Mūsų emocijos – jų ginklas. Kaip dezinformacijos skleidėjai naudojasi baime ir pykčiu?

Kiekvienas iš mūsų bent kartą yra patyręs tą staigų jausmą, kai iš baimės net kojos nutirpsta. Perbraukiame pirštu per išmaniojo telefono ekraną, akys užkliūva už rėkiančios antraštės ir krūtinėje kažkas persiverčia. Tai gali būti gąsdinantis pranešimas apie tariamai artėjančią grėsmę, slapta valdžios priimtą „pražūtingą“ sprendimą ar eilinį skandalą, žadantį pasaulio pabaigą. Širdis ima plakti tankiau, pirštai patys ieško mygtuko „dalytis“, o galvoje aidi tik viena mintis: „Visi privalo tai sužinoti!“

Būtent šią trapią sekundę mes tampame pažeidžiamiausi. Kol esame įsitikinę, kad giname tiesą ir saugome savo artimuosius, kažkas kitas trina rankomis – manipuliacija suveikė nepriekaištingai. Kodėl šiuolaikiniame informaciniame kare pažangiausiu ginklu tapo mūsų pačių prigimtinės emocijos? Kaip nutinka, kad racionalus, išsilavinęs žmogus akimirksniu praranda kritinį mąstymą ir patiki pramanais?

Apie tai, kodėl dezinformacijos skleidėjai taikosi į mūsų baimę ir pyktį, ir kodėl šios dvi emocijos laikinai išjungia loginį mąstymą, kalbamės su sveikatos psichologe Gintare KUČIAUSKAITE, dirbančia Kauno psichikos sveikatos centre bei reabilitacijos klinikoje Kėdainiuose, dėstančia Vytauto Didžiojo universitete ir kasdien padedančia žmonėms susigrąžinti vidinę pusiausvyrą nerimo krečiamame pasaulyje.

Pavojų emocijos atpažįsta greičiau nei protas

Pradėdama pokalbį, psichologė G. Kučiauskaitė atkreipia dėmesį į tai, kad šiandienos informacinis fonas yra itin jautrus. Pati gyvendama Kėdainių rajone, ji pastebi, kad geopolitinė įtampa tiesiogiai veikia žmonių psichologinę savijautą.

„Kadangi pati gyvenu Kėdainių rajone, noriu daliai savo klientų padėti ir savo gimtajame mieste. Daugiausia konsultuoju žmones, susiduriančius su padidėjusiu nerimu, taip pat dažni psichosomatiniai ir nuotaikos sutrikimai, įvairios krizinės gyvenimo situacijos, kai tenka persvarstyti savo prioritetus ir gyvenimą.

Žinoma, šiuo metu itin aktuali ir geopolitinė situacija – padidėjęs nerimas dėl galimų karinių konfliktų mūsų šalyje, jau vykstančių karų už mūsų valstybės sienų bei besikeičiančios pasaulio tvarkos. Tai ypač aktualu jauniems žmonėms, kurie tik pradeda kurtis gyvenimą, šeimas“, – sako specialistė.

Būtent šioje įsitempusioje visuomenėje dezinformacija randa pačią derlingiausią dirvą. Tačiau kodėl melagienų autoriai beveik be išimties taikosi į dvi bazines emocijas – pyktį ir baimę? Psichologės teigimu, atsakymas slypi pačioje žmogaus fiziologijoje ir evoliucinėje paskirtyje.

„Čia labai svarbu suprasti emocijų prasmę. Aš dažnai savo pacientams sakau, kad emocijos prilygsta kūno pojūčiams ir signalams – jos suteikia informaciją apie mūsų organizmo poreikius. Tad tokios emocijos kaip baimė ir pyktis yra bazinės organizmo reakcijos, kurios signalizuoja apie artėjančią grėsmę (baimės atveju) arba pažeistas ribas (pykčio atveju)“, – aiškina psichologė.

Anot specialistės, baimė yra skirta mūsų išlikimui. Ji padeda išvengti pavojaus ir imtis neatidėliotinų veiksmų.

„Klasikinis pavyzdys – link mūsų artėjantis piktas šuo. Kai mus kažkas gali užpulti, organizmas reaguoja stresine reakcija, pereina į didesnio budrumo būseną: padažnėja širdies ritmas, įsitempia raumenys, išskiriamas adrenalinas ir kiti hormonai, dėmesys susiaurėja į tai, kas atrodo pavojinga. Tuo metu mes paprastai mažiau linkę ramiai analizuoti visas aplinkybes, o stengiamės čia ir dabar imtis veiksmo.

