Vienuolikmetis prabilo apie skaudžią tiesą, kurios suaugusieji nenori girdėti

Suaugusiojo akimis vaiko gyvenime viskas atrodo paprasta: niekuo nereikia rūpintis, viskas nuspręsta, paduota, suorganizuota – belieka tik imti ir veikti. Tokia, atrodo, turėtų būti nuostabi, nerūpestinga vaikystė. Tačiau po pokalbio su vienuolikmečiu berniuku ši nuomonė kardinaliai pasikeitė. Kiek daug telpa vaiko širdelėje, koks neaprėpiamas jo jausmų pasaulis! Gerai pagalvojus, vaiko lūpomis kalba visai nevaikiška išmintis. Stebina tai, kad, besisukdamas nesustabdomoje įvykių karuselėje, berniukas nepraranda vilties, jog kažkada bus geriau ir lengviau. Gaila tik, kad pašėlusiame XXI amžiaus greitkelyje lėtėjimo juostų nenusimato. O jos vaikams būtinos – kad išmoktų džiaugtis vaikyste, patirtų tėvų meilę, pajustų gyvenimo skonį ir susikurtų tvirtus, vertybėmis bei sąžine paremtus ateities pamatus.

Pirmą kartą iš vaiko gavau tiek daug jautrios informacijos apmąstymams. Ir pirmą kartą taip ilgai svarsčiau, kaip ją pateikti, kad ji sudomintų ir vyresnius, ir jaunesnius skaitytojus, o svarbiausia – būtų teisingai suprasta.

Kasdienybės iššūkiai – koks didelis gali būti mažo vaiko pasaulis

Mano pašnekovas – vienuolikmetis kėdainiškis Vytis ALEKNAVIČIUS. Jis mokosi Senamiesčio progimnazijoje, ugdo talentą Kėdainių muzikos mokykloje, sportuoja Kėdainių sporto centre, o nuo šių metų dar lanko ir tenisą. Mokykloje Vytis labiausiai mėgsta matematiką, jam patinka kūno kultūra ir dailė, tačiau vertina ir kitas pamokas – kiekvienoje randa ką nors naudingo ar įdomaus. Naujus dalykus jis priima smalsiai, tik šiuo metu jau turi tiek veiklų, kad papildomų pamokų nebeieškotų: „Man užtenka to, kas yra, jokių naujų dalykų nebenorėčiau.“

Didžiausiu iššūkiu Vytis vadina savaitės rutiną: išbūti penkias dienas mokykloje jam „nėra labai sudėtinga, bet ir nėra lengva“. Pavargsta, todėl labai laukia atostogų. Laukiamiausia savaitės diena – penktadienis, nes baigiasi pamokos ir galima atsikvėpti, o liūdniausia – sekmadienis, nes rytoj vėl į mokyklą.

Nors jo kasdienybė reikalauja daug jėgų, berniuko branda ir atsakomybė išryškėja ne tik pamokose, bet ir santykiuose su aplinkiniais.

Vyčiui nesvetimas jautrumas kitiems: jis padeda jaunesniems ar drovesniems mokiniams, apgina juos, palydi į klasę. Tiesa, pats pripažįsta, kad bendrauti su sese kartais kur kas sudėtingiau. Namuose jis taip pat turi pareigų – palaikyti tvarką ir švarą virtuvėje. Atrodo, iš tėvų jis perima ne tik darbštumą, bet ir atsakomybės jausmą.

Stilius, profesija ir didžioji svajonė

Iš daugybės mano išvardytų profesijų Vytis neišsirinko nė vienos. Save jis mato kaip automobilių arba drabužių dizainerį. Pramoninio dizaino srityje jis norėtų kurti naujus automobilių modelius arba drabužių linijas, nes jam rūpi, ką ir kaip jis dėvi. Mėgstamiausia kasdienių drabužių parduotuvė – „Zara“, sporto prekių ženklas – „Nike“, o savo stilių jis apibūdina taip: „Mano stilius laukinis, kasdienis. Mėgstamiausios spalvos matomos gamtoje, bet nebūtinai drabužiuose – violetinė ir rožinė, net esu turėjęs rožinius kedus.“

