali daug ką paragauti, bet nebūtinai valgys viską, kas padėta ant stalo.

Tortas – išimtis, o ne kasdienybė

– Kaip maitintis patartumėte biurų darbuotojams, kurie nuo ryto iki penkių vakaro praleidžia prie darbo stalo? – pasiteirauju.

– Įsidėti savo pasigaminto maisto, – atsako Vilma. – Košės, daržovių mišrainės, virtų kiaušinių. Po to – kava ir kas nors prie kavos. Tad skirtingo maisto per dieną tikrai užtenka. Mūsų mokyklos valgykloje aš nusiperku daržovių salotų.

Kalorijų niekada neskaičiavau ir neskaičiuosiu, – juokiasi Vilma. – Nes nematau tame prasmės.
Kiekviena mano ląstelė turi gyventi ramiai ir saugiai, žinodama, kad atėjus laikui ji bus pamaitinta. Kitaip tariant, aš nesilaikau jokių dietų, kad nesukelčiau streso savo organizmui. Gyvenu santarvėje su savimi: turiu susitarti su savo ląstelėmis, kad jos nekauptų atsargų. Turiu jas nuraminti. O jeigu panorėsiu – suvalgysiu ir pusę torto. Tik tai bus išimtis, o ne kasdienybė.

Sveikata – tai gyvenimo džiaugsmas, o ne kova su savimi.

Tikroji sveikata slypi paprastume – kai žmogus gyvena taip, kaip dera gamtai, klausosi savo kūno ir širdies. Kartais reikia tik sustoti, įkvėpti ir prisiminti: sveikata – tai gyvenimo džiaugsmas, o ne kova su savimi.

Kuo toliau, tuo daugiau kyla klausimų, pavyzdžiui: kas karaliauja ant šventinio Matonių stalo?

Per šventes visa šeima susirenka prie stalo, kur netrūksta sveiko, pilnaverčio ir įvairiausių skonių kupino maisto.

„Kadangi daug judu, anksti keliuosi, rytais prasibėgu, o net ir per Naujuosius – pirmą valandą dienos – mūsų „ruoniukų“ kompanija maudosi eketėje, tad šventinis maistas man jokios žalos nepadaro“, – šypsosi Vilma. Antanas su pasididžiavimu priduria, kad Vilmos kūno svoris jau kelis dešimtmečius išlieka toks pat, koks buvo jaunystėje.

Maitintis sveikai nėra brangu, brangiau – gydytis

– Tai ką jūs perkate maisto prekių parduotuvėje? – pasiteirauju.

– Varškės nusiperku, kietojo sūrio, gerų miltų, – trumpai atsako Vilma.
Riešutus, kruopas Matoniai užsisako tik iš patikimų parduotuvių, kuriose gali būti tikri dėl kokybės.

– Ar brangu sveikai maitintis? – klausiu.

– Ne, tikrai ne, – nedvejodama atsako Vilma. – Viskas priklauso nuo to, kiek pats žmogus nori save palepinti. Mišrainę gali pasidaryti iš lietuviško kopūsto ir morkų, o pavasarį dar pridėti dilgėlių, salotų, pomidorų iš savo daržo. O gali kasdien valgyti avokadus ar kitas egzotiškas daržoves – viskas priklauso nuo pasirinkimo. Manau, kad pigiau gamintis pačiam: pats išsirenki produktus, žinai, ką ir kiek dedi, ir todėl jauti didesnį sotumą, – dalijasi mintimis Vilma.

– Daugiausia kainuoja vaistai, – įsiterpia Antanas. – Neapsimoka valgyti brangiai, nes viską sudėjus, brangiausia vis tiek išeina liga.

Nėra namų be dūmų

Stebint, kaip smagiai vienas per kitą jie dalijasi bendro gyvenimo prisiminimais, tampa akivaizdu – šie žmonės viską daro kartu ir sutartinai. Jie kalba panašiai, juokiasi iš tų pačių dalykų, mąsto ir elgiasi vienodai. Žinoma, pasitaiko ir skirtingų nuomonių – vyriškų bei moteriškų požiūrio kampų – tačiau esminiuose dalykuose jie vieningi. Kartais ji eina priekyje ir imasi iniciatyvos, kitąsyk – jis, tačiau visada vienas iš jų, eidamas paskui, vėl atstato sugriautas pilis.

Jie – komanda, palaikanti vienas kitą, kad ir kas benutiktų.