Tačiau jei mūsų fiziškai niekas ir nepuola, žmogaus organizmas į grėsmę reaguoja lygiai taip pat. Jei perskaitome grėsmingą informaciją ekrane, patiriame tą patį, lyg bėgtume nuo pikto šuns“, – aiškina G. Kučiauskaitė.

O kai įsijungia ši instinktyvi streso reakcija, smegenų dalys, atsakingos už gilų, lėtą ir racionalų mąstymą, tiesiog nustumiamos į antrą planą.

„Būtent todėl dezinformacijos skleidėjai ir taikosi į bazines emocijas, kurios sumažina mūsų galimybes ramiai apgalvoti, išanalizuoti tam tikrą informaciją bei kritiškai ją įvertinti. Manipuliuojantis turinys dažnai pirmiausia siekia ne ką nors įrodyti, o sukelti jausmą: išgąsdinti, papiktinti, sukelti pasipiktinimą. Kai emocija jau sužadinta, žmogų daug lengviau paskatinti reaguoti impulsyviai“, – pabrėžia psichologė.

Kodėl blogos žinios mus tiesiog užburia ir įtraukia?

Žiniasklaidos užkulisiuose seniai žinomas skaudus paradoksas – skaitytojai dažnai piktinasi, kad spaudoje ir portaluose per daug neigiamų naujienų, tačiau paspaudimų statistika rodo tiesiog paradoksalius skaičius. Straipsnis apie pavogtus koldūnus ar baisią avariją sulaukia dešimteriopai didesnio susidomėjimo nei pasakojimas apie talentingą krašto dailininkę ar gražią bendruomenės talką. Kodėl žmones taip nevaldomai traukia katastrofos?

Psichologė paaiškina, kad šis elgesys – tiesioginis tūkstantmečius trukusios žmogaus evoliucijos palikimas.

„Evoliuciškai buvo prasminga greičiau sureaguoti į galimą pavojų, net jeigu vėliau paaiškėdavo, kad grėsmė nebuvo tokia didelė. Geriau dešimt kartų be reikalo krūptelėti nuo garso krūmuose, negu vieną kartą nepastebėti realaus pavojaus.

Šiuolaikinėje informacinėje aplinkoje šis mechanizmas gali būti išnaudojamas. Žinoma, čia svarbus ir mūsų vertinimas – ar mes informaciją suvoksime kaip grėsmingą.“

Pasak pašnekovės, baisių naujienų skaitymas dažnai yra pasąmoningas, nors ir klaidingas bandymas apsisaugoti:

„Antraštė apie nelaimę ar pavojų mūsų dėmesį pagauna greičiau nei neutrali ar pozityvi informacija. Jei kažkur nutiko nelaimė, mes pasąmoningai stengiamės apie ją sužinoti kuo daugiau, tikėdamiesi, kad ši informacija padės patiems išvengti panašaus likimo.

Savotiškai renkame informaciją apie pavojus tikėdamiesi jaustis saugesni.

Tačiau čia susidaro pavojingas paradoksas – kuo daugiau bauginančios informacijos vartojame, tuo nesaugesnis mums pradeda atrodyti pasaulis.“

Taip žmogus patenka į užburtą ratą, kai perskaitęs nerimą keliančią žinią, jis bando sumažinti kylantį nesaugumą ieškodamas papildomų detalių, tačiau kiekvienas naujas baisus faktas nerimą tik dar labiau pakursto.

Tuo tarpu šviesios, pozityvios istorijos nesukelia staigaus fiziologinio sužadinimo – jos nekelia streso hormonų pliūpsnio, todėl mūsų smegenims atrodo mažiau skubios, nors psichologinei sveikatai yra gyvybiškai būtinos.

Kada naujienų sekimas tampa iš lėto jus žalojančiu įpročiu?

Šiandieniniame pasaulyje visiškai atsiriboti nuo informacijos būtų tiesiog neįmanoma. Maža to, ir neatsakinga. Tačiau kur baigiasi sveikas pilietinis budrumas ir prasideda save naikinantis įprotis, kuriam interneto vartotojai net sugalvojo specialų terminą – „doomscrolling“ (nuolatinis blogų žinių rijimas)?

Psichologė Gintarė atkreipia dėmesį, kad vertinant šią ribą svarbiausia yra ne perskaitytų straipsnių skaičius, o tai, kaip ši informacija transformuoja mūsų kasdienybę.

„Sveiku atveju mums visiems yra naudinga žinoti, kas vyksta pasaulyje, nes tuomet galime imtis prevencinių veiksmų grėsmei išvengti.