Šiuo metu Vytis kiek pasimetęs: „Aš nežinau, kaip aš kažką išmoksiu, kaip aš kažką pasieksiu.“ Noras viską padaryti teisingai paverčia jo dienotvarkę bei vidinį pasaulį pernelyg sudėtingu. Tačiau jis puikiai žino, kad užaugęs nori gerai gyventi, daug uždirbti, turėti gražią šeimą ir „gyventi linksmą gyvenimą“. Didžioji svajonė – tapti krepšininku. Ir nors Vytis tapo „Dainų dainelės“ laureatu, būti dainininku jis visiškai netrokšta: „Kas man prasčiau sekasi, tuo dabar ir noriu būti.“

Muzika, kuri atveria dar vieną pasaulį

Stropūs, atsakingi ir sąžiningi vaikai dažnai tampa suaugusiųjų pasididžiavimu bei pavyzdžiu kitiems. Tačiau po šia nepriekaištinga išore dažnai slepiasi per anksti prisiimta didžiulė lūkesčių ir pareigų našta.

Vyčio gyvenimo tempas primena muzikinius amerikietiškus kalnelius: vieną akimirką – ritmingas repas, kitą – džiazas, dar kitą – bliuzas ar rokas.

„Dar darželyje diedukas sakydavo, kad turiu gražų balselį ir privalau dainuoti“, – pasakoja Vytis. Vieną dieną mama pasiūlė nueiti į dainavimo pamoką. Jis nuėjo, padainavo – ir taip atsidūrė Kėdainių muzikos mokykloje, Neringos Prascevičienės dainavimo studijoje.

Kaip pats teigia, iš pradžių dar gerai nesuprato, ar tikrai nori dainuoti, tačiau muzikai, ten tvyrančiai atmosferai ir mokytojų charizmai atsispirti nesugebėjo. Šiandien jis ne tik dainuoja, bet ir mokosi groti būgnais bei saksofonu. Abu instrumentai jam patinka vienodai.

Muzikos mokyklos mokslo metų pabaigos koncerte Vytis padainavo 2017 metų „Eurovizijos“ laimėtojo Salvadoro Sobralio dainos lietuvišką versiją, kurios žodžius parašė mokytoja Neringa, o po kelių mėnesių jau sutiko dalyvauti „Dainų dainelėje“. Tokie greiti posūkiai ir aukšta kartelė pareikalavo ne tik didelio talento, bet ir nuolatinio atsidavimo bei ištvermės.

„Kai esu susitelkęs į krepšinį, klausausi repo, bet kai galvoju apie dainavimą, mintyse skamba džiazas, bliuzas, rokas. Dainavime, aišku, dažniausiai – popsas ir džiazas. „Dainų dainelei“ dainą „Man patinka džiazas“ pasiūlė mokytoja, ir aš ją priėmiau“, – pasakoja Vytis ir priduria: „Esu labiau solistas nei choristas.“

Ar vaikinukas supranta, kokį didžiulį darbą per tokį trumpą laiką jis nuveikė? Ko gero, ne iki galo, nes kalbėdama su juo nepajutau nė menkiausio pasididžiavimo ar puikybės – greičiau nuoširdų džiaugsmą. Sužinojęs, kad tapo laureatu, jis naujieną iš karto pranešė klasiokams: „Viduje aš šokinėjau, neišlaikiau džiaugsmo, visas likusias pamokas prasėdėjau šypsodamasis.“

Ketvirtos klasės mokslo metai jam buvo patys sunkiausi iš visų pradinių klasių. Reikėjo suderinti mokslus, sportą, muziką ir pasiruošimą konkursui.

„Kai atėjo vasaros atostogos, taip apsidžiaugiau pasiekęs tiek daug ir baigęs mokslo metus gerais pažymiais… Dieve mano, kaip gaila, kad šios atostogos prabėgo taip greitai!“ – nostalgiškai užbaigia jis.

Muzikinis skonis: nuo V. Kernagio iki Tupaco

Jaunojo pašnekovo muzikinis akiratis gerokai nustebino. Jis man surengė tikrą pamokėlę apie šiuolaikinės muzikos žanrus. Vytis klausosi „drum and bass“, senojo hiphopo, repo, roko, džiazo. Kurį laiką klausėsi „4am Kru“ – „jungle“ ir „drum and bass“ scenai priskiriamo projekto, o vėliau atrado senąjį hiphopą.