Smagiai, bet ir labai išmintingai, Vilma Matonienė pacituoja Aleksandros Kazickienės mintį apie santuoką: kad ji dažnai norėdavusi užmušti savo vyrą, bet išsiskirti – niekada.

Tik disciplina žmogų „ištempia“ iš duobės

– O kas JUMS padėjo išlipti iš sudėtingų ir sunkių gyvenimiškų situacijų, psichologinių duobių? – smalsauju.

– Vienareikšmiškai – disciplina, joga, meditacija, kad protas išliktų šaltas, o mes patys nepasiduotume emocijoms. Kitaip tariant – rutina, reguliarumas, valia, kantrybė, nusiteikimas. Tai daryti geriausia maudantis lediniame vandenyje, bėgiojant gryname ore, labai naudinga yra garinė pirtis, kuri atstato organizmo pusiausvyrą. Protinga galva turi stovėti ant stiprių pečių, turi būti balansas šitoj vietoj, – reziumuoja Antanas Matonis, – reikia save nuraminti, subalansuoti.

Savo vyrui pritaria ir Vilma, pasak jos: „Disciplina žmogų „ištempia“, kad ir kaip blogai būtų, darai tuos pačius rutininius darbus ir „išsivynioji“, neįkritęs į dar gilesnę duobę. O įkristi gali labai greitai: išsiskirti, prarasti sveikatą, nervus, net gyvybę. Daug blogų dalykų galima pridaryti, bet turi suimti save į rankas. Man labiausiai padeda išsivalyti galvą bėgimas. Jei man blogai, tai aš dvigubai daugiau arba dvigubai greičiau prabėgsiu. Bėgu kas rytą per tuos meridianus, pasaulio paraleles ir jaučiu, kad viską išsipurčiau, pergalvojau ir grįžau jau kitokia, atsinaujinusi. Gyvenimas tęsiasi“, – dalijasi pamąstymais Vilma Matonienė.

Antanas prisiminė studijų laikų nutikimą, kai kolūkyje, po darbo dienos burokų lauke, Vilma suorganizavo bėgimą, ir jos draugės, bendrakursės mergaitės, atidirbusios visą darbo dieną laukuose, savo noru dar bėgo krosą. Dėstytojas negalėjo patikėti, prašė parodyti tą, kuri visa tai suorganizavo. Štai kokių organizacinių sugebėjimų turėjo tuometinė studenčiokė iš Šiaulių.

Sportinė atletika ir pirtis – didžioji Antano Matonio aistra

– Jaunystėje Antanas buvo įkūręs Labūnavoje atletinės gimnastikos klubą – nuo čia viskas ir prasidėjo,  – pasakoja Vilma. – Tuo metu buvo daugybė entuziastų, kurie iki šiol liko ištikimi sveikam gyvenimo būdui. Ir Labūnavoje, ir Kėdainiuose Antanas ne tik pats aktyviai sportavo, bet ir treniravo jaunimą, dalyvavo varžybose „Liutauro“ sporto klube. Paskui jį sekė ir jaunimas, ir suaugusieji.

Šiandien Antanas su Kėdainių sveikuoliais žiemą maudosi eketėse, vyksta į Palangą nerti į jūrą net per šalčius.

Pirtis – dar viena neatsiejama Matonių gyvenimo dalis. Be jos jie neįsivaizduoja grūdinimosi. Vyrai ir moterys kaitinasi atskirai, turi savo draugijas, laikosi nusistovėjusių ritualų, kuriuos, tiesą sakant, ne kiekvienas ištvertų. Tai ilgų grūdinimosi metų rezultatas – kai reikalavimai sau pamažu didėja, o įpročiai tampa gyvenimo būdu.

Kaip į automobilį, taip ir į save – bet ko pilti negali

Jeigu kas nors mano, kad sveikai besimaitinantys ir sportuojantys žmonės nesilanko pas gydytojus – labai klysta. Atvirkščiai, jie ypač rūpinasi savo fizine sveikata ir reguliariai tikrinasi, kad galėtų gyventi sveikai ir ramiai.

Juk žmogaus kūnas – kaip bet kuris kitas sudėtingas mechanizmas: jis dyla, sensta, kartais „lūžta“. Ir, kaip teigia Vilma, „Pilk į automobilį bet kokį kurą – jis pradės dusti, springti, gesti“. Tas pats ir su žmogumi: ką į save dedi, tokį „važiavimą“ ir turi.