Tačiau svarbu suprasti, kad vieni žmonės yra pažeidžiamesni grėsmingai informacijai nei kiti – tai lemia asmeninė patirtis, socialinė aplinka ir kiti veiksniai. Jeigu žmogus perskaito naujienas, sužino esmę, grįžta prie savo darbų ir galbūt šiek tiek pakoreguoja savo elgesį (pavyzdžiui, ramiai susideda išvykimo krepšį su būtiniausiais daiktais, jei tektų dėl saugumo palikti namus) – tai yra sveikas, adaptyvus vartojimas“, – pastebi psichologė.

Pavojaus signalai įsijungia tuomet, kai naujienų srautas ima kontroliuoti žmogaus mintis, o ne atvirkščiai.

„Susirūpinti verta, kai atsiranda nuolatinis poreikis tikrinti naujienas, darosi sunku padėti telefoną į šalį, informacijos karštligiškai ieškoma naktį. Jei perskaičius pranešimus ilgai jaučiamas nerimas, darosi sunku užmigti, susikaupti, o žmogus pradeda gyventi nuolat laukdamas blogio – toks elgesys neveda į jokį konstruktyvų sprendimą.

Ilgainiui nuolatinis grėsmės turinys palaiko organizmo padidėjusio budrumo būseną. Net kai šalia nėra jokio realaus pavojaus, žmogus jaučiasi taip, lyg privalėtų bet kurią akimirką gintis. Dėl to išsenka nervų sistema, auga dirglumas, lėtinis nuovargis, atsiranda miego sutrikimai. Tokiu atveju informacijos srautą būtina drastiškai riboti.“

Vilkas avies kailyje, arba kaip melą galima įsukti į tiesos popierėlį

Vienas didžiausių dezinformacijos spąstų – jos gebėjimas meistriškai manipuliuoti tiesa. Tikri melagienų virtuozai retai kada kuria melą nuo nulio. Dažniausiai paimamas realus įvykis, statistikos trupinys ar tikras faktas, tačiau jis apipinamas dramatiškomis interpretacijomis, nutylint svarbiausias aplinkybes ir paliekant tik tai, kas bado jautriausias visuomenės žaizdas.

Kodėl susidūrus su tokia informacija net ir protingi žmonės neskuba tikrinti šaltinių?

„Emocija visada suveikia gerokai greičiau, negu sąmoninga analizė, – teigia psichologė. – Perskaitę mums jautrią, grėsmingą ar piktinančią informaciją, mes pirmiausia išgyvename stiprų afektą, o tik vėliau, jei apskritai lieka jėgų, pradedame svarstyti. Dezinformacijoje specialiai įpinamas realus faktas ar egzistuojantis pavojus, kad būtų paleistas reakcijos mechanizmas. Be to, žmonės natūraliai linkę lengviau priimti tą informaciją, kuri atitinka jų jau turimus įsitikinimus. Jeigu žinutė patvirtina tai, kuo žmogus jau šventai tikėjo arba ko labiausiai bijojo, smegenys patiria savotišką palengvėjimą ir poreikis tikrinti faktus tiesiog išnyksta.“

Šį procesą socialiniuose tinkluose nepaprastai paspartina moralinis pasipiktinimas. Pyktis – viena labiausiai užkrečiamų būsenų internete. Štai parašyti piktą, smerkiančią repliką ar pasidalyti skandalu daugeliui pavyksta per kelias sekundes, o padėkai ar geram žodžiui dažnai pristinga laiko.

„Pyktis yra didžiulį energijos užtaisą nešanti emocija – ji tiesiog verčia veikti, – aiškina sveikatos psichologė. – Jei informacija pažeidžia mūsų ribas, pavyzdžiui, pranešama apie teisių ribojimą ar neteisybę, kyla natūralus impulsas kažką daryti, protestuoti, netylėti. Moralinis pasipiktinimas socialinėje erdvėje atlieka ir svarbią bendruomeninę funkciją: viešai pasmerkdami kažką, mes tarsi demonstruojame savo vertybes, pranešame aplinkai, kuriai grupei priklausome, kas yra „mūsiškiai“, o kas – „priešai“.