„Nuo antros klasės pradėjau klausytis senoviško hiphopo. Tai buvo Snoop Dogg, Tupac Shakur, Dr. Dre – pasaulinio garso reperiai, o labiausiai prie širdies buvo ir tebėra Tupaco daina „Changes“, – emocingai pasakoja Vytis.

Šis kūrinys – viena jautriausių Tupaco dainų, kalbanti apie nelygybę, skurdą, rasizmą ir visuomenės poreikį keistis. Įdomu tai, kad būtent pagarbos vieni kitiems stygių ir patyčias Vytis įvardijo kaip vieną didžiausių šiuolaikinio jaunimo problemų.

Jam patinka ir lietuviška muzika. Vytis vertina Vytauto Kernagio kūrybą, kurios klausydavosi namuose kartu su tėvais ir seneliais, ir yra atlikęs dainą „Kolorado vabalai“. Jam patinka grupė „Hiperbolė“, kurios dainos dažnai skamba namuose. Iš lietuvių atlikėjų koncertų jam įsiminė Vaidas Baumila ir Monika Liu.

Vyčiui labai patinka Lino Adomaičio daina „Vandenynai“. Vytis net norėtų ją kada nors sudainuoti scenoje kartu su pačiu atlikėju. Jam imponuoja ir kita L. Adomaičio daina „Tavo spalvos“, kurios priedainį jis čia pat su polėkiu ir uždainavo.

Tokie Vyčio pasirinkimai žavi: jo pasaulyje organiškai dera lietuviška klasika, džiazas, popsas, repas, senasis hiphopas ir modernūs ritmai. Tai nėra atsitiktinis klausymasis. Jis girdi žodžius, nuotaiką, ritmą ir prasmę. Retas jo amžiaus vaikas geba taip sąmoningai sugerti muzikos įvairovę ir paversti ją savo įkvėpimu. Būtent šis jautrus įsiklausymas leidžia jam pačiam scenoje suskambėti taip įtikinamai ir natūraliai.

Baimė suklysti

Muzika ir scena Vyčiui dažnai atneša ne tik prožektorių šviesą bei žiūrovų plojimus, bet ir tylią, iš išorės nematomą vidinę kovą. Už džiaugsmingo pasirodymo neretai slepiasi gilios vidinės pamokos, itin aukšta sau iškelta kartelė ir jautri širdis, reaguojanti į mažiausią smulkmeną. Tai supratau iš to, kaip jautriai jis pasakojo po koncerto save graužęs dėl kelių pamirštų žodžių.

„Per anksti apsidžiaugiau, kad gerai sudainavau, ir tada…“ – prisimena jis.

Viešumos Vytis nebijo, tačiau scenos jaudulys jam puikiai pažįstamas. Jis yra dainavęs Senamiesčio progimnazijos ir Muzikos mokyklos scenose, bet daugiausia jaudulio patyrė Kėdainių kultūros centre, Talentingų vaikų apdovanojimų šventėje. „Trūko energijos, tokia didelė scena, vos ne visi Kėdainiai susirinkę, o jei suklysiu – kaput“, – atvirauja jis.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vaikinukas atsipalaidavo tik dainos pabaigoje, o visą kitą laiką jautė didžiulį stresą.

„Kai pradedu dainuoti, jaudulys kažkur dingsta, bet mano veidas jį kažkaip išlaiko. Pats kūnas jį sulaiko, nes dreba kojos. Mano smegenys nebebijo, aš pats nebebijau, aš dainuoju, dauguma šypsosi, mane filmuoja televizija, bet kojos vis tiek dreba. Aš labai bijau suklysti“, – prisipažįsta Vytis.

Patyčių šešėlis

Tačiau bėda slypi ne scenoje. Blogiausia, pasak Vyčio, yra tai, kas gali laukti nužengus nuo jos.

„Įsivaizduojat, aš suklysiu, o atėjus į klasę mane visi pradės apkalbinėti: Vyti, tu padarei tą ne taip, aną ne taip. Būna ir krepšinio varžybose, nes aš tikrai neturiu to didelio talento, man sako: Vyti, kodėl tu metei, tu nepataikei, tu nemoki žaisti“, – neslėpdamas apmaudo pasakoja berniukas.

Jis puikiai jaučia, kada su juo elgiamasi negražiai. Kartais stengiasi atsiriboti, kartais bando kažką pakeisti – ir jam tai dažnai pavyksta.