Todėl, pasak Matonių, kuo žmogus vyresnis, tuo labiau privalo rūpintis savimi. Antanas atvirai pripažįsta: kad ir ką žmogus darytų, svarbiausia – išlaikyti sveiką protą ir pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. „Būna, kad dirbi taip, jog akyse žalia darosi, bet po to būtinai turi pailsėti,“ – sako jis. Negalima tik dirbti, kaip negalima ir visą laiką ilsėtis – kūnas to nesupras.

Kodėl sveikuoliai kartais badauja?

Kaip ilsisi Matoniai, jau aišku – tikrai ne ant sofutės priešais televizorių. Tačiau kyla kitas klausimas: kodėl sveikuoliai kartais pasirenka badauti? Ir kaip tai daro, kad nepakenktų savo organizmui?

Pasak jų, badas – tai priemonė, leidžianti kūnui „pailsėti“ nuo virškinimo, atsinaujinti ir išsivalyti. Badavimas ar pasninkas – sena religinė ir kultūrinė tradicija, gyvuojanti ir Lietuvoje. Jis siejamas su aiškesniu mąstymu, dvasiniu apsivalymu, valios ir kantrybės stiprinimu. Sveikuoliai siekia natūralumo: mažiau perdirbto maisto, priedų, skonio stipriklių ir visko, kas iškreipia kūno balansą.

Gamta – geriausias chirurgas Visatoje

Badavimui, pasak Antano, reikia pasiruošti – iš anksto mažinti porcijas, riboti maistą, pratinti organizmą prie pokyčių. Yra trumpalaikis ir ilgalaikis badavimas.

„Jaunystėje vieną dieną per savaitę badaudavau, gerdavau tik vandenį. Jei reikėdavo fiziškai dirbti – suvalgydavau šiek tiek medaus. Tai buvo mano auksinis laikas, – prisimena jis. – Dabar jau daug metų badauju vieną ar du kartus per metus – po septynias, kartais dešimt dienų, – tęsia Antanas. – Aš guluosi ant gamtos operacinio stalo. Ji – geriausias chirurgas visatoje. Gamta kiekvieną mano ląstelę išvalo, sutvarko, atjaunina, atnaujina – ir aš jai už tai labai dėkingas. Badaudamas nejaučiu pykčio, neturiu priešų – viskas vyksta mano sveikatos labui.“

Pasak Antano, septintą-aštuntą badavimo dieną ateina tikras „smegenų prašviesėjimas“: mintys tampa aiškesnės, reakcija – greitesnė. „Tuo metu galiu pjaustyti mėsą kitiems, užuosti kvapus, bet valgyti – visai nesinori“, – juokiasi jis.

Badavimas tinka ne visiems

Po dešimties dienų visiško nevalgymo reikalingos dar penkios dienos laipsniškam „išėjimui“ iš badavimo: pradedama nuo lengvo, natūralaus maisto mažomis porcijomis, kol organizmas grįžta į įprastą ritmą.

Antanas įspėja, kad ne visiems badavimas tinka – kai kurie žmonės jaučia stiprų šalčio efektą, dreba, praranda darbingumą. „Viskas labai individualu“, – sako jis.
O Vilma prisipažįsta, kad badavimas – ne jai. „Kol kas apie tai net negalvoju, nebent prireiktų dėl sveikatos“, – šypteli ji.

Stiprybė slypi paprastume ir meilėje gyvenimui

Kalbant su Vilma ir Antanu visą laiką šypsojausi arba stebėjausi. Tokia buvo mano reakcija į tai, ką išgirdau. Rodos, nieko tokio nepasakė, kas būtų antgamtiška ar neįgyvendinama, bet vis tiek stebino. Galbūt todėl, kad jų gyvenimo būdas – paprastas, tačiau nuoširdus. Jie priminė, jog sveikata prasideda ne nuo brangių papildų ar sudėtingų programų, o nuo kasdienių sprendimų: judėti, kvėpuoti, ilsėtis ir džiaugtis gyvenimu.

Išeidama iš jų namų pagalvojau, kad sveikata – tai ne tik kūno stiprybė, bet ir širdies ramybė. Kai žmogus moka džiaugtis paprastais dalykais, kai jis gyvena taip, kaip dera gamtai, tada kiekviena diena tampa švente. Gal būtent todėl Matoniai atrodo tokie stiprūs, tokie tikri – nes jų sveikatos paslaptis slypi paprastume ir meilėje gyvenimui.