O džiaugsmas, ramybė ar dėkingumas nereikalauja skubaus fizinio ar virtualaus veiksmo, todėl pozityvios žinios plinta gerokai lėčiau.“

Sąmokslo teorijos padeda žmonėms išgyventi nežinomybę

Greta kasdienių politinių ar socialinių melagienų klesti ir kur kas gilesnis reiškinys – sąmokslo teorijos. Jos vilioja žmones pasitelkdamos tą patį baimės, kaltinimų ir slaptumo kokteilį. Kodėl net XXI amžiuje tūkstančiai žmonių pasirenka gyventi alternatyvioje realybėje, kai tarp mūsų esą vaikšto reptiloidai, Žemė yra plokščia, o mus visus valdo į slaptas ložes susibūrusi farmacijos mafija? 

Psichologė Gintarė pabrėžia, kad šis reiškinys atlieka labai svarbią psichologinę funkciją – gelbėja nuo sunkiai pakeliamos nežinomybės.

„Žmonės sąmokslo teorijomis susidomi dėl kelių svarbių priežasčių. Viena pagrindinių – desperatiškas poreikis suprasti pernelyg sudėtingą, chaotišką pasaulį. Kai aplink vyksta grėsmingi, sunkiai paaiškinami reiškiniai (pandemijos, karai, ekonominės krizės), žmogui nepakeliamai sunku susitaikyti su nežinia. Sąmokslo teorija pasiūlo stulbinamai paprastą ir patogų siužetą: yra konkretus kaltininkas, yra slaptas planas ir yra aiškus paaiškinimas“, – aiškina G. Kučiauskaitė.

Kita priežastis – elementarus kontrolės troškimas. Žmogaus psichika taip surėdyta, kad net žiaurus, bet suplanuotas blogis gąsdina mažiau nei mintis, jog pasaulis yra visiškai aklas ir atsitiktinis.

„Paradoksalu, tačiau mintis „kažkas viską slapta kontroliuoja“ kartais yra psichologiškai kur kas lengviau pakeliama nei suvokimas, kad niekas nieko nekontroliuoja, o daugelis įvykių yra tiesiog chaotiškų aplinkybių virtinė.

Kai yra aiškus blogietis, pasaulis tampa juodai baltas, mat atsiranda aiški skirtis tarp gerų ir blogų.

Be to, čia veikia stiprus bendruomeniškumo jausmas. Žmogus patenka į bendraminčių ratą, kur jo nerimas priimamas, kur jis jaučiasi suprastas. Vėliau iš tokios sistemos pasitraukti būna be galo sunku ne dėl pačių idėjų, o dėl baimės prarasti ryšį su ta grupe“, – sako psichologė.

Prie to prisideda ir saldus išskirtinumo jausmas. Frazė „Aš nesu bandos avis, aš praregėjau“ tampa stipriu savivertės ramsčiu.

„Mintis, kad „aš matau tai, ko nemato kiti“, leidžia pasijusti ne bejėgiu stebėtoju, o išrinktuoju, perpratusiu sistemą. Tai ypač veikia žmones, kurie savo realiame gyvenime jaučiasi neišgirsti, neįvertinti, neturintys jokios galios priimti sprendimus.

Formuojasi griežta tapatybė: „mes, kurie žinome tiesą“ prieš „juos, kurie miega“. Tokia skirtis didina nepasitikėjimą bet kuo, kas mąsto kitaip.“

Įdomu tai, kad šie mechanizmai veikia ne tik politikoje. Psichologė atkreipia dėmesį į sąsajas su sveikatos temomis, kurias pati nagrinėja akademinėje veikloje:

„Aš pati nemažai tyrinėju mažai kam žinomą reiškinį – ortoreksiją, arba liguistą, perdėtą polinkį į sveiką mitybą. Šioje srityje taip pat apstu dezinformacijos. Žmonės dažnai atranda alternatyvias, moksliškai nepagrįstas teorijas tiesiog ieškodami pagalbos, kai susiduria su sveikatos problemomis.

Nusivylę tradicine medicina, kuri turi ribas ir negali visko stebuklingai išgydyti, jie griebiasi drastiškų metodų. Tai suteikia iliuziją, kad jie patys visiškai kontroliuoja savo sveikatą, nors pasekmės kartais būna pražūtingos.“

Kaip išmokti valdyti emocijas, o ne leisti joms valdyti mus?

Kaip kasdienybėje atpažinti tą klastingą momentą, kai mus bandoma ne informuoti, o meistriškai išnaudoti? Psichologė pataria pirmiausiasąmoningai pažvelgti į savo paties kūno reakcijas.

„Kūnas dažnai sureaguoja kur kas anksčiau, nei mes spėjame sąmoningai įvertinti gautą informaciją.

Jei pajutote, kad staiga padažnėjo pulsas, įsitempė pečių juosta, suspaudė skrandį, sugniaužėte žandikaulius, per nugarą perbėgo karščio banga ar užplūdo aštrus nerimas – tai jau aiškus signalas.