Vytis garsiai ir labai tiksliai įvardijo tyliąją XXI amžiaus epidemiją – patyčias. Ir padarė tai ne kaip suaugęs moralistas, o kaip vaikas, kuris pats tą jaučia ir mato kasdienybėje. Ne kiekvienas išdrįsta atvirai prabilti apie tai, kas skaudina, nes tam reikia ypatingos vidinės drąsos. Berniuko balsas atskleidžia ne tik jo paties brandą, bet ir suteikia stiprybės kitiems, tyliai išgyvenantiems panašius potyrius.

Mano akimis, tai viena skaudžiausių šio laikmečio problemų – vaikai vieni kitus kritikuoja taip, lyg patys niekada neklystų. Patyčioms dažnai nereikia jokios rimtos priežasties. Užtenka būti kitokiam, jautresniam, labiau matomam, dainuoti scenoje, apsirengti ne taip, kaip visi, arba tiesiog nepataikyti metimo.

Krepšinis ir komandos pamokos

Apie krepšinį – atskira kalba: prabilęs apie mėgstamą užsiėmimą, vaikinukas akimirksniu atgijo. Vyčiui krepšinis nėra vien kamuolys, metimai ir taškai – jis labai aiškiai supranta, kad tai komandinis žaidimas.

„Vien kamuolio valdymo vienam žaidėjui neužtenka, reikia pasuotis. Kaip kiti to nesupranta?“ – stebisi jis.

Vytis treniruojasi Kėdainių sporto centre, kur kiekvienas treneris jam paliko svarbų pėdsaką. Pirmąjį savo trenerį Klaidą berniukas prisimena itin šiltai, antrasis – Linas – įdiegė supratimą apie komandinio žaidimo svarbą, o nuo rugsėjo Vytį tobulėti moko naujasis treneris Laurynas.

Vytis kaip žirnius beria pozicijų pavadinimus, sutrumpinimus, turnyrus, taškus ir užimtas vietas. Jam visa tai svarbu. Tačiau dar svarbiau – kaip komanda elgiasi aikštelėje. Pats jis dažnai žaidžia keliose pozicijose ir labai gerai supranta, kad laimėti vienam neįmanoma.

„Aš nepelnau taškų, bet labai daug kamuolių pasuoju tiems, kuriems, manau, jų reikia. Tačiau ką gero bedaryčiau aikštelėje, jie (komandos draugai) to nepripažįsta“, – atvirauja Vytis.

Jis giliai jaučia, kad tikrasis komandos pagrindas yra pasitikėjimas, vieningumas ir pagarba. Būtent todėl Vytį taip skaudina komandos draugų elgesys, kai šie nepasuoja kamuolio, nemato laisvo žaidėjo, lygina vienus su kitais ar svaidosi skaudžiais žodžiais.

„Dėl krepšinio man niekas tikrai nieko nepavydi, ir aš nenoriu, kad man kas nors pavydėtų. Aš noriu, kad kiekvienas siektų savo tikslų, imtų pavyzdį iš savo dievukų – tokių kaip Maiklas Džordanas, LeBronas Džeimsas, Stefas Karis ar Kobis Braiantas. Man nefaina, kad negaunu kamuolio, nes pats jį atsikovoju, kad manęs nemato, kai esu laisvas. Jie net patys nesipasuoja, nebando draugiškai žaisti kartu. Geri žaidėjai pasuoja, leisdami kitiems pelnyti taškus. Ne aš geriausiai žaidžiu krepšinį, man svarbiau, kad komanda gerai žaistų, o ne kad vienas žibėtų. Aš matau problemas mūsų komandoje“, – atvirai dalijasi Vytis.

Šie žodžiai nuskambėjo labai brandžiai. Iš mano perspektyvos atrodo, kad per sportą Vytis išmoko daugiau nei vien taisyklių. Jis išmoko matyti žmones. Matyti, kada komanda tampa komanda, o kada tik būriu vaikų, kovojančių dėl kamuolio.

Nuo omleto iki tėčio ramenų

Muzika ir krepšinis Vyčio gyvenime užima ypatingą vietą, tačiau jo kūrybinė energija liejasi ne vien scenoje ar aikštelėje. Pasirodo, šis vienuolikmetis turi dar vieną talentą – jis su didžiuliu noru ir smalsumu sukasi virtuvėje.

Pirmasis jo kulinarinis šedevras buvo omletas. Apie jo gaminimo procesą Vytis gali pasakoti iki smulkiausių detalių. Vėliau atsirado ramenai ir japoniška miso sriuba, kuriuos jis mokosi gaminti iš savo tėčio. Beje, jo pagamintos sriubos teko paragauti ir man: ji tiršta, gyvybinga, maistinga, sodraus, bet kartu gaivaus skonio.

Vytis mėgsta eksperimentuoti. Kaskart prideda vis naujų ingredientų. Vienas netikėtų atradimų – šlakelis medaus. Bravo – džiazas karaliauja ir jo virtuvėje!

Prabilęs apie maistą, Vytis neslepia dėkingumo ir pagarbos tėčiui Domui: „Jis labai daug gamina, viską, o jo maistas – labai skanus. Jis verda troškinius, o ne šiaip verda bulves su dešrelėmis.“

Vaikinukui patinka ir Beata bei jos virtuvė, nes ji – kėdainietė, o iš televizijos ekrano labiausiai įsiminė italas Gian Luca: „Dėl pomidorų ir jo paties šaunumo; jam maistas turi ne tik gerai atrodyti – jis privalo būti skanus“, – teigia Vytis.

Paklaustas, su kuriuo kulinaru norėtų ruošti maistą televizijos laidoje, berniukas atsako be jokios dvejonės: „Su tėčiu! Gamintume ramenus – sriubą su makaronais, kiaušiniu, jūros dumbliais, morkomis ir labai daug kuo. Gal dar su kokia plėšyta vištiena, nežinau, sugalvočiau. Visko daug, viskas skanu, viskas tinka.“

Čia ir išryškėja tikroji šeimos vertybių esmė. Jos kuriamos ne per sausus pamokymus ar taisyklių rinkinius, o per gyvą bendrystę virtuvėje, kvapus, bendrą ragavimą bei nuoširdų pasitikėjimą vienas kitu. Šiose paprastose kasdienėse patirtyse gimsta saugumo jausmas, kurio jokia mokykla ar vadovėlis neatsvers.

Japonija vaiko akimis

Galbūt meilė japoniškai virtuvei ir kultūrai neatsirado iš niekur. Šią vasarą Vytis su šeima keliavo po Japoniją. Kelionė jam paliko didžiulį įspūdį: Tokijas, šventyklos, kimono, japonų kalba, animė kultūra.

Šeima aplankė ir gatvę, kurioje renkasi animė personažais persirengę žmonės. Vyčiui jie atrodė keistai – tarsi dideli, judrioje gatvėje atgiję žaislai. Tačiau jis pridūrė su brandžiu supratingumu: „Pieštus animė mėgstu, juk čia Japonija, reikia suprasti tuos žmones.“

Maisto išragauta įvairiausio. „Keista, kad Japonijoje nė karto nevalgėme sušių“, – šypteli Vytis. Užtat šeima mėgavosi wagyu jautiena, įvairiais ramenais, bulvių salotomis, dumbliais, o kai tradicinė japonų virtuvė trumpam pabosdavo, rinkdavosi meksikietiškus takus ar itališkas picas.

„Japonija faina šalis, tinka, galėčiau. Kai užaugsiu, ten dar grįšiu“, – tvirtai sako Vytis.

Jo smalsus žvilgsnis jau krypsta ir į kitas Europos bei Azijos šalis, galbūt kada nors – ir į Afriką. Būdamas vienuolikos, jis jau turi gyvų kelionių įspūdžių, kurie pamažu formuoja jauną, pasauliui atvirą žmogų.

Kaip gimsta sveiki įpročiai – virtuvės pamokos

Kadangi Vyčio mama yra sveikos mitybos specialistė, negalėjau nepasidomėti, kaip sveiką mitybą supranta jis.

„Aš mėgstu sveikai maitintis, noriu sveikai maitintis, nors retkarčiais nusiperku čipsų ir kolos. Kaip ir šiandien…“ – prisipažįsta vaikinukas.