Kitas labai svarbus manipuliacijos požymis – dirbtinis skubos jausmas. Toks turinys tarsi rėkia: reaguok dabar pat! Pasidalyk, kol neištrynė! Pasipiktink tuojau pat! Jei jaučiate šį spaudimą, žinokite, kad būtent tą akimirką būtina sustoti, o ne skubėti tikėti“, – pataria specialistė.

Ji sako, kad veiksmingiausia yra sąmoningai pasakyti sau „stop“ ir padaryti pauzę tarp kilusios emocijos ir fizinio veiksmo, tarkime, dalijimosi žinute arba pikto komentaro rašymo.

„Tiesiog padėkite telefoną į šalį bent kelioms minutėms. Paklauskite savęs: kokį jausmą man sukėlė šis tekstas? Jei jaučiu stiprų įsiūtį ar paniką, akivaizdu, kad šią akimirką nesu tokios būsenos, kad galėčiau objektyviai vertinti faktus.

Tik nusiraminus verta patikrinti šaltinį. Kas tai parašė? Kada? Ar apie tai praneša oficialūs, patikimi kanalai? Ar rėkianti antraštė apskritai atitinka patį tekstą?

Pauzė tarp emocijos ir reakcijos yra galingiausias ginklas prieš impulsyvumą“, – sako G. Kučiauskaitė.

Ką daryti, jei melo tinkle įsipainiojo artimasis?

Bene sunkiausias išbandymas ištinka tuomet, kai į dezinformacijos ar radikalių teorijų spąstus patenka patys artimiausi žmonės – tėvai, sutuoktiniai, seni bičiuliai. Natūrali pirmoji reakcija būna pasipiktinimas, noras atsiversti faktų tikrinimo puslapius ir griežtai įrodyti klystkelį. Tačiau, anot specialistės, logikos kirvis čia retai padeda.

„Vien tik sausi faktai dažniausiai yra pats neefektyviausias pirmasis žingsnis, – patirtimi dalijasi Gintarė. – Jeigu žmogus yra apimtas stiprios baimės ar gynybinės pozicijos, pradėję tiesmukai įrodinėti, kad jis klysta ar elgiasi naiviai, sulauksime tik dar didesnio pasipriešinimo. Jis tiesiog užsivers arba puls gintis.“

Pirmiausia, sako psichologė, reikia kalbėtis apie žmogaus emocijas ir parodyti jam palaikymą. Kai žmogus jausis išgirstas ir suprastas, tada bus pasiruošęs išgirsti ir kitokius argumentus.

„Būtina kalbėtis apie jausmus ir suteikti emocinį palaikymą. Galima pasakyti: „Matau, kad ši tema tave nepaprastai stipriai veikia“, „Suprantu, kad tau labai neramu dėl ateities“, „Suprantu tavo norą rasti aiškų atsakymą“.

Tai nereiškia, kad mes pritariame pačiam melui – mes tiesiog atliepiame žmogaus emocinę būseną, parodome, kad jį girdime.

Kai žmogus pasijunta saugus ir nepulamas, galima atsargiai pereiti prie klausimų. Užduodami ramūs, atviri klausimai („Kaip manai, kas naudinga tiems, kurie tai skelbia?“, „Kaip tu pats jautiesi tai skaitydamas?“) veikia kur kas geriau nei priekaištai, nes suteikia progą pačiam žmogui pradėti mąstyti ir pastebėti prieštaravimus“, – pataria specialistė.

Galiausiai ji sako, kad gerokai lengviau atsispirti manipuliacijoms yra tada, kai žmogus daugiau laiko skiria gyvenimui čia ir dabar, o ne spėlionėms, kas bus ateityje.

„Labai svarbu daugiau dėmesio skirti buvimui „čia ir dabar“, esamajame momente, savo kasdienybėje, nes šį laiką tikrai turime, o to, kas bus ar gali būti, nė vienas nežinome.

Kai aplink daug nežinomybės, mūsų mintys labai lengvai persikelia į įvairius „o kas, jeigu…“ scenarijus. Verta sąmoningai sugrįžti prie klausimo: „Kas vyksta mano gyvenime šiandien? Ką šiuo metu galiu kontroliuoti? Kuo galiu pasirūpinti?“

Kitaip tariant, kai laikai kupini nežinomybės, verta atsigręžti į šiandieną ir išnaudoti ją sau prasmingai“, – reziumuoja G. Kučiauskaitė.