Tokios mažos pagundos jam nesvetimos, juk jis – dar vaikas. Tačiau sveiko maisto supratimas ir gebėjimas pasimėgauti gyvenimo skanėstais, kad ir paprastų traškučių pavidalu, rodo brandų, bet nesuvaidintą požiūrį į kasdienybę. Namuose laikomasi paprasto susitarimo: kasdienybėje stengiamasi maitintis sveikai, o skanėstai paliekami savaitgaliams. Dažniausiai tai būna ledai.

„Stengiuosi valgyti kuo daugiau baltyminio maisto, mėsos, nes dabar sportuoju ir man reikia, kad augtų raumenys. Mano manymu, sveikiausia yra vištiena ir jautiena. Tačiau man niekada neatsibostų ramenai ir pica!“ – sako Vytis.

Jis turi ir mėgstamiausią piceriją – „Pilypas ir pipiras“, kur renkasi „Capricciosa“ picą. O „Kavamanijoje“ prie bokšto mėgstamiausias jo pasirinkimas – angliški pusryčiai.

Vytis supranta ir žaliavalgius, vegetarus bei veganus – jam aišku, kad kai kuriems žmonėms gaila gyvūnų. Tačiau jam gaila ir tų, kurie laikydamiesi itin griežtų dietų alina savo organizmą. Jo požiūris į maistą nėra kategoriškas. Jis gyvas, praktiškas, paremtas šeimos pavyzdžiu, sportu ir paties atrastais skoniais.

Štai ir atsakymas, kaip vaikams formuojami sveikos mitybos principai – ne sausomis lentelėmis iš mokyklos plakatų ir ne griežtu liepimu suvalgyti viską, kas padėta ant stalo. Jis pats turi atrasti balansą, suprasti, kas kūnui suteikia energijos, o kas – tik trumpalaikį malonumą. Kai vaikas mato tėvų pavyzdį, pats gamina, ragaudamas atranda naujus skonius ir jaučia palaikymą, sveikas gyvenimo būdas tampa ne prievole, o sąmoningu pasirinkimu.

Ką reiškia būti mokiniu šiandien

– Su kuo palygintum šiandieninę mokyklą? – klausiu Vyčio.

– Su kalėjimu. Tikrai nesu didelis mokyklos gerbėjas. Mokausi, džiaugiuosi, kad kažką išmoksiu.

Jeigu vieną dieną Vytis galėtų būti direktoriumi, pirmiausia jis sugriežtintų mokinių elgesio taisykles. Jam atrodo neteisinga, kai gera, rami mokytoja stengiasi vesti pamoką, o klasė triukšmauja ir jos neklauso.

„Yra labai faina, gera mokytoja, aš tyliu, bet visa klasė per jos pamoką triukšmauja. Griežtų mokytojų pamokose vyrauja tyla – jų bijo“, – teigia pašnekovas.

Viena iš tokios netvarkos priežasčių, pasak Vyčio, yra ir telefonai – kai kurie mokiniai per pamokas pasislėpę jais naudojasi. Telefonų mokykloje visiškai uždrausti jis nenorėtų – išmanieji reikalingi dėl saugumo jausmo ir galimybės susisiekti su tėvais nelaimės atveju. Tačiau problema akivaizdi: žydrieji ekranai jau seniai peržengė ribą tarp pagalbos ir priklausomybės.

„Aš tikrai nesu priklausomas nuo telefono, nes mėgstu gamtą, žaidžiu krepšinį, važinėjuosi dviračiu, o telefone – tik kartais pažaidžiu“, – pripažįsta Vytis. Ir greitakalbe išvardija populiarius žaidimus: „NBA“ bei „Roblox“.

Savo nuomonę jis turi ir apie atostogas. Jos, jo manymu, per trumpos: „Duokite kokias tris savaites pailsėti, kas tos dvi savaitės Kalėdoms, o kiek mes mokėmės…“ Svarus argumentas iš to, kuris iš tiesų sąžiningai sėdi prie knygų.

Veipinimas – mada ar spąstai?

Dar viena problema, kurios, pasak Vyčio, jau neįmanoma nematyti – paauglių veipinimas. Viešose vietose, mieste ar parkuose paaugliai atvirai pučia dūmus, o aplinkiniai dažnai tiesiog nusisuka.

„Taip, čia mada: kartais atrodo, kad kai niekas nemato, jis neveipina, bet tada siūlo kitiems, kad tik praplėstų rūkančių ratą. Priklausomybė – tai kažkas sunkiai sustabdoma“, – teigia Vytis.

Jam pačiam taip pat yra siūlę, net nepažįstami gatvėje. Tačiau jis supranta, kodėl kai kurie vaikai pasiduoda: iš baimės atrodyti kitokiam, iš noro pritapti, iš noro būti „kaip visi“. Paklaustas, ką darytų turėdamas neribotas galimybes, Vytis atsako paprastai – uždraustų veipinti.

Stebina tai, kaip tiksliai vienuolikmetis įvardija problemas, kurias suaugusieji neretai bando apeiti: patyčias, telefonus, priklausomybes, norą pritapti bet kokia kaina, draugystės trūkumą. Jis ne viską apibūdina suaugusiųjų terminais, bet esmę supranta labai aiškiai.

Rasti tikrą draugą – rimtas iššūkis

Nepaisant visų šių suaugusiųjų pasaulio iššūkių, Vyčio kasdienybėje labai svarbu tai, kas vaikystėje yra šventa ir nesumeluota – draugystė: „Ištikimi draugai vienas kito neišduoda, o jei susipyksta, neima iškart į širdį. Aš vis tiek juk būnu savimi. Mano geriausias draugas gyveno Kėdainiuose, o dabar išsikraustė į Vilnių. Man liūdna, nes jis buvo vienintelis draugas, su kuriuo susitikdavau. Aš jo visą laiką laukiu, skambinu ir klausiu, kaip jam sekasi.“

Vyčiui neužtenka vien pasikalbėti per kamerą. Jis nori susitikti, kažką nuveikti kartu. „Turiu draugų, bet jie visi užsiėmę, kaip ir aš“, – liūdnai konstatuoja jis.

Ir vėl prieš akis – šiuolaikinio vaiko pasaulis. Pilnas veiklų, būrelių, ekranų, grafikų, bet kartais labai stokojantis paprasto buvimo kartu.

Brandžios gyvenimo pamokos

Štai toks yra Vytis – vienuolikmetis berniukas iš Kėdainių, virtualius pasaulius iškeitęs į tėčio virtuvėje verdamą rameną. Jame nuostabiai dera vaikiškas nuoširdumas ir stebėtinai brandus, kritiškas žvilgsnis į pasaulį. Jis aiškiai mato suaugusiųjų pasaulio ydas, moka atskirti tikrus dalykus nuo primestų madų, vertina kokybišką maistą, gyvą draugystę ir sportą, o ne skaitmeninius pakaitalus.

Jo lūpomis kalba karta, kuri nenori aklai sekti taisyklėmis, bet ieško prasmės ir tikrumo. Ir nors jo akys kartais žvelgia į tolumą su ilgesiu, o kasdienybėje tenka pasigalynėti su išmaniųjų ekranų pagundomis ar griežta mokyklos rutina, Vytis visada išlieka savimi.

Akivaizdu, kad ir kiek atsakomybių visuomenė bandytų permesti ugdymo įstaigoms, mokytojams ar švietimo politiką formuojančioms ministerijoms, esminis vertybių pamatas nekinta. Vertybių, kultūros ir elgesio normų pirminis šaltinis bei svarbiausia atrama visada buvo, yra ir išliks ŠEIMA. Būtent namuose padedami esminiai žmogaus asmenybės pamatai, ant kurių vėliau statoma visa kita.

Pasaulis vaiko akimis: ne vertinti, o suprasti

Šis interviu mane išmokė pažvelgti į pasaulį jauno žmogaus akimis: nevertinti jo elgesio ar pasiekimų iš anksto, neįsigilinus, kiek tam prireikė laiko ir nematomų pastangų. O bene svarbiausia – suvokti, kokį lemiamą vaidmenį atlieka aplinka, kurioje mažasis žmogus žengia pirmuosius savarankiškus žingsnius. Tai be galo didelė atsakomybė – būti šalia augančio ir bandančio perprasti visas sudėtingas šio pasaulio taisykles.

Vyti, man buvo garbė tave pažinti, vertinu kiekvieną tavo žodį kaip neįkainojamą pamoką apie tai, ką reiškia būti jaunu, jautriu ir drąsiu žmogumi. Lik toks pat atviras pasauliui ir niekada nenustok tikėti savo jėgomis – scenoje, krepšinio aikštelėje ir kasdienybėje.